Apie Tailando Pangano saloje esantį Wat Kow Tahm vienuolyną ir meditacijos centrą pirmą kartą prieš kelerius metus išgirdau iš savo bičiulės, ten buvusios net kelis kartus. Ant kalno, nuo kurio atsiveria vaizdas į visą salos pakrantę, įsikūrusiame centre beveik kiekvieną mėnesį susirenka 60 ramybės ieškotojų – nuo studentų iki pensininkų, nuo keliautojų iki verslininkų, nuo australų iki amerikiečių.
Visi jie čia atvyksta vedini vienintelio tikslo – rasti tylą šiame išprotėjusiu tempu bėgančiame pasaulyje. Lūkesčių kupina buvau ir aš, todėl labai nusivyliau, kai pačią pirmą dieną mokytojas Anthony mums liepė juos pamiršti: „Jei turėsite lūkesčių, visuomet nusivilsite. Ir tai galioja ne tik meditacijoje, bet ir gyvenime“.
Tvarka kaip kareivinėse
Dar prieš prasidedant tylos savaitei jis mus perspėjo, kad svarbiausia yra laikytis čia galiojančių taisyklių ir nebandyti keisti sukurtų sąlygų, nes viskas čia turi prasmę. Kiekvieną rytą mes pasižadėdavome susilaikyti nuo lytinių santykių, valgymo po pietų ar naktį, puošimosi, kvėpinimosi, gyvybės atėmimo (negalėjome užmušti net uodo), melavimo.
Visi jie čia atvyksta vedini vienintelio tikslo – rasti tylą šiame išprotėjusiu tempu bėgančiame pasaulyje.
Iš mūsų buvo surinkti telefonai bei kompiuteriai, buvo patarta atiduoti knygas, dienoraščius ir laikrodžius. Kambariuose su dviaukštėmis lovomis gyvenome po du, miegodavome ant kietų čiužinių ir miniatiūrinių pagalvių. Nors tuo metu jutiminė temperatūra saloje kartais siekė net 45 laipsnius, kambariuose nebuvo net ventiliatorių, o ką jau kalbėti apie kondicionierius.
Prausdavomės po šaltu vandeniu, dubeniu semdami jį iš bačkų, nes neturėjome net normalaus dušo. „Kiekvieną kartą įėję į dušą pasitikrinkite, ar ten nėra gyvatės ar skorpiono“, – perspėjo meditacijos centro savanoriai.
Kadangi didžioji dalis medituotojų neturėjo laikrodžių, kas rytą mus žadindavo gongas. Jis taip pat pranešdavo, kada baigiasi pusryčiams ar pietums skirta pertrauka. Štai taip atrodė mūsų tvarkaraštis:
4.00 – 4.30 val. žadintuvas-gongas
4.30 – 5.15 val. meditacija sėdint
5.15 – 6.15 val. mantrų giedojimas ir joga
6.15 – 7.00 val. meditacija sėdint
7.00 – 8.30 val. pusryčiai
8.30 – 9.30 val. Dhamma mokymas
9.30 – 10.15 val. meditacija vaikštant
10.15 – 11.00 val. meditacija sėdint
11.00 – 13.00 val. pietūs, dienos darbai ir poilsis
13.00 – 13.45 val. meditacija sėdint
13.45 – 14.30 val. meditacija vaikštant
14.30 – 15.30 val. Dhamma mokymas
15.30 – 16.15 val. meditacija vaikštant
16.15 – 17.00 val. meditacija sėdint
17.00 – 18.30 val. arbatos pertraukėlė ir poilsis
18.30 – 19.30 val. mantrų giedojimas ir kilnios meilės meditacija
19.30 – 20.15 val. meditacija vaikštant
20.15 – 21.00 val. meditacija sėdint
21.00 – 21.30 val. klausimai ir atsakymai
21.30 – 4.00 val. miegas
Meditacijos salėje visada bus koks nors šuo, – juokdamasis mokė mus mokytojas, kalbėdamas, žinoma, apie tikrą gyvenimą.
Paskaičiavau, kad kiekvieną dieną meditacijoje praleisdavau mažiausiai 7 valandas. Kiek įmanoma ilgiau stengdavomės sėdėti sukryžiavę kojas (puse lotoso pozos), tačiau po 10 minučių kojos nutirpdavo, keliai vos išsitiesdavo.
Mūsų pastangas matęs vienuolis juokėsi, kad ir pats pradžioje negalėdavo nusėdėti daugiau nei 15 minučių, o dabar, po daugelio metų praktikos, lotoso poza gali išsėdėti valandą laiko.
Šunys meditacijos salėje
Jei įsivaizduojate, kad meditacijos salėje tvyrojo kurtinanti tyla, labai klystate. Jokių šiltnamio sąlygų susikaupimui nebuvo suteikta. Priešingai mums kompaniją nuolat palaikydavo keli šunys. Kartais jie lodavo, kartais žaisdavo, o kartais atsisėdę šalia pradėdavo kasytis visus šonus. Iš pradžių tikėjausi, kad kas nors tuos šunis išvarys, tačiau niekas į juos net nereagavo.
„Meditacijos salėje visada bus koks nors šuo“, – juokdamasis mokė mus mokytojas, kalbėdamas, žinoma, apie tikrą gyvenimą.
Ir tikrai, nereikėjo nei šunų, nes ir taip buvo velniškai sunku susikaupti. Erzindavo net mažiausias garsas, kolegų kvėpavimas, drabužių šnarėjimas. Asmeniškai mane labiausiai nervino lėti žmonės, o tokių buvo labai daug, nes atvykęs medituoti nepradėsi bėgioti.
Tačiau, kaip sakė mums mokytojas, tai yra mano, o ne tų žmonių problema. Meditacija tam ir skirta, kad rasčiau ramybę ir aplinkinių poelgiai nebegalėtų manęs išbalansuoti. Blogi, skaudūs ir netikėti dalykai nutinka visiems, bet nuo to mūsų gyvenimai mažai keičiasi. Viskas priklauso tik nuo mūsų reakcijos.
Maisto kultas virto saikingumu
Turiu prisipažinti, kad iki meditacijos stovyklos maistas man buvo bene svarbiausias dalykas. Valgiau ne tam, kad gyvenčiau, o gyvenau tam, kad valgyčiau. Dažnai nejausdavau saiko, valgydavau net tada, kai nejausdavau alkio jausmo, skubėdama valgydavau ne pačios geriausios kokybės maistą.
Meditacijos stovykloje iš naujo mokiausi valgyti, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų.
Kiek kartų mes valgome įsmeigę akis ne į lėkštę, o į televizoriaus, kompiuterio ar telefono ekraną? Kiek kartų valgydavome skubėdami ir rydami stačiais kąsniais, net nepajausdami maisto skonio? Meditacijos stovykloje iš naujo mokiausi valgyti, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų.
Kaip jau minėjau anksčiau, valgydavome tik du kartus per dieną. Pusryčiams gaudavome košės su šviežiais vaisiais arba ryžių sriubos. Pietums – vegetariški troškiniai arba sriubos, šviežių daržovių salotos. Pirmiausia, ką pastebėjau, jog prie maisto stovėdavau viena pirmųjų, bijodama, kad man atėjus vėliau, maisto nebeliks.
Į lėkštę prisikraudavau daugiau nei reikėdavo numalšinti alkiui. Po septynių dienų mano ir lėkštės turinio santykis pasikeitė. Išmokau valgyti tyloje, žiūrėdama į maistą ir jausdama kiekvieną kąsnį. Išmokau neskubėti ir nepersivalgyti, valgyti tik tiek, kiek reikia pasisotinimui. Prieš kiekvienus pusryčius ir pietus visi kartu laimindavome maistą, mokėmės būtų už jį dėkingi ir jį vertinti, valgyti tam, kad numalšintume alkį, o ne dėl pramogos.
Ir svarbiausia, kad nenutiko tai, ko labiausiai bijojau – alkio jausmo nejaučiau nei vieną dieną, nors valgiau mažiau nei buvau pratusi.
Ko aš išmokau meditacijos stovykloje?
Negaliu jums papasakoti visko, ką supratau ar išmokau, nes kai kurie dalykai yra labai asmeniški, tačiau kai ką visgi galiu atskleisti. Didžiausias suvokimas atėjo per pirmąją meditaciją, kuomet pamačiau, kiek daug bereikalingų minčių nuolat sukasi mūsų galvoje.
Pagavau save galvojančią apie naujus vegetariškus receptus, neįvykusius pokalbius su artimaisiais, būsimus pirkinius... Lyg tai būtų svarbiausias dalykas, apie ką reikia galvoti medituojant!
Didžiausias suvokimas atėjo per pirmąją meditaciją, kuomet pamačiau, kiek daug bereikalingų minčių nuolat sukasi mūsų galvoje.
Minčių išvengti negalima, bet reikia jas laiku užfiksuoti ir paleisti, o ne keliauti su jomis. Taip pat, išmokau daug ramiau reaguoti į aplinkinius žmones.
Jei anksčiau būčiau prakeikusi dieduką, stovintį prieš mane eilėje ir nesugebantį įvesti į bankomatą savo kortelės PIN kodo, dabar aš tiesiog stovėčiau ir laukčiau, arba jam padėčiau.
Supratau, kad visiems mums sveika nors retkarčiais patylėti, nes tik tada išgirsime patys save. Supratau, kad medituoti galima ne tik sėdint lotoso poza, bet ir valgant, einant, važiuojant, skaitant...
Meditacija – tai buvimas čia ir dabar. Kiek iš jūsų valgome, naršote feisbuke, kalbatės ir dar tvarkote darbo reikalus vienu metu? Mūsų mokytojas pasakojo apie atvejus, tai nušvitimas žmones užklumpa valantis dantis ar valgant pusryčius.
Pasibaigus tylos savaitei aš dar kurį laiką nenorėjau kalbėti. Daugelis kalbų man atrodė beprasmės ir nereikšmingos. Buvo baisu nusileisti nuo kalno, ant kurio įkurtas meditacijos centras, nes ten – nesibaigiantis triukšmas. Nors grįžusi į realybę gana greit įsijaučiau į ankstesnį tempą, pritaikiau pamokas, kurias išmokau.
Vienas svarbiausių dalykų – kasdienė 20 minučių meditacija ryte, su kuria dabar prasideda kiekviena mano diena.
P.S. Jau parašiau mokytojui, kad užsiregistruočiau į dviejų savaičių tylos meditaciją, nes kartą paragavusi nebegaliu sustoti.
