Vėliau pasigirdo kalbos, kad fabriko rūsiuose veikė dar viena, įslaptintos karinės technikos gamykla, kurioje buvo konstruojami įvairūs kariniai kompiuteriai, juodosios dėžės ir kosminių modulių komponentai.
Po katastrofos fabriko patalpose buvo įkurta radiologijos laboratorija, kuri veikė iki 1996 metų. Pagrindinė šios įstaigos personalo užduotis buvo tirti apylinkių radiacinį užterštumą.
Galbūt prieš metus, iki man nusileidžiant į šio fabriko požemius, girdėjau pasakojimų, esą ten susikaupusi dar viena radiacijos kišenė.
Vieni teigė, kad ji susiformavo dėl įslaptintos sovietų veiklos su radioaktyviomis medžiagomis, kiti tvirtino, kad radiacijos kišenė ten susiformavo natūraliai, sunkiosioms dalelėms nusėdus požemyje.
Vienos kelionės Pripetėje metu nusprendėme užsukti į fabriką ir įsitikinti, ar tikrai jo rūsiuose susikaupusi radiacija. Jau pakeliui, Černobylio zonoje nuolatos dirbantis Sergejus sakė esą rūsiai užpilti vandeniu ir mes negalėsime jų apžiūrėti iš vidaus. Tačiau, jei taip norime, jis parodys įėjimą.
Atvažiavę prie „Jupiter“ vartų, turėjome palikti automobilį, nes per tankius krūmus jis toliau važiuoti nebegalėjo. Sergejus ėmėsi mus vesti fabriko kiemais, kol galiausiai atsidūrėme prie stačių laiptų į rūsį.
Įsijungėme prožektorius, kameras ir, regis, penkiese leidomės žemyn. Labai greitai įsitikinome, kad Sergejus nemelavo. Tamsus ir šaltas „Jupiter“ požemis tikrai buvo užsemtas vandeniu. Tačiau atrodė visai negilu – vandens buvo gal iki kelių.
Beveik visi išsigando galimos radiacijos ir nenorėjo sušlapti kojų. Ėmiau mąstyti, kaip išsisukti iš padėties, ir pastebėjau čia pat gulinčias dvi poras guminių batų.
Žodžiu, nė vienas nebūtų nuskendęs. Tačiau beveik visi išsigando galimos radiacijos ir nenorėjo sušlapti kojų. Ėmiau mąstyti, kaip išsisukti iš padėties, ir pastebėjau čia pat gulinčias dvi poras guminių batų.
Tiksliau, tai buvo ne batai, o kažkas panašaus gumines kojines, kurios maunamos ant batų. Jas, matyt, paliko prieš mus čia jau mėginę nusileisti nuotykių ieškotojai.
Sukišau abi kojas į šiuos gumos gabalus ir tvirtai aprišau, tada paklausiau, ar bus norinčių eiti drauge su manimi. Niekas nesiryžo, išskyrus rašytoją Ilzę Butkutę.
Tiesa, iš pradžių ir ji dvejojo, bet greitai apsisprendė, kai priminiau, kad daugiau tokios progos (leistis į galbūt įslaptintą, pilną vandens karinės technikos gamyklą, kurioje galime aptikti radiacijos kišenę) gali ir nebūti.
Netrukus abu su Ilze, įsispyrę į čia pat rastus guminius batus, braidėme šaltame „Jupiter“ rūsio vandenyje, net nežinodami, ar mūsų apsaugos nuo vandens nėra kiauros.
Viskas labiau panašėjo į gerai įtvirtintą bunkerį.
Tokioje vietoje vaizduotė ima siautėti, kurdama antgamtinių būtybių, besislepiančių tamsiose kertelėse, vaizdinius ar sudarydama pojūtį, tarsi būtum sekamas.
Vos tik nusileidome laiptais į vandenį ir praėjome pro sunkias, šarvuotas duris, supratome, kad tai tikrai ne paprastas fabriko rūsys, kur buvo sandėliuojama gamyklinė žaliava.
Viskas labiau panašėjo į gerai įtvirtintą bunkerį. Slinkome jo koridoriais pirmyn, bijodami užminti ant ko nors aštraus ir į batus prisileisti vandens.
Daugelis požemio erdvių buvo grotuotos ir užrakintos spynomis, todėl apsisukdavome ir eidavome apžiūrėti kitų.
Tokioje vietoje vaizduotė ima siautėti, kurdama antgamtinių būtybių, besislepiančių tamsiose kertelėse vaizdinius ar sudarydama pojūtį, tarsi būtum sekamas.
Kai aptikome nemažą kambarį, prikrautą įvairiausių medikamentų, o vėliau –dar vieną panašų su gultais ir stalais bei vyrų ir moterų rūbines, pradėjome įtarinėti, kad vaikštome buvusioje slėptuvėje.
Mūsų spėjimai pasitvirtino, kai aptikome oro filtravimo įrenginius, kokie yra būdingi daugeliui to meto civilinių slėptuvių. Visą tą laiką dozimetras rodė normalų radiacinį foną. Užterštas čia buvo tik vanduo kažkokiu kuru, kuris spindėjo vaivorykštės spalvomis pro prožektorių šviesą.
Čia tikrai buvo gaminami bevardžiai produktai, sovietų protokoluose žymimi įslaptintais numeriais, kuriuos naudojo to meto povandeniniuose laivuose, lėktuvuose ir netgi kosmoso moduliuose.
Reikia pripažinti, kad visų fabriko rūsių apžiūrėti nespėjome, nes baigėsi mums skirtas laikas, po kurio turėjome susitikti su Sergejumi ir kitais grupės nariais prie automobilio.
Kol kas nė vienas Černobylyje dirbantis žmogus nesugebėjo paaiškinti, iš kur „Jupiter“ rūsyje tiek vandens, taip pat, kokia šio šarvuotomis durimis apsaugoto požemio paskirtis.
Tačiau visi tvirtina, kad čia tikrai buvo gaminami bevardžiai produktai, sovietų protokoluose žymimi įslaptintais numeriais, kuriuos naudojo to meto povandeniniuose laivuose, lėktuvuose ir netgi kosmoso moduliuose.
Tai yra penktasis ciklo „Savanoriai į Černobylį“ tekstas. Visus juos rasite čia.
