Emocijoms susigulėjus, prisiminimų gausai sukantis galvoje, ryškiausius užrašiau. Be aukščių, be pavadinimų be atstumų. Tiesiog tai, ką jaučiau ir galvojau.
Po ilgos kelionės Vilnius–Amsterdamas–Mumbajus–Katmandu mus pasitinka nepaliečiai. Merginos papuošia gyvų gėlių girliandomis, gauname po butelį vandens ir pirmą fotosesiją. Viskas gražu, įdomu, nauja.
-
Norvegė K.Harila tapo pirma moterimi, greičiausiai įkopusia į 14 aukščiausių pasaulio viršukalnių
-
S.Damulevičius – apie sukrečiančią patirtį kopiant į Nangą Parbatą: „Eiti per žuvusiojo kūną neleido moralė“
-
Lietuvos alpinistai senjorai įkopė į Vilniaus vardu pavadintą viršukalnę: „Reikėjo daug susikaupimo“
Nepalietiškų patiekalų vakarienė, prieš kurią buvome padabinti raudonais taškais ant kaktų, užburiantys plastiškų nepaliečių mergaičių šokiai, valgių ir gėrimų degustavimas – toks pirmas vakaras. Kitą dieną – susipažinimas su miestu, kultūra.
Vaizdai kerintys, pribloškiantys. Žmonių ir motorolerių gausybė, neturtas ir religinės architektūros, skulptūrų didybė. Budizmas ir induizmas čia šalia, persipynę, stebina, žavi. Sunkiai įsivaizduojami kontrastai.
Prie vandens čiaupų kažkas maudo vaikus, kažkas skalbia.
Šalia didingų skulptūrų džiovinami moterų žarstomi grūdai. Netoliese išmėsinėtojai doroja skerdieną, visur vaikštinėja dideli juodi (beveik visi juodi) šunys. Niekam jie netrukdo ir niekas jiems netrukdo. Prie vandens čiaupų kažkas maudo vaikus, kažkas skalbia, daug besimeldžiančių, atliekančių kažkokias sakralines apeigas. Visko daug, viskas spalvinga, judru, įvairu… Kitas pasaulis…
Kitą rytą išvykstame link Luklos. Laukia pagrindinis tikslas – žygis į Everesto bazinę stovyklą. Mažame oro uoste tokių kaip mes – gausybė. Bastūnai iš viso pasaulio. Oras puikus ir ilgai laukti netenka. Sulipame į 15 vietų lėktuvėlį. Skrydis. Pasiūbavimai, pakratymai, kerintys vaizdai pro langą. Nusileidimo takas man pasirodė trumpas ir pavojingas. Bet bijoti nebuvo nei laiko, nei kompanijos – visi mūsiškiai tokie drąsuoliai, degančiomis akimis… Lukla.
Iš čia jau turėsime kliautis tik savo kojomis. Sunkų bagažą atiduodame nešikams, pasiimame mažas kuprines, trekingo lazdas ir žygis prasideda. Kol kas emocijos labai pozityvios – euforija, smalsumas, viltis, laukimas kažko nepaprasto.
Sveiki, Himalajai. Patogus takas, graži augalija – bambukai, bananai, daug iš televizijos pažįstamų ir pirmą kartą matomų medžių ir krūmų. Galvoju, kaip grįžusi rekomenduosiu šį žygį draugams. Keistai nuteikia ėjimas – tarsi kopiame aukštyn, bet takas daugiau veda žemyn.
Šmėsteli mintis – grįžtant reikės kopti į viršų. Kabančiais tiltais kertame upių slėnius. Ilgi, aukštai nutiesti, judantys, siūbuojantys. Gausybė plevenančių baltų budizmo vėliavėlių.
Eiti baisoka, už kraštų pasilaikyti negali, nes kyšo aštrūs vielų galai, gali susižeisti. Tiltais einame greitai, nėra kada bijoti, o ir jokios baimės niekas nerodo. Tenka ir man vaidinti drąsuolę. Einame greitai ir šiek tiek juokingai – išsižergę, krypuodami, bet saugiai ir sėkmingai. Vakarėjant pasiekiame nakvynės vietą. 2610 m. Nuotaikos puikios, ėjome pasivaikščioti. Vakarienė skani, miegoti nešalta.
Ryte pajudame link šerpų sostinės – Namče Bazaro (3440 m). Vaizdai po truputį keičiasi. Augalija žemėja, prieš akis iškyla didingos Himalajų viršūnės. Kvapą gniaužiantys vaizdai. Sako – grožis taupo jėgas. Turbūt tai tiesa. Jėgų dar užtenka, nors kopti statesniu šlaitu, sunkoka. Tenka prasilenkti su sunkius krovinius nešančiais jakais. Jie čia – pagrindinė jėga. Į viršų ir žemyn jie gabena viską – sunkius dujų balionus, maistą, namų apyvokos rakandus ir daugybę kitų visokiausių daiktų ir prekių.
Jakai gražūs, raguoti, gauruoti ir labai supratingi bei protingi. Tylėdami nuolankiai velka savo juodą vargą. Nesipriešina, nesispyrioja, nekelia grėsmės. Žiūri savo protingomis akimis ir eina, eina. Neturi kito pasirinkimo. Beje, labai skanus jakų pieno sūris, o ką jau kalbėti apie jakų vilnos dirbinius. Švelnutėliai, minkštutėliai, įvairiaspalviai šaliai, skaros, megztiniai. Fantastiškos kokybės ir grožio drabužiai.
Apsigyvename svečių namuose, truputį pailsime ir einame pasivaikščioti. Taip bandome aklimatizuotis. Valgome skaniai, miegame gerai, dar nešalta. Net ne visi traukiame miegmaišius. Dar yra vandens, netgi mokamas dušas – nelabai šiltas, nelabai tvarkingas, bet vis tiek dušas. Vėliau apie tai tik svajosime.
Kopiame aukščiau, oras retėja ir šaltėja, kūnai primena apie save. Daugumai mūsiškių – sloga. Kam stipriau, kam lengviau, bet snapliojame beveik visi. Ir vyrai, ir vadas. Himalajai statusų nepaiso. Kai kam pasireiškia pilvo sutrikimai – užkietėjimai ar atlaisvėjimai. Būtų juokinga, bet tokiomis sąlygomis, tokiame aukštyje – nelabai. Greitai senka tualetinio popieriaus atsargos (nosinaitės išseko jau seniai). Nieko, nusipirksime.
Kai kam pasireiškia pilvo sutrikimai – užkietėjimai ar atlaisvėjimai.
Mus lepina geri orai. Nors naktį minusas, jokio sniego, lietaus ar apdrabos. Saulutė šviečia, debesėliai kalnų viršūnes padaro dar gražesnėmis. Judame tikslo link. Juda ir jakai su savo nešuliais. Turbūt iš pagarbos ir susižavėjimo mes juos meiliai vadiname jakučiais. Bet nešulius gabena ne tik jakai. Ir žmonės. Nedidukai, lieknučiai, o nešuliai – sunkiai suvokiamai dideli.
Kažkaip himalajiškai išmaniai tuos nešulius neša – ne tik ant nugaros kabina, bet ir ant galvos. Kai kurie turi tokią įdomią medinę storą lazdą, ant kurios paremia nešulį atokvėpio valandėlę.
Atskira kalba apie tų nešikų avalynę. Ji paneigia visas mūsų teorijas apie batų svarbą kalnuose. Nešikai avi plonapadžiais, lygiapadžiais batukais, dažnai pagamintais iš audinio, arba tiesiog – šlepetėmis. Ir jie nei slysta, nei klumpa. Neatrodo, kad jiems trūksta ir deguonies. Tai mes orą gaudome, o jie, dažnai klausydamiesi kažkokią relaksacinę monotonišką muziką, kopia, kopia…
Krovinius gabena ir mulai. Tie grakštūs nedidukai arkliukai-asiliukai neša ne tik visokius rakandus, turistų mantą, bet ir pačius turistus. Nedaug, bent trejetą teko sutikti. Vienas nepalietis veda mulą su raiteliu už pavadžio, kitas dar lydi. Turbūt pinigingi tie raiteliai. Savo svajonę įgyvendina būtent taip.
O mes irgi judame link svajonės. Kopiant aplanko įvairiausios mintys. Kartais ne visai linksmos. Pavyzdžiui, staiga suvokiu, kad kažin ar rekomenduosiu šį žygį draugams. Arba – už kiek pinigų sutikčiau tai pakartoti. Tą slogią nuotaiką sukelia ne tiek fizinis nuovargis, kiek žinojimas, kad, atvykus į nakvynės vietą, pasitiks šaltas nejaukus kambarys, jokio patogumo, jokio šilto vandens.
Jau beveik pripratome nesiprausti, nepersirenginėti, nesivalyti dantų.
Tie svečių namai tikrai geri, kai pagalvoji, kad viskas – maistas, kuras, patalynė turėjo atkeliauti ant kažkieno nugaros. Bet, žiūrint išlepintų lietuvaičių akimis, daug kas čia slegia. Net prieblanda. Slegia ir vandens nebuvimas, ir primityvūs WC. Valgymo patalpa šilta, bet miegojimo… mus gelbėja šilti miegmaišiai.
Tik persirengti tikras iššūkis. Todėl jau beveik pripratome nesiprausti, nepersirenginėti, nesivalyti dantų. Visi. Tai jau tampa visai suprantama, tik sunku pasidaro, kai pagalvoji, kad dar savaitę apie tai tik svajosime…
Maistas svečių namuose tikrai skanus ir netgi įvairus. Prisimenu „mo-mo“ – tai vietiniai koldūnai su įvairiausiais įdarais. Visaip paruošti ryžiai, įvairūs omletai, daržovės. Bet man skanu buvo tik pirmas keturias dienas. Penktą staiga pasidarė nežmoniškai neskanu ir apėmė visiškas nenoras valgyti.
Panašiai ir su skaniąja arbata – imbierų ir citrinos. Sunku suprasti, kaip ta arbata galėjo atsibosti, bet, po savaitės gėrimo, jau su didžiausiu malonumu gėrėme pelynų arbatą. Nuostabu, kad kažkam užteko proto pasiimti to pelyno.
O mes vis kylame. Aukštis virš 5 km. Net atsigerti vandens – iššūkis. Jaučiasi deguonies stygius. Mane gelbėja „camel“ gėrimo sistema. Anksčiau niekaip nesuvokiau, kad ant peties kabanti žarnelė gali būti tokia miela. Maniau, kad tai bereikalingas išlepimas. Pasirodo, aukštikalnėse tai labai pasiteisina. Vanduo, kuo aukščiau, tuo brangesnis, bet gerti reikia daug ir dažnai.
Judame lėtai, sveikatos šiaip sau. Slogos nesibaigia, bet dar prisideda kosuliai, o kai kam ir kiti negalavimai – temperatūra, prasta savijauta. Bendražygių garbei turiu pasakyti, kad visi, nepaisant prastos savijautos, laikosi puikiai. Nėra dejuojančių, burbančių, nepatenkintų. O juokaujančių yra. Ypač vadas. Kelia ūpą mums visiems.
Pagaliau pasiekiame aukščiausią nakvynės vietą. Čia pailsime ir link EBC (Everesto bazinės stovyklos). Vadas tradiciškai pasako, kad kopimas nebus status, tik pabaiga – vyšnia ant torto – stati. Išeiname. Artėjame. Oras geras, šlaitas nestatus, vaizdai kerintys. Net skriejančią laviną tenka pamatyti ir išgirsti. Gerai, kad kitame slėnio šlaite – pamatyti gražu, pajusti – neduok Dieve. Bet mes saugūs. Kelio liko nedaug. Vis akis pakeliu į aplinkinius vaizdus. Viršūnės viena už kitą labiau gniaužia kvapą.
Vadas tradiciškai pasako, kad kopimas nebus status, tik pabaiga – vyšnia ant torto – stati.
Pasiekiame EBC. Pirma emocija – rauda. Staiga pajuntu besikaupiančias ašaras, sunkiai paaiškinamą graudulį. Apžvelgiau draugus – niekas net negalvoja žliumbti. Lyg ir susigėstu ir sugrūdau ašaras atgal. Tradiciškai apsikabiname, sveikiname vieni kitus. Nesikuklinkime, didžiuojamės. Traukiame vėliavas, fotografuojamės. Atsinešiau Ukrainos blue-yellow, kaip ir į visas pastarųjų metų keliones. Esu pažadėjusi tą vėliavą visur neštis draugei ukrainietei-pabėgėlei.
Žmonių čia gana daug. Iš viso margo pasaulio, tikrai įvairių tautų, religijų. Kai kas netgi meldžiasi, medituoja, bet dauguma fotografuojasi. Didysis stovyklos akmuo gauna mano bučinį (senas ritualas kažkur užkopus). Gerai, kad nereikia skubėti. Tarsi apduję grožimės, stebimės, pozuojame, žvalgomės.
Kas jiems žygio pradžia – man Everestas.
Ta stovykla tai tiesiog akmenuota lygumėlė šalia Kumbu ledyno. Ledynas irgi palieka įspūdį – jo šlaitai, kraštai, prieledyniniai ežerėliai beprasidedančios upės. Pamažu ateina suvokimas, ką turi ištverti alpinistai, kopdami į Everestą. Pasirodo, tai ne tik gražios nuotraukos ir šlovė. Kas jiems žygio pradžia – man Everestas. Mano Everestas.
Galvoje besisukant „gal šimtui tūkstančių minčių“, susiruošiame atgal. Nakvynė pati nepasisieks. Ėjimas atgal daug lengvesnis. Pagaliau tikslas pasiektas ir artėsime prie pasiilgtų malonumų, kita vertus, tie malonumai dar žvėriškai toli. Dar daug teks iškęsti be prausimosi, be šilumos, be rimto poilsio.
Kelias link Luklos buvo daug greitesnis, nors, atrodo, eidami pirmyn tikrai tiek nesileidome. Tai kodėl dabar reikia tiek kilti? Bet vis tiek savijauta ir nuotaika gerėja. Nors kai ką tebekankina sveikatos sutrikimai. Tas ilgas kelias, tas 5 km aukštis, tas fizinis krūvis – nelaibai mūsų išlepusiems kūnams patinka.
Himalajų nepaliečiai puikiai prisitaikę išgyventi kalnuose. Išgyvenimui naudoja visas teikiamas gamtos gėrybes. Aukštai populiari kuro rūšis yra džiovintas jakų mėšlas. Iš jo rankomis suformuojamas plonas paplotėlis ir padžiaunamas prieš saulę. Džiovinama ant akmenų, namų sienų, net ant langų. Vanduo šildomas irgi priešais saulę, naudojant didelę veidrodinę „lėkštę“. Užaugintas daržoves sunaudoja pilnai, visas dalis. Nelengvas jų gyvenimas…
Kelyje gauname galimybę pasimėgauti pyragais ir kitais gardumynais. Pasiekiame Namče Bazarą ir kažkodėl čia jaučiamės labai gerai. Šerpų sostinė mums jau pažįstama. Čia ir apsipirkinėjame – spalvotos budistų vėliavėlės, jakų vilnos kepurės, kiti suvenyrai pildo lauktuvių sąrašą. „Dušinamės“. Po maždaug savaitės.
Himalajų nepaliečiai puikiai prisitaikę išgyventi kalnuose.
Varganas tas dušas, bet šiltas vandenukas – tikra palaima. Ilgiau pavakarojame, nes mus palaiko mintis, kad sunkumai artėja prie pabaigos. Svečių namuose prie lubų prikalame skepetaitę su nupaišytu maršrutu ir mūsų autografais. Kažin, ar kas nors iš mūsų kada nors čia sugrįš…
Artėjant link Luklos pamąstau, kokie daiktai man padėjo šioje beprotiškai varginančioje kelionėje. Turbūt geri batai, merino vilnos drabužiai, patogi kuprinė, medikamentai su bičių propoliu.
Pagauname save svajojant, kokio naminio maisto labiausiai norime. Kas žmonos keptų varškėtukų su juodųjų serbentų uogiene, kas dar ko nors. Aš – net gėda – bulvių košės su burokėlių mišraine. Ne cepelinų, ne kažko įmantraus, o tokio ūkiško maisto… Ir kuo toliau, tuo labiau norisi to „delikateso“.
Taip begalvojant, besišnekučiuojant, bekeiksnojant paskutinį statų ir ilgą pakilimą, pasiekiame Luklą. Viskas. Vėl bando lįsti išdavikė ašara, ir net ne man vienai. Bet nėra laiko sentimentams. Skubame įsikurti svečių namuose prie pat oro uosto.
Paskutinė vakarienė Himalajuose. Jausmingas atsisveikinimas su mūsų nepaliečiais nešikais ir mūsų palydovu nepaliečiu Kumaru. Nepaliečiai Lila ir Kumaras mus lydėjo visą kelionę, padėjo mums, viską „režisavo“, aptarnavo, gelbėjo sunkiose situacijose. Gaila su jais skirtis. Dėkojame, bet turbūt nepakankamai…
Kitą rytą Kumaras mus visus papuošia baltais šaliais, dar kartą graudžiai atsisveikiname. Ir laukia skrydis iš Luklos. Sudie, Himalajai. Paskutiniai žvilgsniai iš lėktuvėlio stengiantis užfiksuoti akimis tą didybę, tą stebuklą…
Katmandu. Puikus viešbutis, puikus laikas. Tik sveikatos – nelabai. Ypač kai kurių vyrų. Net vado. Pasirodo, neatlaiko ir ąžuolai. Viešbutyje net liftą vaizdžiai vadiname „ligonių liftu“.
Kitą dieną – ekskursija. Daug aplankyta, daug pamatyta. Ir beždžionių šventykla, ir svarbiausia pasaulyje budistų pagoda, ir nepalietiškos laidotuvių apeigos – mirusiojo deginimas ant upės kranto šalia kirpėjams beskutant mirusiojo sūnų galvas. Įspūdingas sakralus reginys.
Buvau girdėjusi, kad budistai nejaučia pavydo jausmo.
Religiniai ritualai čia itin matomi, ryškūs ir populiarūs. Teko pabuvoti ir vienuolynuose per apeigas. Viename net kažkokio švento alkoholio vienuolis mums įpylė į rieškutes. Matyt, labai jau nekaip atrodėme.
Dar norėčiau parašyti apie Nepalo žmones. Buvau girdėjusi, kad budistai nejaučia pavydo jausmo. Turbūt tai tiesa. Jie kažkokie ramūs ir romūs. Tylūs, protingi. Neįkyrūs net prekeiviai. Neįtikėtinai pakantūs turistų masei. Nepaliečių vaikai irgi labai išauklėti. Neteko matyti nei vieno su ištiesta ranka. Jokių prašymų, jokių norų demonstravimo. Vyresnieji sveikindavo mus savo tradiciniu „namaste“, o mažiukai tik žiūrėjo išpūtę akis arba dūko taip, kaip viso pasaulio vaikai.
Nepale jautėmės saugiai ir drąsiai. Pagarba ir ten gyvenantiems šunims. Šuniukai visiškai ramūs, protingi, neįkyrūs. Jų čia labai daug, bet nė vienas nešiepė dantų, nerodė agresijos ar kokio nors nepasitenkinimo. O kačių Nepale nėra. Teko matyti vos dvi. Kažin, kodėl…
Baigiantis kelionei vėl darosi graudu – ir dėl to, kad ji baigiasi, ir kad baisiai pasiilgome namų. Kartu išgyvenę tiek įstabių dienų, susigyvenome, tapome artimi, gaila skirtis.
Teko nusispjauti į kai kuriuos darbus, kai kuriuos pirkinius, kai kurių artimųjų nepritarimą.
Pagiriamasis žodis bendrakeleiviams. Nebuvo nei niurzgančių, nei dejuojančių, nei nepatenkintų. Visi paslaugūs, pakantūs, dėmesingi, ištvermingi, dosnūs… Vadui su mumis pasisekė, bet mums su juo dar labiau. Išmintingi praktiški patarimai, švelnūs pabarimai ir ypač puikus humoro jausmas. Su tokia komanda – ir į kalnus, ir į žvalgybą. Mieli draugai, Jūsų niekada nepamiršiu.
Šio žygio prisiminimai mus lydės dar ilgai. Turbūt visą gyvenimą. Apie Himalajų grožį ir didybę, bendražygių draugiškumą, nepaliečių padovanotą šilumą. Apie patirtus sunkumus ir džiaugsmą pasiekus tikslą. Apie kelionių žavesį…
Spontaniškai nusprendus vykti į šią kelionę, teko nusispjauti į kai kuriuos darbus, kai kuriuos pirkinius, kai kurių artimųjų nepritarimą, bet šį spjūvį dabar vertinu kaip vieną protingiausių ir sėkmingiausių gyvenime.
