Šiame salų archipelage nuo seno rengiami rūstūs eržilų susirėmimai ir nuotaikingos kovinių gaidžių peštynės.
Kad išvystų, kaip arkliai susiremia ringe, tūkstančiai žmonių suvažiuoja į Mindanao saloje, esančioje šalies pietryčiuose, organizuojamą kasmetinį Helobungo festivalį. Ši šventė, kurioje dalyvauja tibolio, tasadajaus, ubo ir mamobo musulmoniškų genčių atstovai, gyvenantys kalnuose aplink Sebu ežerą, vyksta keturias dienas. Ne tik eržilų kovos festivalio metu pristatomos – visos vietos etninės grupės čia demonstruoja savo šokius, dainas, pasakoja apie tautinius papročius, tačiau pats didžiausias susirinkusiųjų dėmesys vis dėlto krypsta į arklių susirėmimus. Arklys nuo seno yra laikomas pačiu didžiausiu vietos musulmonų turtu, ir kuo daugiau jų žmogus turi, tuo turtingesniu laikomas ir gali sau leisti turėti daugiau žmonų.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Eržilų kovos dažnai pasibaigia krauju |
Eržilų kovų tradicijoms – per penki šimtai metų. Filipinuose, kaip jau minėjome, jos daugiausia praktikuojamos musulmonų gyvenamose žemėse, o dar šie papročiai yra išlikę kai kuriuose Kinijos, Indonezijos ir Pietų Korėjos regionuose. Paprastai tai žiaurokas reginys, kadangi eržilai kovoja vienas su kitu iki kraujo. Tam, kad juos sukiršintų tarpusavyje, renginio organizatoriai pasinaudoja seniausiu gyvūnų instinktu – giminės pratęsimo instinktu. Greta tos vietos, kur vyksta kova, pririšama rujojanti kumelaitė, dėl kurios eržilai ir pradeda pliektis. Gerą dešimtį ar daugiau minučių patinai atkakliai grumiasi, stebint įsikarščiavusiai publikai, „pastačiusiai“ pinigus už vieną iš varžovų. Organizatoriai labai akylai stebi, kad kova vyktų kaip reikiant. Vienas iš vyriškių netgi lieka ringe, kad prireikus galėtų taisyti galimas klaidas. Netrukus teisėjai nustato nugalėtoją ir pralaimėjęs eržilas išvedamas iš kovos arenos. Vėliau, publikai linksmai erzeliuojant ir švilpiant, visų akyse nugalėjęs eržilas suporuojamas su kumelaite.
Kolonizatorių dovana
Keliaujant po Filipinus, tikrai susidaro įspūdis, jog tai – kažkokia gaidžių valstybė. Pirma, vos prašvitus, jau pažadindavo gaidžių giedojimas. Nors viešbučių šeimininkai jų ir neaugindavo, balsai atskriedavo iš toliau, tarsi varžydamiesi tarpusavyje, kieno skardesnis. Antra, išsiruošę į kelią, pro džipo langą matydavome skriejančius motociklus, kurių keleiviai, po pažastimis pasikišę skiauterėtus gražuolius, kažkur skubėdavo. Trečia, net į vietinių reisų lėktuvus vietos gyventojai nešdavosi su savimi specialius pintus narvelius su margaplunksniais peštukais – kaip rankinį bagažą. Nei tau kokių sanitarinių dokumentų registratūra iš jų reikalaudavo, nei – juo labiau – pasakydavo, kad su gaidžiais negalima skristi... Greičiau atvirkščiai – su pasigėrėjimu nužvelgdavo būsimą kovų dalyvį... Tikra tiesa – šių sparnuočių susirėmimai čia – nacionalinė sporto šaka. Jeigu anksčiau gaidžių kovos būdavo plačiai organizuojamos Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Europoje, tai dabar beveik visur uždraustos, kaltinant šių varžybų organizatorius perdėtu žiaurumu. Tik beveik neįmanoma įsivaizduoti, kaip gaidžių peštynių galima būtų atsisakyti Filipinuose, kur jos dievinamos ne mažiau už amerikiečių išpropaguotą krepšinį. Šių sparnuočių kovos, beje, taip pat ne pačių filipiniečių išmislas – jas jiems XVI amžiuje padovanojo aistringieji ispanai, valdę salyną per tris šimtus metų. Per tuos šimtmečius gaidžiai virto tokia verslo rūšimi, kuria užsiimantiems žmonėms negresia jokios krizės: žmonės bet kokiomis sąlygomis eis į gaidžių kovas ir statys už vieną ar kitą sparnuotį. Svarbiausia – išauginti kuo ištvermingesnį ir kuo agresyvesnį kovotoją...
 |
| M.Greičiuvienės nuotr./Netrukus į ringą |
Brangus malonumas
Gaidžių auginimas – ne toks jau lengvas verslas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Beje, pirmąsyk išvydę šiems sparnuočiams pastatydintus namelius, ne iškart supratome, kam jie skirti: ne vienas iš pradžių pamanėme, jog tai – savitos konstrukcijos aviliai. Geros gaidžių veislės kainuoja labai brangiai, ir filipiniečiai jiems ilgai taupo. Už gaidžio vagystę teisiama!
Gaidžiai ramiai auginami geriausiu atveju iki dvejų metų. Vėliau prasideda pats svarbiausias – treniravimo etapas: su jais elgiamasi taip pat, kaip su sportininkais prieš svarbias varžybas. Neretai – net pažeidžiant įstatymus ir sparnuočiams suleidžiant specialių cheminių medžiagų, žadinančių jų agresyvumą bei didinančių ištvermę. Suprantama, prieš tai kovojama, tačiau...
 |
| M.Greičiuvienės nuotr./Šie gražuoliai dar pas šeimininkus |
Kovinių gaidžių esama dviejų tipų: tų, kurie kovodami linkę pakilti į orą, ir tų, kurie laikosi arčiau žemės. Skraiduoliai suduoda smūgius iš viršaus, tačiau žemėje esti pakankamai silpni. Jų priešininkams – atvirkščiai: ore nekaip sekasi, užtat apačioje gali kaip reikiant atsikeršyti. Jei paukščiai peštųsi natūralioje aplinkoje, rimtų traumų vienas kitam tikrai nepadarytų: silpnesnis paprastai būna linkęs sprukti. Tačiau arenoje šios galimybės nėra – tenka kautis iki galo...
Prieš kovos pradžią gaidžiai specialiai pjudomi, prikišant juos vieną prie kito taip arti, kad savo priešininką išvystų visu gražumu. Specialiai išauginti ir išdresiruoti gaidžiai kaunasi išskirtinai nuožmiai, neveltui daugelis žmonių (tik ne filipiniečių!) šią pramogą laiko laukine, barbariška ir civilizuotam pasauliui nepriimtina. Kovinis gaidys – tai savotiška žudymo mašina, trokšte trokštanti priešininko kraujo. Paprastai peštynės trunka tik kokias penkias minutes. Tęstųsi, žinoma, ilgiau, jei ne pagalbinis įrankis – peiliukai.
Susirėmimas, trunkantis kelias minutes
Taip, gaidžiams prie kojų pritvirtinami specialūs peiliukai – su viena ar dviem geležtėmis. Paprastai šis žudymo įrankis prikabinamas prie kairiosios kojos, nors, jei paukščių šeimininkai sutinka, gali būti uždedamas ir ant dešinės, netgi – ant dviejų. Teko regėti šiuos peiliukus iš arti: į medinę dėžutę sudėtas geležtes prie ringo siūlė pirkti prekiautojai, išdidžiai aiškindami, kad šie išskirtinio aštrumo daikčiukai gaminami Vokietijoje iš specialios rūšies vokiško plieno...
 |
| M.Greičiuvienės nuotr./Vokiško plieno peiliukai, tvirtinami gaidžiams prie kojų |
Sparnuočius apginklavus peiliais, ateina laikas „statyti“ sumas už savo favoritus. Pirmąsyk į šį renginį atėjusiam žmogui būna sunku suprasti, ką reiškia varžybų dalyvių triukšmingai demonstruojami gestai. Pasirodo, jie simbolizuoja atitinkamas pinigų sumas: pirštas, iškeltas į viršų – dešimt; nukreiptas į apačią – tūkstantį, na, o esantis horizontalioje padėtyje – šimtą. Visi, dalyvaujantys gaidžių kovose, dešimt procentų savo lėšų skiria arenos savininkams. Nugalėtojai taip pat atiduoda jiems dešimtąją dalį savo laimėjimo. Be to, valstybė mokesčių pavidalu irgi atsiima savo dalį.
Kaip jau minėjome, gaidžių susirėmimai netrunka ilgai: paprastai po kelių minučių priešininkui suduodamas finalinis smūgis. Nugalėtu laikomas gaidys, kuris arba numirė ringe, arba pradėjo plūsti kraujais ir kovoti toliau nebeįstengia.
 |
| M.Greičiuvienės nuotr./Būk geras, nepavesk |
Jei kovą pralaimėjęs sparnuotis tebėra gyvas, šeimininkas nuskuba su juo pas čia pat budintį veterinarą. Šis, apžiūrėjęs paukštį, nusprendžia, ar jį galima išgelbėti ir vėliau „sugrąžinti į normą“, ar jis jau tik puodui tetinka. Kovinis gaidys – didelė vertybė filipiniečiui, tad jį, jei tik įmanoma, „sulopo“. Dažnai filipiniečiams pritrūksta lėšų užsimokėti daktarams už savo pačių gydimąsi, o štai „gaidžių chirurgams“ atsiranda. Mat salų archipelago gyventojai tiki likimu, kuris jiems kada nors vis vien padovanos sėkmę – kad ir asmeninio gaidžio laimėtos kovos pavidalu. Neveltui per gaidžių susirėmimus čia liejasi tokios aistros, kurioms aprašyti turbūt reikėtų Hemingvėjaus plunksnos...
Į sekmadienines gaidžių kovas viename iš Mindanao salos kaimelių atvykome, deja, jau vakarėjant, kai savo eilės ringe tebelaukė tik koks trejetas – ketvertas sparnuočių porų. Užtat aistros paprastomis lentomis aptvertoje aikštelėje virte virė: įsikarščiavę vyrukai (tribūnoje nesimatė nei vienos moteriškės) garsiausiai skandavo savo favoritais laikomų gaidžių vardus, kažką įrodinėdami, vos ne į atlapus vienas kitam kibo, o gestais demonstruojamos sumos, atrodo, nenuilstamai augo. Suprakaitavęs kovų teisėjas su savo pagalbininkais akylai sekė gaidžių susirėmimų eigas, nutrūkdavusias, mūsų akimis, pernelyg jau greitai: vos tik pajunti kovos azartą, žiūrėk, vienas iš plunksnuočių jau ir guli ant šono... Užtat ne mažiau įdomu buvo stebėti vietinius gyventojus emocijų įkarštyje: vienas įsikarščiavęs ėmė kažką mums įrodinėti tagalų kalba, kitas – greitakalbe angliškai girti juodaplunksnio gaidžio kovinius sugebėjimus, trečias prašėsi įsiamžinamas vaizdo kameroje su gaidžiu po pažastimi: ši diena jam buvusi tokia laiminga, jo peštukas laimėjęs kovą... Tikra filipinietiško kaimo romantika, nieko nepasakysi...
Taisyklių nevalia pažeisti
 |
| M.Greičiuvienės nuotr./Gaidžių susirėmimai žada ir nemažus pinigus |
Šio kruvino nacionalinio sporto šalininkai šventai tiki: sėkmė lydi tik tuos, kurie nenumoja ranka į šimtmečiais gyvuojančias nerašytas gyvenimiškąsias tiesas (arba, kaip mes pasakytume, prietarus). Filipinietis, gaidžių kovų dieną eidamas „statyti“ už savo sparnuotį, niekada nesiskus barzdos ir nesikirps plaukų. Jei praėjusią naktį buvo ryškiai švietęs mėnulis, pretendentais į nugalėtojus bus besąlygiškai renkami tik balti gaidžiai. Gaidžių kovos niekuomet neorganizuojamos penktadieniais, o tądien, kai jos vyksta, gaidžių savininkų namuose paprastai niekada nešluojamos grindys (mat kartu su šiukšlėmis išgujama ir sėkmė). Paprastai gaidžių susirėmimų dienomis nedidelių filipiniečių kaimelių ir miestelių moterys stengiasi neiti į svečius pas savo kaimynus – dailiosios lyties vizitas kažkodėl laikomas nepalankiu ženklu. Blogai bus ir tada, jei einantysis į areną su savo augintiniu dairysis į šalis. Arba jei, neduok Dieve, pakeliui sutiks laidotuvių procesiją (tokiu atveju prie ringo geriau nei iš tolo nesiartinti). Ir dar – naktį prieš gaidžių kovas patariama... nesimylėti (tik kuo grįstas šis prietaras, mums taip ir liko neaišku).
