Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Jau maniau, kad šiame krašte nebeturiu ką lankyti. Kitoje rajono pusėje, kaime, sėdint pas mamą, lyg koks kipšas už kupros nutempė link automobilio. Per Varnionius, Daukučius, per Bebrujus ir Labučius patraukiau į rytus. Seni kaimai, liūdnakiemiai, miškai bei pelkės.
Tik priešais švyst – kruopštaus statybų darbo reikalavę akmeniniai tvartai ir svirnai... „Čia dvaras!“, – sušukau. Iš kur, kada, kodėl lig šiol nežinojau apie jo būtį.
O pusėje, į kurią nesidairiau užsižiopsojusi į ūkinius pastatus, dar tebeplamso duris atlapoję dvaro rūmai. Patropyjau užeiti vidun.
Margavonių dvaro rūmuose – gausybė kambarėlių, įvairiausių dydžių ir formų nišos, nuo išgriautų krosnių (tikriausiai lobių ieškotojų darbas) pabirusios didžiulės degto molio plytos, prieangyje atsivėręs dailiai suformuotas grindinys, kažkadaise prabangiai atrodęs laiptų turėklų likutis. Visgi, labiausiai nustebino neįtikėtino storio sienos (dirstelėkite į nuotraukas su langais). Tarsi kokioje gynybinėje pilyje...
Ketinau ieškoti, kalbinti aplinkinių vietovių gyventojus, gal jie papasakotų bent kiek dvaro istorijos, tačiau šįkart pritrūkau kantrybės laukti palankios dienos. Ieškodama informacijos, pusdienį praleidau rajono Kraštotyros skyriuje.
Radau kelių sakinių tekstą, liudijantį, kad Margavonių dvaras buvo Raudondvario, dar vadinamo Šeduvos dvaru, palivarkas. Jis priklausė baronams fon Ropams, o tarpukaryje – nepriklausomas autonominis ūkinis vienetas.
Pagal 1987 m. dvarų aprašymus, Margavonyse tebėra dvaro rūmai, tvartas, klojimas ir kiti pastatai. Kaip matote, jie yra išlikę iki šių dienų, tik jau daugel metų niekam neįdomūs, niekam nereikalingi.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
