Perlai iš Polinezijos. Narsūs vyrai, užsikišę kinžalus už juosmens raiščio, neria į vandenyno gelmę ir po keliolikos minučių iškyla su didžiule kriaukle rankose. Spaudas, įsūdytas vaikystėje sovietinių animacinių filmukų ir kitokios egzotikos, kaip ją suvokė anų laikų kūrėjai. Iš tiesų viskas yra ne taip romantiška. Veikiau moksliška ir tiksliai apskaičiuota, jei tikslumas išvis įmanomas šiame jūriniame versle.
Mes stovime ant smėlėtos pakrantės stebeilydamiesi į keistą objektą už 400 metrų jūroje. Du australai, du lietuviai ir britas. Nė vienas iki tol neregėjęs veikiančios jūrinės perlų fermos. Matoma jos dalis neįspūdinga – tiesiog dėdės Tomo trobelė ant aukštų pastolių. Nors išgirdęs žodį „ferma“ nejučia pagalvoji apie cechus, galvijus ir moteris baltais chalatais, tą įvaizdį netrukus nuveji. Pieno čia niekas neįpils. Bet pasidalys savo patirtimi: kaip mesti įprastą darbą ir imtis kažko tokio, apie ką buvai tik skaitęs nuotykių romanuose.
Du vieno vyro gyvenimai
Apie Claude‘o, griežtai tariant, avantiūrą mums papasakojo Ngaire Irwin – tokia šauni moteris iš Naujosios Zelandijos. Pati sulaukusi šešiasdešimties ir aukštyn kojomis apvertusi savo gyvenimą: kartu su vyru Denisu pardavusi viešbutuką tėvynėje, palikusi suaugusius vaikus ir persikėlusi gyventi ten, kur šilčiau – į Fidžį. Bet jos istorija – vieni niekai, palyginti su to vyruko, kuris antai mums jau moja nuo savo medinės platformos.
Pirmieji metai buvo tragiški – visos japonų meistrų pamokos atrodė kaip pasityčiojimas iš nevykėlio atvykėlio. Perlai užaugdavo blyškūs, kreivi, o ir nedaug jų pavykdavo užauginti.
Claude‘as – kokių penkiasdešimties, jaunatviškos išvaizdos, tamsiai įdegęs ir pasitikintis savimi. Po kaklu – vyšnios dydžio žalias perlas. „Sveiki atvykę į mano karalystę“, – sako karalius spausdamas mums rankas. Lipame iš motorinės valties, lipame laiptais į jo denį. Apačioje teliūskuoja turkio spalvos bangos, tolėliau – balti stiebai. Tai – austrių lervų gaudyklės, kurias apžiūrėjome prieš atplaukdami čia. Nėra ten ką labai žiūrėti: medgalis, plūdė ir virvė, panardinta į gelmes.
Visa esmė – po vandeniu. Išsiritusios lervos po įlanką ieškodamos prieglobsčio plaukioja 15 dienų. Tos virvės – gaudyklės su mažomis kišenėmis – kvailoms lervoms atrodo labai jaukūs namai. Todėl per kelis mėnesius jų ten prisigrūda gyva galybė.
Tuomet viskas ištraukiama lauk ir prasideda rūšiavimas. Vyrai ant medinės platformos daugelį moliuskų meta atgal į vandenį – jiems tinka tik viena vienintelė rūšis. Juodalūpės austrės – Pinctada Margaritifera Cumingi. Tai dėl jų Claude‘as ir jo šeima dabar gyvena Fidžyje. Kanadiečio maitintojos, prakeiksmas ir džiaugsmas.
Prieš 10 metų visa tai jam nė kiek nerūpėjo – jis vadovavo sėkmingai reklamos agentūrai Vankuveryje, konkuravo su varžovais ir siekė aukštų rezultatų savo tobulame įvaizdžio kūrimo pasaulyje. Kol vieną dieną, kaip koks vienuolis, po infarkto priepuolio nusprendęs parduoti „Ferrari“, kanadietis suprato, kad nebegali ir nebenori daryti to, ką geriausiai moka. Ir kad nori imtis to, ko visai nemoka, tik nežinojo ko.
Pinigų turėjo sukaupęs nemažai, todėl metė darbą ir penkerius metus kartu su žmona burlaiviu raižė planetos vandenis. Kol kartą Taityje pamatė, kaip iš geldelių išimami juodieji perlai. Supratęs, kad keistesnį užsėmimą vargu ar berasiąs, skrajojantis kanadietis galiausiai nutūpė Fidžyje. Pirmieji metai buvo tragiški – visos japonų meistrų pamokos atrodė kaip pasityčiojimas iš nevykėlio atvykėlio. Perlai užaugdavo blyškūs, kreivi, o ir nedaug jų pavykdavo užauginti.
Spalvų ir formų įmantrybės
Dabar – viskas kitaip. Nors pasaulinė perlų rinka nestabili ir prisodrinta, tenka konkuruoti su Japonija ir kitomis Ramiojo vandenyno šalimis, atkaklus naujokas jau išsikovojo vietą po saule. Jo perlai keliauja į Europos ir Šiaurės Amerikos juvelyrų dirbtuves.
 |
| L.Dapkus/Perlų valdovas |
Žiūrėdamas į šį vyrą negali atsistebėti, kad tokie personažai klajoja ne tik Holivudo scenarijų rašytojų vaizduotėje. Jie – realūs, ir jų gali sutikti tokiose kelionėse. „Dabar apie perlus žinau dešimt kartų daugiau, nei kada nors išmaniau apie reklamą“, – sako Claude‘as, traukdamas didelę austrę iš dubens ir ruošdamas įrankius jai praplėsti.
O taip, jis žino, ką daro. Vienas kitas įgudęs judesys – ir gelmių indas atidarytas. Pakraštyje spurda du rausvi padarėliai – krevečių pora, simbiozės produktas. Jie valo austrę, o ši teikia prieglobstį. Austrė atvira, krevetės lekia į jūrą ir miršta žuvų žabtuose. O šeimininkas tęsia gamtos pažinimo pamoką.
Ant medinio subraižyto stalo gulinti austrė – viena iš tų kadaise atrinktųjų. Kaip ir visos kitos, ji buvo laikoma dubenyje, kas 12 savaičių valoma šepečiais ir peiliais. Kol užaugo pakankamai didelė, kad netaptų kokio vėžlio ar rajos grobiu. Tuomet kriauklės buvo atsargiai pragręžtos kraštuose, suvertos ant virvių iš aštuoniolikai mėnesių panardintos į šiltus lagūnos vandenis. Tam, kad užaugtų iki 13 centimetrų skersmens.
Tada jos vėl ištraukiamos ir prasideda pats įdomumas. Tuo laikotarpiu į platformą atvyksta specialistai iš Japonijos. Jų profesija – dar keistesnė nei perlų augintojo. Tai – branduolių įdiegimo virtuozai. Kalbant paprastai, perlas yra auglys austrės kūne, o tą auglį joms įtaiso žmogus. Branduolys, pagamintas iš tokios pačios austrės kiaukuto, nušlifuotas – tiesiog baltas rutuliukas. Tas pats japonas šalia branduolio įdiegia ir kitos austrės kūno nuopjovų.
Jos imamos iš tų geldelių, kurių pakraštys turi pageidaujamą spalvą. Tarkime, jis buvo auksinis. Tokios spalvos bus ir perlai, užauginti kriauklėje su įdiegta nuopjova. Norisi žalio? Ieškokite kriauklės su tokiais pakraščiais. Tie atspalviai priklauso nuo vandens sudėties, o ji – nuo aplinkinių krantų dirvožemio. Fidžio vulkaninė kilmė itin palanki – į vandenį nuolat patenka daug ištirpusių metalų dalelių, todėl spalvingos ir kriauklės, ir perlai.
 |
| L.Dapkus/Geldelė augintoja |
Po metų kriauklės vėl traukiamos į denį – tik nedaugelyje būna subrandinti perlai, bet jų randama gerokai daugiau nei natūralioje gamtoje. Pasirodo, aptikti perlą „laukinėje“ austrėje tikimybė yra viena iš 20 tūkstančių, todėl netikėkite tais, kurie giriasi turį natūralų perlą. Visi jie auginami fermose. Kai iš austrės pašalinamas perlas, į jo vietą įsodinamas didesnis branduolys. Šį ciklą galima kartoti iki šešių kartų. Po to austrė „darbui“ nebetinka – ji paleidžiama į laisvę, kad susilauktų daugiau palikuonių.
Nepirkite kiniškų perlų
Claude‘as užveria kriauklę – ji pasirodė buvusi tuščia – ir pakviečia į kitą kambarį. Ten – kukli virtuvė ir ekspozicija. Sidabriniai, auksiniai, melsvi ir žali perlai sudėlioti į lentynas ir paruošti būsimiems pirkėjams tolimose šalyse. Nė vienas iš atvykėlių nesusigundo gera kaina – perlai dideli. Puikūs, todėl geros kainos sąvoka – tik sąlyginė. Bet kanadietis, atrodo, nė neketinęs čia prekiauti. Ekskursijomis jis užsiima retai – verslas einasi puikiai, perlų užsakymų netrūksta. Krizė Fidžio taip ir nepasiekė.
„Svarbiausia – nepirkit kiniškų gėlavandenių perlų. Jie pigūs, bet tikras šlamštas, jokios išliekamosios vertės“, – draugišku patarimu išlydėdamas svečius pasidalija buvęs reklamos specialistas, dabar jau neįsivaizduojantis savo gyvenimo šaltame ir ūkanotame Kanados didmiestyje.
 |
| L.Dapkus/Ofšorinis biuras |
