Rašytoja ne pirmą kartą lankosi šalyje, kuri įkvėpė ir vieno jos romano heroję. Apie viską plačiau – Tailandieciai.lt interviu.
– Kada pirmą kartą apsilankėte Tailande? Kiek laiko truko jūsų kelionė?
– Pirmą kartą į Tailandą atvykau prieš 10 metų su vyru ir penkiamečiu sūnumi. Mus savo pasakojimais „prisiviliojo“ viena lietuvių pora, kuri kiekvieną žiemą čia leisdavo po porą mėnesių. Apsistojome Pukete.
Iš tos keturių savaičių viešnagės stipriausią įspūdį paliko mūsų kelionės trise motoroleriu. Vyras – už vairo, sūnus – tarp mūsų, aš – gale. Taip visą salą iššniukštinėjome, Jonukas dažnai kelionės metu ant motorolerio ir užmigdavo. Tačiau ir jam įstrigo mūsų pasivažinėjimai, apsilankymas pas dramblius bei plaukimas į Pi Pi salą.
Po metų vėl sugrįžome į šią salą pasisvečiuoti pas draugę, pasimėgauti paplūdimiais ir šviežiais kokosais.
Šios viešnagės metu susipažinome ir susidraugavome su lietuvaite, kuri gyveno Pukete, mat jos vyras dirbo Malaizijoje. Tad po metų vėl sugrįžome į šią salą pasisvečiuoti pas draugę, pasimėgauti paplūdimiais ir šviežiais kokosais bei mūsų visų labai pamėgtomis papajų salotomis.
– Kiek kartų jūs svečiavotės Tailande ir kas paliko didžiausią įspūdį?
– Keturis. Kai sūnus pradėjo lankyti mokyklą, į Tailandą žiemoti nebevykome. Tačiau aš jo ilgėjausi. Pamenu, kai pirmą kartą lėktuvas nusileido Bankoke ir mes su šeima išėjome į lauką, mintyse gimė žodis, kuris iki šiol man asocijuojasi su Tailandu ir kuriame sutalpinau visus savo įspūdžius: „švelnumas“. Oro, žmonių, santykių. Taip, kaip nebūtų keista, Tailandas man asocijuojasi su švelnumu.
Tad kai mano draugė, gyvenanti Portugalijoje, Jolanta Gotlevskienė de Queiroz paskelbė, kad pradeda organizuoti moterų stovyklas Samujaus saloje, iškart supratau – noriu! O tiksliau, labai, labai noriu. Taip praėjusių metų sausį aš vėl atsidūriau Tailande. Įspūdžių buvo tiek daug, kad jie sugulė į vieną mano tuo metu rašomo romano „Citrinmedžių vila“ dalį.
– Tad šiemet vėl sugrįžote į moterų stovyklą Tailande?
– Ne visai. Ne į pačią stovyklą, bet į tą pačią vietą, kurioje vyko stovykla. Kartu su drauge, su kuria joje ir susipažinome. Tik šį kartą keliavome ne tik po Samujaus salą (čia dar kartą su malonumu apsilankėme ir maudėmės kriokliuose bei skanavome maistą vietiniame turgelyje), bet plaukėme ir į Pangano salą.
Atvykę į svečią šalį, mes mažiausiai norime sutikti kitus turistus, nors patys esame turistai. Pangano sala mums buvo labai dosni. Paplūdimiuose poilsiautojų netrūksta, bet visur, kur nueidavome, būdavome vienos: nesvarbu, ar tai krioklys, ar šventykla, ar baras, iš kurio atsiveria nuostabi panorama… Sala atsivėrė ir leido mums ją autentiškai patirti: vienoms, tik su gamta ir vietiniais žmonėmis.
Draugė Pangano saloje rekomendavo aplankyti vieną ypatingą šventyklą. Mat pirmieji Pangano saloje prieš 600 metų apsigyveno vienuoliai, pajutę ypatingą šios vietos aurą.
Net keturi Tailando monarchai lankėsi šioje saloje, o Rama V (kuris panaikino vergovę, turėjo 76 vaikus, studijavo Švedijoje miškininkystę ir privertė mane susidomėti Tailando karališka šeima) šią salą savo vizitu pagerbė net 10 kartų.
Apsilankiusios atokiai džiunglėse įsikūrusiame Kalno olos vienuolyne, kur visiškai vienos meditavome šventykloje, pasijutome pakylėtos virš debesų…
– Ar aptikote dar kokių ypatingų vietų?
– Vieną rytą atsibudusi Pangano saloje, negalėjau dorai susigaudyti, kodėl sapnavau besišypsantį, saulėje nugairintą vyriškį, liūlančiu pilvu ir vienuolio rūbais. Jis man kažką priminė. Ogi gyvenimu besidžiaugiantį kinų Budą! Tas sapnas ir paskatino apsilankyti Kinų šventykloje, kuri, pasirodo, net nebūtų buvusi pastatyta, jei ne kitas kitos moters sapnas…
Ji susapnavo kinų malonės deivę Guanyin, kuri prašė pastatyti švyturį, kad žvejai saugiai pasiektų krantą. Atvykusi į Panganą 1990 metais, moteris atpažino vietą iš sapno, kurią nurodė deivė. Ji pradėjo rinkti aukas švyturio statybai.
Žmonės taip gausiai aukojo, kad pasitarusi su budistų vienuoliais, moteris nusprendė statyti ne švyturį, o visą šventyklą Malonės deivei, o šalia dar dvi, vienoje kurių ir radau savo besišypsančio Budos iš sapno skulptūrą… Taip vienas sapnas atvedė į kitą sapną…
– Kaip manote, ką privalu bent kartą patirti apsilankius Tailande?
– Iki apsilankymo Tailande nemėgau masažų, o dabar aš juos dievinu! Ypač ant jūros kranto, kai klausaisi bangų ošimo ir tave gaivina švelnus vėjelis. Ir būtinai rekomenduoju paragauti visų egzotiškų vaisių. Prisipažinsiu, iki paskutinio apsilankymo, apsiribojau tik gerai žinomais, tačiau mane naujiems skoniams „pažadino“ vienas įvykis.
Iki apsilankymo Tailande nemėgau masažų, o dabar aš juos dievinu!
Esu toks žmogus, kuris negali ramiai praeiti pro lauko bibliotekėles ar ne vietoje paliktas knygas. Likus mėnesiui iki kelionės į Tailandą, Hamburge ant popieriui skirto atliekų konteinerio radau knygą. Ją jau buvo permerkęs lietus, tačiau ranka nesąmoningai nukrypo į ją…
Tai buvo seniai išleistas kelionių vadovas po Pietų Tailandą. Atsiverčiau atsitiktinį puslapį ir perskaičiau: „Samujaus sala garsėja durijanais (angl. durian), lansijomis (langsat), mangostanais (mangosteen), rambutanais…“
Nors Tailande lankiausi tris kartus, buvau išragavusi tik pirmąjį, tad rastą ant šiukšlių konteinerio šlapią knygą priėmiau kaip ženklą: atrask naujus skonius. Pirmiausia – jį interpretavau tiesiogiai. Atvykusi į salą, vietiniame turgelyje nusipirkau dar neragautų vaisių ir juos išbandžiau, o kai paskui perskaičiau apie jų naudą ir galias, dar labiau užsinorėjau juos ragauti.
– Kokį įspūdį jums sudarė tailandiečių kultūra ir elgsena?
– Tailandiečiai švelnūs, mandagūs, besišypsantys ir niekada nesakantys „ne“. Kad labiau juos pažinti, reiktų ilgiau čia pagyventi.
– Kokį vaidmenį kelionės atlieka jūsų knygų rašyme? Ar keliaudama pasisemiate įkvėpimo?
– Žinoma, kad pasisemiu! Dažnai viena ar kita šalis tampa puikiomis dekoracijomis naujiems siužeto vingiams. Man visada norisi, kad romanas turėtų ir pridėtinę vertę, tai yra suteiktų naujų žinių.
Pavyzdžiui, „Citrinmedžių viloje“ rašydama apie Tailandą įtraukiau ir epizodą, kai viena iš herojų pamato medį, ant kurio sukabintos puošnios suknelės, o šalia pastatytas altorėlis su moterų skulptūrėlėmis, kurioms suaukoti lūpdažiai, lūpų balzamas ir kiti niekučiai.
Lietuvaitė pagalvoja, kad tai vietinė vaisingumo deivė, tačiau vėliau sužino, kad pagal tajų mitologiją, tai medyje gyvenanti fėja Nang Takhian, ji vaizduojama kaip aukšta graži moteris, tik vietoj kojų – lyg ir gyvatės uodega.
Žmonėms ji pasirodo vilkėdama rausvos ar rusvos spalvos tradicinėmis suknelėmis. Tikima, kad prisilietus prie medžio, kuriame gyvena fėja, ant pirštų pagalvėlių galima pamatyti laimingus loterijos bilieto skaičius. Todėl fėjai ir aukojamos suknelės, norint ją pamaloninti.
– Ar esate keliavusi ir kitose Pietryčių Azijos šalyse? Kuo, jūsų manymu, Tailandas išsiskiria nuo kaimyninių šalių?
– Man teko pabuvoti Indijoje ir Šri Lankoje. Tailande jaučiuosi daug saugesnė. Čia vyrauja moteriškos švelnios energijos, kai pirmose dviejose – vyriškos, kur kas grubesnės. Tačiau tai tik mano pojūtis. Kiekvienas mūsų naują šalį patiriame skirtingai. Svarbu jai atsiverti ir atsiduoti nuotykiui.
Daugiau informacijos apie Tailandą galima rasti tinklaraštyje Tailandieciai.lt ir feisbuko grupėje Tailandiečiai.
