Ar esame nelaukti svečiai?
Į Riežupės smėlio urvus pasukame atsitiktinai. Pravažiuodami Kuldygos miestelį (jį pravažiuoja bene visi šiauliečiai, traukiantys į lietuvių kurortu tapusį Ventspilį – aut. past.), dėmesį patraukia lankytiną vietą žyminti rodyklė. Iki Riežupės olų miško keliu važiuojame apie 5 kilometrus.
 |
| E.Jagminaitės-Kazlauskienės nuotr./Atostogos |
Automobilį pasistatome tiesiai priešais informacinį stendą ir akimis perbėgusi tekstą kraustau kelioninį lagaminą ieškodama šiltesnių rūbų. „Visus metus olose temperatūra nesikeičia, 8 laipsniai šilumos“, – būtent ši informacija privertė sunerimti. Randu palaidinę ilgesnėmis rankovėmis ir link olų trypsenu avinti basutėmis.
Iki olų miško takeliu eiti reikia apie 200 metrų. Imu abejoti, ar verta eiti toliau. Įkyrus lietus nesilauja, kojos ir rūbai permirksta, o prieš akis vėl išnyra grėsmingas užrašas apie temperatūrą olose. Tiesa, dar šalia jo nupiešta žvakė ir griežtas nurodymas į olas nekišti nosies be gido. Spėju kaip tikra lietuvė, žvakė – turbūt lengvas kičas vaikams pagąsdinti, o gidas – kad pinigų nuplėštų.
Pagaliau prieiname išsvajotąją trobelę. Apeinu aplinkui, kad rasčiau langelį, kur susimokėti. Hm... Langeliai su grotomis, o ant durų surūdijusi spyna. Vilties, kad į šią laukymę kažkas šiandien dar sugrįš, teikia pro kaminą rūkstantis dūmelis. Kantriai laukiu apie 20 minučių trypsendama ir bandydama sušilti. Pagaliau pasirodo keliolikos žmonių būrelis, dėkojantis kažkokiai tetulei su vikingo kepurėle.
Skrybėlė – pagal žmogų ir nuotaiką
„Sveiki, esu ragana. Bet galite mane Rita vadinti, taip bus paprasčiau, – ištaria moteriškė nusiimdama vikingo kepurėlę ir didžiuliu, tik pasakose regėtu raktu atidaro girždančią namuko-kasos spyną. – Sušalot. Eikit vidun. Truputį pasišildysime.“ Pirma mintis – atleisk man, Viešpatie – dabar turėsiu klausytis turistams skirtų banalių ditirambų, o paskui už tai sumokėti dar daugiau nei už ramią olų apžiūrą. O gal ji temps laiką, kol į šį Dievo pamirštą kraštą atklys dar kokie žioplinėtojai ir įspūdžių medžiotojai.
Prisipažinsiu, tikrai nebuvau geranoriškai nusiteikusi jos klausytis. Tuo labiau, pykau ant orą reguliuojančio Perkūno, kad pasistengė nuo pirmos dienos man sugadinti atostogas, trinkteldamas į žemę žaibais, užuot dar kelias savaites sulaikęs karštus orus. Rita ištraukia kelis nuotraukų albumus. „Tai gal dar kavos pasiūlysite“, – ironiškai paklausiu, prisiminusi prietarą, kai svečiams siūlo kavos ir nuotraukas pasižiūrėti tuomet, kai jau norėtų, kad svečiai eitų lauk. „Tuoj pat“, – nė kiek nesutrikusi antikvarinį virdulį užkaičia moteris. Kol šis puškuoja, ji paragina pavartyti nuotraukas. Ką gi. Paklūstu. Kol virdulys burbuliuoja ir leidžia įvairiaformius garus, suvokiu, kur telpa vos keli žmonės, krosnyje traška malkos, o sienos nukarstytos tarpukario laikų nuotraukomis, beprotiškai jauku. Pakeliu akis ir... dar viena staigmena. Iš pradžių bandau skaičiuoti, tačiau bergzdžiai – skrybėlaičių, kepurėlių, nesuskaičiuojama galybė. „Nesistebėkite. Aš jų turiu daugiau, net 200. Kaskart naujų atsinešu, o kai būna didesnės turistų grupės, persirengiu. Dažnai ir žmones įtraukiu į savo žaidimą, leidžiu persirengti“, – pasakoja Rita.
Olos – močiutės dovana
 |
| E.Jagminaitės-Kazlauskienės nuotr./Olos Latvijoje |
Įpusėju vartyti man per prievartą įbruktą albumą. Bemaž kiekvienoje nuotraukoje – vis kita jaunavedžių pora, įamžinta vestuvių diena olose. „Per mano dvidešimt darbo metų čia jau susituokė 2000 porų. Aš esu jau iš ketvirtosios kartos, kuri puoselėja šias olas. Tiesa, atvažiuoja čia ir sergantys žmonės, olose tvyrantis oras gydo astmą, – lietuvių, rusų, anglų ir latvių kalbų žodžių kratiniu išberia save ragana tituluojanti tetulė. – Šiuos smėlio urvus paveldėjau iš močiutės. Teko nemažai paplušėti, kol juos sutvarkėme taip, kad galėtų atvykti turistai.“
Pašnekovė akimirką dingsta ir atsineša nuo pasakų namelio išorės nukabintą paveikslą – nuotrauką. „Matot, koks stulbinamas panašumas. Nuotraukoje ne aš, tai mano močiutė. Jai dabar būtų buvę jau 140 metų, tačiau ji dabar viską iš dausų stebi, – pamačiusi mano sumišusį žvilgsnį sako Rita. – Man dabar šešiasdešimt, o štai mano šviesaus proto mamytei 80 ir ji iki šiol čia dirba buhaltere, tvarko visus finansinius urvų reikalus ir yra labai griežta ir reikli.“
Nevagia, nes bijo prakeikimo
Mano diena, kuri turėjo būti niūri ir lietingai liūdna, pamažu ima keistis. Ritos pasakojimai užburia. Moters paraginta pasigriebiu kelionei į olas pirmą pasitaukiusią skrybėlaitę ir pasiteirauju, ar saugumui užtikrinti nereikia užsidėti šalmų, juk lysime į smėlio olas. „Turbūt juokaujate. Daiktus palikite namuke, užrakinsiu saugiai didžiuliu raktu, nes su kuprine olose landžioti bus sunkoka, – akimirką suabejoju, surūdijusi spyna ir patrūnijęs milžininškas raktas pasitikėjimo nekelia. – Palikite, niekas iš čia nedingsta, visi bijo būti užkerėti ir prakeikti. O šalmų olose tikrai neprireiks. Per dvidešimt metų čia nėra buvę nė vieno nelaimingo atsitikimo.“
Pakeliui į olas Rita paaiškina, kad kasmet saugumui urvuose užtikrinti jas patikrina speciali komisija. 1939-aisiais olos labirintas buvo 2,5 km ilgio, tačiau pasikeitus politinei santvarkai 1958 metais įėjimas į olą buvo užkaltas. Dalis labirinto užgriuvo. 1988-asiais vėl atidarius olą buvo išmatuota tik 150 metrų praeinamų koridorių. Latvijai vėl tapus nepriklausomai ir atkūrus teisę į buvusią nuosavybę, Štofregenų šeima sumanė olas panaudoti turizmo poreikiams. Nuo 1999 metų olose gali lankytis ekskursijos. Baiminantis griūčių gilesniuose koridoriuose, tik 450 m yra pritaikyta ekskursijoms. Giliausia vieta 10 metrų gylyje.
 |
| E.Jagminaitės-Kazlauskienės nuotr./Olos Latvijos |
Suprantu, kad leisimės į olas tik Ritos lydimi ir nereikės alkūnėmis stumdytis su būriu nepažįstamų ekskursantų.
Olų pamatas – meilė, viltis, tikėjimas
Nuo medinės trobelės iki olų vos keliasdešimt metrų. Rita perspėja, kad klausytume jos nurodymų, kitaip pasiklysime. „Pernai atvažiavo pora lietuvaičių, kai jau buvau bebaigianti darbą. Buvau pavargusi, todėl teko ilgai jiems įkalbinėti mane, kad atrakinčiau urvus. Atrakinau, padaviau žvakes, tačiau prisiminiau, kad turiu grįžti trumpam iki trobelės. Po poros minučių, žiūriu, išeina pora, tačiau ne lietuviai, kuriems atrakinau olas. Pasirodo, du estų turistai, viešėję su grupe, pasiklydo olose ir Dievas težino, kiek jie ten užrakinti būtų tūnoję, – prisiminimais dalijasi ragana. – Kartą gavau barti nuo rusės. Būna, kad žmonės bijo eiti į olas. Bet baimę įveikti beveik visi gali. Viena rusė patrako rėkti, kai pasakiau, kad tik blogų žmonių šios olos neįsileidžia ir priverčia net drebėti iš baimės dar nė neperžengus įėjimo.“
Rita įteikia mums po žvakę pati eina priešaky. Priėjusi pirmąją didesnę erdvę, užpučia žvakes ir garsiai meldžiasi. „Šių olų tvirtybė – meilė, viltis ir tikėjimas. Šiose olose yra viešėjęs pats Dalai Lama, kartu meldėmės urvuose. Poros už kurias čia pasimeldžiu, būna labai laimingos, – paaiškina Rita. – Sugalvokite norą ir greitai suraskite smėlyje akmenuką, kad jūsų noras virstų realybe.“
Prisipažinsiu atvirai, turistams skirti „cirkai“ manęs niekada neviliojo, tačiau ponia Rita itin charizmatiška, šilta ir miela, negailinti dėmesio ir laiko atvykėliams. Jau po penkiolikos pažinties minučių ji puikiai ištaria mudviejų vardus. „Šitoje meilės oloje tuokiamos poros. Turiu jums dar keletą išbandymų“, – valiūkiškai šypsosi ragana. Darome, ką ji liepia: brėžiame ratus aplink save, kad patikrintume, kas vadovaus šeimoje, garsiai kartojame užkerėjimus, spėjame mįsles ir leidžiamės į skirtingas puses geriečių ir blogiečių tuneliais. Geriečių tunelis – lengvai praeinamas, bet siauras, blogiečių – kone šliaužte įveikiama urvų atkarpa. Visas olų apšvietimas – rankose turima žvakė. Kai lieku oloje viena, pasidaro šiek tiek nejauku. „Tokių jūs Lietuvoje neturite“, – išgąsdina už nugaros ponios Ritos balsas. Ji parodo kelią į šviesą prie išėjimo. Išlindusi į dienos šviesą suprantu, kodėl įspėjamoje lentoje griežtai nepatariama į olas lysti be gido.
Olų atsiradimas – ne mistinis
 |
| E.Jagminaitės-Kazlauskienės nuotr./Olos Latvijoje |
Paprašau Ritos paaiškinti, kaip tos olos atsirado, juk ne ateiviai urvus iškasė. „Ola iškasta rankomis, atradus čia devono kvarcinio smiltainio telkinį. 1880 balto smiltainio su geležies oksido priemaišomis sąnašos sudomino Rendos dvarininką Rekį, kuris smiltainį pradėjo pirkti stiklo fabrikėliui. Smiltainis laivais buvo gabenamas į Ventspilį, toliau geležinkeliu į Ilguciemą prie Rygos. Po I pasaulinio karo smiltainis pradėtas tiekti Ozolniekų ir užsienio stiklo fabrikams. Iš Riežupės smiltainio pagamintas stiklas yra melsvo atspalvio. O tolesnė istorija jau žinote“, – apie olų praeitį pasakoja ragana.
„Štai ir jūsų kuprinė. Sakiau, kad nedings, – šypsosi Rita, o aš traukiu iš piniginės 10 latų. – Smulkiau neturite? Keturių tereikia. Tiek to, būsite šiandien laimingoji pora, neduokite nė cento, tik grįžkite, kai bus Jums liūdna. Tik ne žiema, nes tuomet urvuose apsigyvena šikšnosparniai ir turistų neįleidžiame.“
Apsikabiname ir išsiskiriame lyg artimi giminės. Pro medines vyro ir moters statulėles patraukusi link gėlytėmis išmargintos tualeto būdelės išgirstu Ritos balsą. „Eva, nelieskite mano vyro statulėlės, jei paliesite, gims jums vienu kartu šešetas vaikų“, – nei juokais, nei rimtai išbara ponia Rita.
Klampodama atgal link automobilio prisimenu, kad iš pradžių atgrasiai atrodęs namelis, nukarstytas senovinėmis nuotraukomis su surūdijusia spyna, dabar atrodo jauki buveinė, o įkyria gide atrodžiusi Rita dabar atrodo lyg miela močiutė, pas kurią norėčiau sugrįžti.
