Retasis kelmagraužis ir 400 metų amžiaus ąžuolas: kuo įdomus Širvinto miškas?

Širvinto miškas gausu brandžių medžių bei virtuolių, sausų skroblynų ir šlapių juodalksnynų. Plynų kirtaviečių čia nerasite, o ir naujų nebus, nes beveik visas Širvinto miškas (150 ha) bus paliktas savaiminei raidai. Monotoniškų sodintų pušų ar eglių plantacijų taip pat čia nerasite. Miško pavadinimas galbūt kilo nuo briedžių, kurie Aukštaitijoje buvo vadinami širviais.

Šimtamečių ąžuolų paunksmę pamėgo įspūdingų ūsų savininkas pjūklaūsis kelmagraužis. Šis į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas vabalas aptinkamas tik keliose dešimtyse Lietuvos vietų. Jis gyvena senuose perbrendusiuose miškuose. Pirmuosius trejus metus kelmagraužio lerva gyvena pūvančioje šaknų medienoje ir tik trečių metų vasarą iš kokono išsirita stambus juodas kietašarvis vabalas. Retai žmonėms pasirodo ir tuopinis stiklasparnis. Šis drugys, turėdamas permatomus sparnus ir geltonai dryžuotą pilvelį, primena stambią vapsvą. Galit būti ramūs – žmonėms šis drugys nepavojingas.

Dideliuose šlapių juodalksnynų plotuose lizdą sukrovė stambiausias Lietuvos plėšrusis paukštis – jūrinis erelis. Šiltuoju metų laiku erelis žuvies prisigaudo Metelio ir Dusios ežeruose, o šaltuoju sezonu susimedžioja žiemoti pasilikusių paukščių, dažnai ir dvėselienos neatsisako.

Ant pūvančių kelmų, virtuolių ir derlingame dirvožemyje klesti grybų karalystė. Nuliūdinsime, pilnų pintinių iš šio miško neišsinešit. Dauguma grybų yra nevalgomi, tačiau atlieka svarbų vaidmenį miško ekosistemoje – skaido negyvą medieną bei lapus. Ant virtuolių žievės kolonijomis pūpso pumpotaukšliai. Paprastam lietuviui jie geriau pažystami kaip bezdukai ar kubizdaliai. Jeigu beklaidžiojant po mišką nosį pasiekia nemalonus dvėselėnos kvapas, vadinasi kažkur netoliese auga poniabudė. Akys užkliūva už į koralus panašių grybų. Tai neretas, bet puošnus statusis šakočius.

Prie kelio Seirijai-Meteliai, netoli posūkio link Metelių regioninio parko direkcijos, turistus stebina 400 metų amžiaus ir 5 metrų apimties Širvinto didysis ąžuolas. Jo kamieną puošia į aukso dulkes panaši geltona kerpė – kandeliarinė auksuotė. Šios rūšies kerpės auga tik ant ant senų medžių žievės.

Pavasarį, kol lapuočiai medžiai būna dar be lapų, Širvinto miško paklotėje žydi gausybė žolinių augalų. Vienas retesnių ir gražesnių augalų – tuščiaviduris rūtenis.

Jeigu atsirado noras patiems pajausti Širvinto miško dvasią, kviečiame apsilankyti Bijotų-Širvinto miško pažintiniame take, kuris prasideda prie Metelių regioninio parko lankytojų centro.