Tiesiausias kelias ištaisyti šią klaidą – dalyvauti naujoje ekskursijoje „Kaunas – dizaino miestas“.
Jos sumanytojai – organizacijos „Gražinkime Kauną“ nariai – ilgai rinko istorinius duomenis (nuotraukas, dokumentus ir kt.) juos analizavo, bendravo su šio laikmečio pastatuose gyvenusiais ir tebegyvenančiais žmonėmis, galiausiai sudarė įdomų maršrutą.
Susirinkus nedidelėms (iki 5 žmonių) grupėms lietuvių, anglų arba lenkų kalbomis gidai atskleis, kuo ypatingas tarpukario modernizmo stilius, vyravęs Kaune 1919-1939 metais. Apžiūrėti tarpukariu iškilusius pastatus bus galima ne tik iš lauko: ekskursantai galės aplankyti ir privačius kauniečių namus.
Legendos „apie Kauno Puntuką“ ir pirštinėse įmegztus eilėraščius
Pirmieji sužinoti, kuo ypatingi šie UNESCO paveldo statusą pernai pelnę pastatai ir kokios jų istorijos, galėjo žurnalistai. Reguliarios ekskursijos, kurias bus galima užsisakyti per Kauno turizmo informacijos centrą, prasidės nuo šių metų vasaros.
Valandos trukmės ekskursija prasideda nuo Vytauto prospekto laiptų, kur sužinome, jog po Pirmojo pasaulinio karo Kaunas labiau priminė Radviliškį, nei didmiestį.
Vis dėlto netrukus laikinosios sostinės statusą gavęs Kaunas pradėjo keistis ir per dešimtmetį virto sunkiai atpažįstamu miestu, pilnu modernių mūrinių miestiečių namų ir visuomeninės paskirties pastatų.
„Dešinėje matote keliaaukštį namą. Ar žinote, jog tai – pirmasis daugiabutis Kaune, kuris pastatytas komerciniais tikslais?“ – mostelėjęs ranka į keliaaukštį namą Trakų g. 5 pasakojo ekskursiją vedantis gidas Jonas Oškinis.
Pasak jo, namo statytojai – bendrovė „Butas“, išmintingai įžvelgė būsimą paklausą, todėl nusprendė, jog reikia statyti daugiaaukštį, kuriame keletas butų buvo skirta investuotojams, o likę – nuomojami arba parduodami. Tai buvo 1931-ieji.
Šiuose butuose standartiškai būdavo ir vietos gamintojų baldai – tam metui būdingi staleliai, bufetai ir kiti baldai. Esminiai jų bruožai – užapvalinti kampai, simetriškumas. Dauguma jų buvo ir sunkūs, masyvūs – nieko keisto, jog namuose jie užsibūdavo ilgai. Galima pajuokauti, kad šeimininkai tokių baldų nekeitė ne tik dėl taupumo, bet ir nenorėdami vargintis juos tampydami.
Beveik visuose tarpukario modernizmo stiliaus namuose būdavo galima rasti ir tautinių elementų. Tokių kaip Kaune veikusios, o kitose Lietuvos vietose padalinius turėjusios, bendrovės „Marginiai“ gaminių – austų juostų, užtiesalų ir pan.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kauno kūrybingumą patvirtino UNESCO – suteiktas dizaino miesto titulas
Ši įmonė, anot J.Oškinio, buvo gerai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Dalyvaudami tarptautinėse parodose kauniečiai tekstilininkai stebindavo užsienį ne tik darbui naudojamais įrenginiais (iki šiol žinoma legenda, kaip į vieną parodą lietuviai atsivežė didžiules audimo stakles, kurios buvo tikra egzotika užsieniečiams).
Iškalbingi būdavo ir patys gaminiai: greta tautinių simbolių, tokių kaip rūtos, lelijos, eglutės, tulpės, būdavo išmezgama ar išaudžiama net eilėraščių ar tautinių dainų posmų.
Pakylame laiptais aukštyn. Kita sustojimo vieta – Vytauto parkas. Nemažai daliai kauniečių ši vieta siejasi su iki šiol čia esančiais ir net veikiančiais atrakcionais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Sustojęs laikas Kauno Vytauto parke – seni atrakcionai kelia ne vien nostalgiją
Vis dėlto dar prieš juos Vytauto parkas buvo vieta, traukusi miestelėnus. Gidas J.Oškinis pasakoja, kad tarpukariu čia veikė populiarus restoranas „Kurhauzas“ – savotiška Palangos „Kurhauzo“ replika, taip pat buvo įrengta vasaros estrada.
„Dabar jos nebėra, bet, kaip atrodė, dar galima pamatyti filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, – pridūrė gidas. Jo teigimu, ši vieta išliko gyva ir sovietmečiu.
„Taip nutiko dėl to, kad ją labai mėgo „gamybininkai“: čia nuolat vyko jų šventės – vieną savaitę tekstilininkų, kitą – pramonininkų ir t.t.“.
Jis atkreipė visų dėmesį į Vytauto parke esantį akmenį: „Tai – Kauno Puntukas. Jis taip vadinamas, dėl to, kad nepaisant visų pertvarkų liko savo vietoje. Nežinia kodėl, bet jo niekas nepajudino, nors dabar, štai, yra praktiškai ant tako“.
Iš carinio „vieno kambario“ namų kėlėsi į vilas
Matant tarpukario modernizmo stikliaus pastatus Vaižganto, V.Mykolaičio-Putino ir Trakų gatvėse Kaune galvoje kirba klausimas: kas ir už kokius pinigus statė tokio dydžio namus?
Statybos užtrukdavo trumpai – paprastai pavasarį projektas būdavo patvirtinamas, o jau spalį namas stovėdavo
„Tarpukariu žmonės mokėsi gyventi naujai. Iki to laiko būdavo arba dvarai, arba „vienos erdvės“ namai. Tarpukariu privačios paskirties pastatuose atsiranda atskira virtuvė, „ponios ir pono“ kambariai. Masines statybas padiktavo ekonominiai pokyčiai.
1920 metų dokumentai, kuriuose matyti miesto architektūriniai planai, rodo, kad Kaune ketinta statyti daug vienaaukščių nedidelių vilų. Tačiau per dešimt metų Kaunas pagal savo biudžetą pasivijo Vilnių. Į miestą pradėjo plūsti žmonės – jiems reikėjo, kur gyventi.
Tuo pasinaudodami kai kurie turtingesni žmonės pradėjo statyti komercinės paskirties pastatus, kurių didžioji dalis buvo skirta nuomai arba pardavimui. Privačius kelių aukštų namus statydavosi Kaune įsikūrę specialistai – advokatai, inžinieriai, gydytojai, architektai. Pastarieji tuo metu dažnai projektuodavo ne tik statybas, bet ir interjerą“, – pasakojo J.Oškinis.
Su biurokratija to laiko statytojai beveik nesusidurdavo, nors miesto architektų komisija buvo reikli – iš išlikusių dokumentų matyti, jog net dėl paprastos elektrinės kartais reikėdavo parengti ne vieną, bet kelis architektūrinius projektus.
„Vis dėlto statybos užtrukdavo trumpai – paprastai pavasarį projektas būdavo patvirtinamas, o jau spalį namas stovėdavo. Be to, to meto bankai labai rimtai žiūrėjo į tai, ar statytojai ir investuotojai yra pajėgūs įvykdyti planus: neužbaigtų statybų beveik nebūdavo“, – tikino vienas iš šios ekskursijos organizatorių, VšĮ „Grąžinkime Kauną“ vadovas Dainius Lanauskas.
Lietuviškai-itališka vila: 600 kv. metrų trims
Tarpukario modernizmo stiliaus namai Kaune išsiskiria tautiškomis detalėmis ir net pavadinimais. Pavyzdžiui, Vaižganto g. 25 esanti vila „Eglute“. Renesansinės vilos pavyzdžiu suprojektuotas dviejų aukštų namas tokį pavadinimą gavo ne tik dėl to, kad jos šeimininko Vasario 16-osios akto signataro Petro Klimo dukra buvo vardu Eglė.
Lietuviška žaliaskarė – vienas iš tautinių simbolių, tokių kaip lelija, rūta Gedimino stulpai, kurie tarpukario statybose buvo būtini.
„Eglutės“ matyti ir vilos fasade. Šis namas buvo pastatytas kunigui ir rašytojui Juozui Tumui Vaižgantui. Deja, jis viloje neužsibuvo. Ir netrukus ji atiteko P.Klimui. Kaip ir kiti to meto stiliaus namai, vila „Eglutė“ yra baltos spalvos“, – pasakojo J.Oškinis.
Savito stiliaus buvo ir tokių namų interjeras: labai dažnai juose įsikūrę gyventojai derindavo tautiškumą su egzotika. Pavyzdžiui, Vaižganto gatvėje gyvenusi garsi to meto lietuvių aktorė ir Kauno bohemos atstovė Unė Babickaitė-Graičiūnienė iš to laikmečio nuotraukų šypsosi savo bute tai apsivilkusi tautiškais rūbais, tai – su kimono.
Šalia jos – eklektiška aplinka, kurioje dera ir lietuvybę simbolizuojantys vietos gamintojų baldai, ir stilingos paryžietiškos ar iš egzotiškesnių kraštų parvežtos smulkmenos.
Lietuviškai-itališka vila ekskursijos vadovai vadina ir architekto Stasio Kudoko namus, kuriuos ant kalno šlaito jis pasistatė beveik tuo pačiu metu, kaip ir Karininkų ramovę (kartu su inž. K. Kriščiukaičiu S.Kudokas yra šio statinio projekto autorius).
Didžiulis trijų aukštų namas, kurio visas plotas siekė 600 kv. metrų buvo skirtas vos trims žmonėms – architektui, jo žmonai ir vieninteliam sūnui. Italijoje doktorantūros studijas baigęs S.Kudokas savo namuose suderino lietuviškus ir kalnų Italijos stiliaus elementus. Ant iki šiol išlikusių vartelių galima pamatyti leliją – tautišką detalę. Ant fasado – moteris su vaiku. Tai jau – sąsaja su Italija.
Architektas S.Kudokas ant namo įsirengė terasą – saulėtoje Italijoje įprastas dalykas tarpukario Kaune prilygo stebuklui. Dabar terasos nebėra: dėl besikaupiančio lietaus prieš keletą dešimtmečių ją nuspręsta uždengti stogu.
„Projektuodamas savo namus architektas mąstė labai plačiai: 1 a. buvo skirtas nuomai, 2-asis – šeimai. Iš jo, o ne pirmo aukšto, yra ir išėjimas į garažą. Visos erdvės anksčiau buvo atviros – kambariai – didžiuliai. Pokariu į jį būdavo vedamos ekskursijos, siekiant parodyti, kaip baisiai gyveno buržuazija“, – pasakojo ekskursiją vedęs J.Oškinis.
Dabar namas priklauso keturiems savininkams. Nė vienas iš jų nėra tiesioginis S.Kudoko palikuonis – vienintelis architekto sūnus jaunystėje žuvo JAV, kur buvo emigravusi visa Kudokų šeima.
Užėjome į vieną iš šios lietuviškai-itališkos vilos butų. Jame gyvenanti Akvilina prieš penkerius metus pasidarė remontą, tačiau net ir po jo bute netrūksta autentiškų detalių. Vienas jų – masyvus funkcionalaus stiliaus bufetas.
„Jo istorijos nežinau“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sako Akvilina, leidžianti ekskursijos dalyviams įkišti nosį net į per visą sieną einančią savo spintą.
Ji – taip pat senųjų namo šeimininkų palikimas. Ištraukiamos lentynos įrodo, kad jau tarpukario Kaune gyvenantys žmonės ieškojo patogių sprendimų buityje.
„Name yra keletas gipsinių detalių, kurios labai panašios į esančias Karininkų ramovėje. Kadangi savo namą ir ramovę S.Kudokas projektavo tuo pat metu, dabar sunku pasakyti, kam pirmiau – sau ar ramovei – jis jas sukūrė“, – pasakojo D.Lanauskas.
Po kojomis girgžda parketas, kai visa grupė atsisveikindami su buto šeimininke keliauja į lauką. Toliau ekskursija veda į Trakų gatvę. Čia – dar keletas sustojimų su savomis istorijomis apie tarpukario modernizmo pastatus, kurių Kaunui pavydi visas pasaulis.
Visą informaciją apie ekskursijas „Kaunas – dizaino miestas“ rasite čia.
