Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
Pradžioje žygio energijos daug – netrunku pasiekti Aukštąjį Pavilnį. Neilgam, nes maršrutas suka į akmenimis grįstą kelią, kurs vėl veda žemyn. Štai ir jis – Tuputiškių serpantinas, vienintelis tokio tipo akmenimis grįstas kelias Lietuvoje. Kelio būklė ne pati geriausia, net galima girdėti, kaip pravažiuojančio automobilio dugnas poroje vietų kabina grindinį. Vietos gyventojai tikriausiai norėtų geresnio kelio, bet jis įtrauktas į saugomų kultūros vertybių sąrašą, todėl geriausiu atveju bus restauruotas akmeninis grindinys.
Už keleto posūkių kelias išsitiesina, ir jau asfaltuota danga skubu link miško, nes lietus vėl stiprėja. Ką gali žinoti, ko iš to debesies galima sulaukti, o po medžiais saugiau. Taip besiblaškydamas tarp Žemojo ir Aukštojo Pavilnio takas aplink Vilnių pagaliau pasirenka pastarąjį ir palikęs už nugaros mišką nusidriekia šaligatviais.
Pavilnys yra vienas iš tų mikrorajonų, kurie maršrute sulaukė didesnio dėmesio. Nesu tikras, kad jis jo nusipelnė, bet rengėjams tikriausiai kilo kažkokių kliūčių, jog negalėjo Pavilnio apeiti miško takais. O aš iš debesies nesulaukęs smarkesnio lietaus žingsniuoju Kolaso ir Tolimosios gatvėmis ieškodamas tako rodyklių ir sustojusio laiko ženklų.
Turiu pasakyti, kad tas pats miestas einant taku atrodo kitaip. Kitaip nei bet kurią dieną einant ar važiuojant kasdieniniais reikalais, kai galva būna užimta įvairiausiomis problemomis, reikalais, planais ir dar velnias žino kuo. Niekas daugiau nesiskiria, tik mintys galvoje, o akys vaizdą kitokį mato. Atrodo, tarsi laikas dabar eina lėčiau nei įprastai, o sutikti praeiviai tai tik kūnai, kurių sielos egzistuoja kitoje laiko dimensijoje. Vėl prisiminiau Kernagio žodžius, jog mūsų gyvenimas – tai autostrada, kuria mes lekiame kasdien, nematydami, kas dedasi aplink.
Tarsi grįžtančių emigrantų laukiančios Švedų, Šveicarų, Belgų ir kitų šalių pavadinimais užvadintos gatvės lieka kairėje, kai pasisukęs takas neria į vešlią žalumą. Ribiškės. Jei ne tolumoje stypsantis televizijos bokštas, net nesuprastum, jog už medžių esančiame žaliame slėnyje slepiasi miestas. Prasideda Pavilnių regioninio parko valdos, saugančios Ribiškių kalvyną. Prieš kelis dešimtmečius dauguma kalvų nebuvo apaugusios miškais, ir šios vietovės reljefas buvo kur kas geriau matomas plika akimi. Dabar gi iš apžvalgos aikštelės galima pamatyti tik nubanguojančių miškų viršūnes.
Ko negalima pamatyti, tą galima patirti. Kalvynas apaugo medžiais, bet reljefas išliko nepakitęs, ir toliau prasideda fizinių jėgų ir ištvermės reikalaujanti tako atkarpa. Tai žemyn besileidžiantis, tai vėl į viršų kylantis takas surengia neblogą kardio treniruotę, o žygį tęsiant su Ribiškių pažintiniu taku sutampančiu maršrutu dar perskaitau ir keletą informacinių stendų.
Vis dažniau šluostausi prakaitą ir prie lūpų glaudžiu puslitriuką, o mintyse džiaugiuosi einantis vienas. Dėl nuolatinių kopimų į įkalnes būčiau išgirdęs ne vieną priekaištą, tuo tarpu dabar galiu mėgautis ramybe ir fiziniu nuovargiu. Gal ir gerai, kai kiekvienas daro tai, kas jam patinka, tik kaip tokiu atveju atrasti kažką naujo?
Takas atveda į Ribiškių sodus, kurie pasislėpę tarp Liepkalnio ir Ribiškių kalvų atrodo lyg jaukus Alpių kaimelis kalnų slėnyje. Tik mastelis lietuviškas. Mažiau pažįstantiems Vilnių takas aplink jį gali padėti atrasti daug nematytų vietų ar bent jau į jas nekasdieniškai pažvelgti. Gali ir drąsos pareikalauti, kai rodyklė liepia sukti iš kelio ir eiti žvejų išmintu takeliu palei pat Ribiškių kūdros krantą. Juokų darbas įkišti koją į vandenį, o dar susėdę žvejai kreivais žvilgsniais palydi neturinčius ką veikti vaikščiotojus. Ar tik nebus jie ir pasirūpinę, kad šioje vietoje žymėjimas nuo medžių dingtų?
Tenka atsiversti žemėlapį ir vėl kopti, kopti, kopti Birbynių gatve į kalną, kur turėtų būti pasislėpus apžvalgos vieta su puikiu vaizdu į miestą. Tos vietos neieškau ir nužvelgęs už nugaros likusius Pavilnio miškus išlendu į karščiu alsuojančią Dujotiekio gatvę. Trinkelėmis išklotas šaligatvis ir dulkėse paskendusi Jotvingių gatvė didelio malonumo neteikia. Norisi greičiau pasiekti mišką ar bent jau tvarkingą miesto dalį, bet tenka nuolat žiūrėti į žemėlapį, nes tako ženklinimas skurdokas, kaip ir pati aplinka.
Tikriausiai net nekilo ranka pastatyti stulpą su rodykle toje vietoje, kur tako maršrutas neria siauru takeliu tiesiog į dilgėlyną, iš kurio sklinda ne visai blaivių žmonių balsai. Laimei, ne itin kvapnūs vilniečiai pasirodė draugiškesni už galvą siekiančias piktžoles ir neužilgo priekyje pasirodė Naujininkų mūrai. Su kiekviena nueita tako atkarpa džiaugiuosi tokia tako idėja, tačiau tuo pačiu auga susierzinimas dėl nepakankamo ženklinimo.
Kapsų gatvės liepų alėja palydi iki pat Dariaus ir Girėno gatvės. Dar viena Vilniaus miesto transporto arterija, kurią reikia kirsti šviesoforu reguliuojamoje sankryžoje. Toliau takas Naujininkus apeina ratu, pravesdamas kraštinių daugiabučių kiemais ir parodydamas jų grotuotus langus, gėlėmis apsodintus darželius ir vos ne į laiptines įvažiavusius automobilius. Tačiau tai tik viena tako pusė, kitoje matosi daugiau gamtos ir erdvės.
Neilga ta draugystė su Naujininkais, ar bent jau nejuntamai prabėgo laikas pro juos einant, o tada nuo kalniuko pievos takeliu pasileidžiu link Tūkstantmečio gatvės. Veikiau ne gatvė, o greitkelis, automobiliai dideliu greičiu tiesiog švilpia pro šoną, o vėjo gūsiai nuo prakeliančių vilkikų dar labiau padidina nesaugumo jausmą. Dėl vykdomų statybos darbų laikinai tenka eiti atitverta važiuojamąja dalimi, o tikrasis maršrutas veda pro spalvotuosius garažus.
Atėjo laikas pereiti į kitą Tūkstantmečio gatvės pusę. Virš jos nutiesti du geležinkelio tiltai – pirmuoju nuolat tarp Vilniaus oro uosto ir geležinkelio stoties kursuoja elektrinis traukinys, antruoju traukiniai neberieda jau kelis dešimtmečius. Tarpukariu šis tiltas buvo pastatytas kariniais tikslais, nes į Burbiškėse lenkų įrengtą karinę bazę vedė siaurojo geležinkelio linija. Bėgių nebėra, o tiltas atiduotas pėstiesiems. Perėjęs tiltą stabteliu. Maršruto atkarpos pabaiga už keleto šimtų metrų, bet nusprendžiu šios dienos žygį baigti ant tilto – nuo čia greičiau pasieksiu Panerių gatvę, kur 13 maršruto autobusas mane nugabens į Pavilnį. Nesitikėk nieko gero, kai esant karštam ir tvankiam orui artinasi didelis ir tamsus debesis.
Paskutinį gurkšnį vandens išgėriau dar laukdamas autobuso. O jo teko palaukti ne taip ir trumpai. Įlipau į autobusą tarsi į šaldytuvą ir supratau, kaip pasisekė, jog buvo laiko pasėdėti sustojime ir kiek atvėsti. Važinėjant Vilniaus autobusais reikia būti užsigrūdinusiam, nes kai už lango +30C, o viduje +18C – pasigauti slogą ar anginą ypač lengva. Diskomfortą kelia ne tik temperatūrų skirtumas, bet ir prakaito kvapas. Glaudžiuosi autobuso kampe sau sakydamas, jog jei ir reikės dar važiuoti viešuoju transportu, tai važiuosiu prieš žygį, tik ne po jo. Dar tik trečdalis tako aplink Vilnių nueita, ir didžioji dalis atradimų dar prieš akis.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“
