Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Vėl atgimė noras pasivaikščioti po Vilnių, todėl nelaukdamas, kol valdžia, norėdama pamokyti Vilniaus merą paklusnumo, uždraus ne tik pliažą, bet ir naują taką aplink Vilnių, išsiruošiu į 100 kilometrų kelionę. Važiuoju į Kalnų parką, nes kaip rašo vilnius100km.lt – Vilniaus centre esantis Stalo kalnas yra oficiali tako aplink Vilnių pradžia. Būtent čia ir tikiuosi žengti tą pirmąjį žingsnį, kuris bus naujų potyrių, atradimų ir nusivylimų, lydėsiančių einant aplink Vilnių, pradžia. Tačiau pradžioje pasuku ne link Stalo kalno, o link Trijų kryžių. Prieš apeinant aplink noriu dar kartą pažiūrėti į Vilnių.
100 kilometrų kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio, tačiau kuris buvo tas pirmas žingsnis – nežinau. Ant Stalo kalno neradau nei informacinio stendo, nei kitokių atributų, kurie bent kažkaip užsimintų apie tako pradžią. Jei tokius stendus turi visos kasdienės ir laisvalaikio trasos, tai takui aplink Vilnių tas atrodo tiesiog privalu. Prieš kritikuojant bent keletą kilometrų reikėtų nueiti, todėl prikandęs liežuvį ir nusibraukęs pirmuosius prakaito lašus judu pirmyn.
Judėti sekasi sunkiai. Temperatūra pavėsyje +28C – nėra pats geriausias oras žygiui, o ir raudonos spalvos juostelės ir lipdukai, žymintys trasą, atrodo lyg kokie besislapstantys. Keletą kartų atsiverčiu tako žemėlapį telefone, nors prieš eidamas buvau prisižadėjęs vengti juo naudotis, tačiau dabar matau, kad be jo tiesiog prapulsiu. Nuolat žiūrėdamas į žemėlapį kirtau Olandų gatvę ir vos neužėjęs pas prabangių sodybų šeimininkus vis dar bandau perprasti tako ženklinimo ypatumus. Kurį laiką sekasi šiek tiek geriau, tačiau priėjęs Mildos gatvę ir pamatęs tako aplink Vilnių lentelę su rodykle, nukreipta į tą pusę, iš kurios atėjau, atsisėdau. Gal aš einu ne į tą pusę?
Atsikimšau paskutinę akimirką nusipirktą mineralinio vandens buteliuką ir gurkštelėjau. Nuotaika buvo tokia, jog jei tame puslitriukyje būtų kažkas stipresnio, būčiau gurkštelėjęs ir jo. Dar kartą atsidarau takui sukurtą tinklaraštį ir atidžiai nuo pradžios skaitau. Nei žodžio apie judėjimo kryptį, ir tik pradėjęs skaityti apie trasų atkarpas matau, jog pati pirmoji atkarpa prasideda Kalnų parke ir perėjusi Užupį, Paupį ir Belmontą baigiasi prie Pučkorių atodangos. Štai kaip! Telieka atsakyti į klausimą – grįžti ar eiti toliau?
Visgi tas klaidžiojimas ieškant ženklinimo rodo, kad protingiau būtų pasukti atgal ir nurašius tuos nueitus 2 km apšilimui sukti ratą teisinga kryptimi. Imu savo puslitriuką ir dar kartą gurkštelėjęs einu iš kur atėjęs, o kadangi tako pradžia ant Stalo kalno yra tik teorinė, mano kelionės aplink Vilnių pradžios taškas bus Mildos gatvė. Panašu, kad sprendimas teisingas. Vėl pagerėjo nuotaika, atsirado jėgų ir pasirodė, jog kol sėdėjau ant Mildos gatvės šaligatvio, kažkas prikabino daugiau ženklinimo juostų. Iš tikrųjų jų nepadaugėjo, tiesiog einant kita kryptimi ženklinimas geriau pastebimas.
Vėl einu tuo pačiu taku, kuris eina per Vilniaus žydų senąsias kapines. Jos užžėlusios mišku, ir jei ne informacinis stendas bei keletas paminklinių akmenų, net nebūčiau atkreipęs dėmesio į tai.
Panašu, kad atradimų einant šiuo taku netruks. Kiek aplankysiu retai lankytų ir nematytų vietų, o į pažįstamas erdves bus galima žvilgtelti kitomis akimis. Eidamas teisinga kryptimi dabar pamatau raudonus taką žyminčius lipdukus ir ant stulpų. Be jokių nuklydimų Stalo kalną pasiekiu net neišsitraukęs iš kišenės telefono.
Kalnų parko pavėsiais takas atveda prie stačiai žemyn link Vilnelės vedančių laiptų. Net nepamenu, ar esu kada nors čia buvęs. Tikiuosi, tokių Vilniaus panoramų takas padovanos ir daugiau, bei tuo pačiu džiaugdamasis, jog ilgais ir stačiais laiptais maršrutas veda žemyn, o ne į viršų, traukiu link upės.
Kur vanduo, ten ir gyvybė. Karštą dieną žmonės gaivinasi vandenyje kaip išmano – vieni braido po Vilnelę, kiti sėdi kojas įmerkę ir bendrauja, o negalvojantys, ką apie juos pasakys kiti, susiradę gilesnę vietą bando išsimaudyti. Žingsniuodamas dešiniuoju Vilnelės krantu žiūriu, kaip kitapus verda kasdienis miesto gyvenimas ir labiau jaučiuosi stebėtoju nei jo dalyviu.
Neužilgo takas persikelia į kitą upės pusę, ir eiti pasidaro sunkiau. Iš viršaus negailestingai kepina saulė, o įkaitęs grindinys priverčia pasijausti tarsi orkaitėje su iš viršaus ir iš apačios įjungtu griliumi. Šimtus kartų vaikščiojau šiomis vietomis, tačiau šį kartą viską matau kiek kitaip, tarsi būčiau kokios ekskursijos dalyvis – turistas savame mieste.
Radęs vietos ir architektūrai, takas toliau eina kairiuoju Vilnelės krantu parodydamas kitapus upės esančias meniškas Užupio erdves.
Pagaliau Paupys – per keletą metų neatpažįstamai pasikeitusi vieta. Kyla akivaizdžiai neekonominės klasės būstai, kuriuos pardavę vystytojai susižers daug gražaus pelno. Jauki vieta su tokiu pat jaukiu Vilnios pėsčiųjų ir dviračių taku, įsiterpusiu tarp gyvenamųjų namų ir Vilnelės.
Ties Zarasų tiltu ženklinimas susipainioja. Žvilgtelėjęs telefone į maršrutą užlipu ant tilto ir patraukiu link Belmonto. Vis atsisuku atgal pažiūrėti, kur patrauks tuo pačiu taku ėjusi žygeivė. Atsistojusi prie tako rodyklės ji aiškiai dvejojo jos rodomos krypties teisingumu ir keletą minučių pasidairiusi aplink, paėjusi tai į vieną pusę, tai į kitą, numojo ranka ir nuėjo kažkur link Markučių.
Dar anksčiau dalyvaudamas Vilniaus keliautojų klubo organizuojamuose žygiuose pastebėjau, kad mieste yra pakankamai daug miškingų zonų ir gerai susiplanavus maršrutą galima žygiuoti mieste nematant miesto. Takas aplink Vilnių kažkiek priminė tuos žygius, nes vos priėjęs mišką ar parką maršrutas greitai neria medžių tankmėn, kur suradęs siauresnį ar platesnį taką nuveda pirmyn. Ir kuo išraiškingesnis reljefas, tuo nenuobodesnis takas.
Kuo daugiau tokių nenuobodžių atkarpų, tuo labiau tuštėja mano puslitriukas. Gerai, kad iš viso jį pasiėmiau, nes pirma mintis buvo neimti vandens. Karštą vasaros dieną dėtis kuprinę nesinori, todėl ėmiau visko tiek, kiek telpa į rankas. Į vieną ranką fotoaparatą, į kitą – puslitriuką su gyvybės eliksyru. Ant galvos kepurė, kurią skubu nusiimti vos patekęs į pavėsį ir kuri pasitarnauja baidant ratais sukančius kraujasiurbius. Jų Belmonto kalvose netrūksta, todėl ilgiau užsibuvus miške norisi išlįsti ant saulės ir atsikvėpti nuo jų antpuolių, bet po poros minučių vėl pasiilgstu pavėsio, nes prakaitas žliaugia kaip išgėrus pora tablečių paracetamolio nuo temperatūros.
Senu bruku, kuris kadaise galėjo būti kelias į malūną, leidžiuosi žemyn, ir čia į kompaniją jungiasi vienas iš keturiasdešimties pėsčiųjų takų. Kurį laiką keliausim drauge.
Minu zigzagais po niekad nelankytus miškus, kol vis labiau ir labiau girdisi lekiančių mašinų garsas. Ar nebus tai į Naująją Vilnią Batoro gatve skubantys automobiliai su iki galo atsuktais oro kondicionieriais? Bent koks vėjelis papūstų – atgaivintų ir uodus pravaikytų. Norai nedideli, žemiški, bet jie ir lieka norais. Užsukęs kamštelį ant tuščio puslitriuko arklių kanopų pėdsakais nužymėtu taku traukiu toliau – tolyn nuo Batoro gatvės, artyn malūno. Takas išveda tiesiai prie malūno, kur žmonių šurmulį nustelbia krintančio vandens garsas, o nosį kutena kvepalų ir kepamos mėsos kvapas. Trumpam prisėdu, reikia atstatyti kūno skysčių balansą, tačiau į mano puslitriuką pripilti vandens iš krano atsisako. Pasiunčia į tualetą. Gerai, kad ne toliau, todėl pasiūlymu pasinaudoju. Keliolika minučių atsipūtęs siūbuodamas beždžionių tiltu pereinu į kitą upės pusę.
Prie tilto stovi naujas Pūčkorių pažintinio tako stendas su trijų ilgių trasų maršrutais, tuo tarpu senuose informaciniuose stenduose vis dar nupiešta senojo pažintinio tako schema. Daug laiko praėjo nuo paskutinio apsilankymo šioje vietoje, reikės kada naujus maršrutus išbandyti ir atnaujinimus įvertinti. Saulei jau krypsta vakarop, todėl paspartinu žingsnį ir lekiu pro visus kaip pro stovinčius. Kairėje pusėje lieka šešėlyje jau pasislėpusi atodanga, dešinėje – patrankų liejykla ir Prezidento gryčia.
Greitą ėjimą vėl stabdo ženklinimas, tiksliau – jo nebuvimas. Takai ir keliai į visas puses išsišakoja, o aš bandau surasti bent kokią raudonos spalvos užuominą, rodančią teisingą kelią. Vėl kreipiuosi pagalbos į telefoną, kuris pataria tilteliu eiti į kitą pusę ir kopti aukštyn link Pūčkorių atodangos. Pakeliui akį patraukia lauko darželio ir lauko stovyklos pavėsinės.
Toliau sėkmingai deginu kalorijas ir garinu skysčius pūškuodamas Pūčkorių atodangos taku aukštyn. Prieš keletą metų dalyvavau ekskursijoje, važiavau per Vilniuje tarpukario metu įrengtus bunkerius ir įtvirtinimus, todėl netoli viršaus esantis lenkų palikimas man ne naujiena. Pagaliau ir atodanga. Įrengti suoliukai, ant kurių atsisėdus visas slėnis kaip ant delno, o jo centre – Patrankų liejykla ir Nausėdos „kubas“. Vaizdas visai kaip teatre, kur iš tolimiausių balkonų be žiūronų sunku ką įžiūrėti.
Čia turėtų būti I atkarpos pabaiga, tačiau jei startas niekaip nepaženklintas, tai atkarpų pradžios/pabaigos tuo labiau. Pradėjo jaustis nuovargis, tačiau smalsumas neleidžia sustoti. Kirtęs Batoro gatvę vingiuoju miško keliukais ir takais link Rokantiškių, tačiau sveikas protas sako, kad pirmai dienai užteks. Po valandos ar pusantros pasiekčiau tą pačią Batoro gatvę jau temstant, o iš ten dar į Kalnų parką reikėtų nusigaut. Netoli Šilo gatvės žiedo baigiu pirmą atkarpą, kuri kaip ne pagal planą prasidėjo, taip ne pagal planą ir baigėsi. Nieko tokio, tikslo – apeiti aplink Vilnių – tai nei iškreipia, nei sumenkina.
Su viešuoju transportu tokiu laiku ir tokioje vietoje bėda, už poros kilometrų randu „CityBee“. Tako atkarpa baigėsi, bet ėjimas ne. Su kiekvienu žingsniu darosi vis sunkiau, nepadeda net puslitriukyje vėl besibaigiantis gyvybės eliksyras, papildytas iš čiaupo tualete. Dar šiek tiek, ir jau pamatau tolumoje automobilį, o netoli jo – tako aplink Vilnių rodyklę, prie kurios apsisukau ir pradėjau eiti taku aplink Vilnių. Štai kaip netikėtai pradėjęs eiti ratą aplink Vilnių pirmą dieną padariau simbolinį ratuką. Kam ratukas, o kam ratas – 14 km+4 km.
Na ir kur gi man važiuoti su tuo „CityBee“ kai iki Kalnų parko apie 2 kilometrus liko? Finišuosiu savo kojom. Įjungto antrojo kvėpavimo užteko. Telefonas rodė nueitus 26 000 žingsnių. Apie 20 kilometrų turėtų būti. Važiuojam su puslitriuku namo. Būčiau prapuolęs be jo.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
