Smurtas, liudijimai apie vaikų seksualinį išnaudojimą, ligos, psichikos sveikatos blogėjimas ir medicininės pagalbos neprieinamumas, alkis, šaltis, nuolatinis pažeminimas, nesibaigiantis laukimas ir nežinomybė dėl ateities: kur dėtis svajonėms apie geresnį gyvenimą, kai kasdien visas jėgas esi priverstas atiduoti tiesiog išgyvenimui?
Kino kūrėja Lina Lužytė („Pilis“, „Amžinai kartu“) Morioje praleido keletą mėnesių. 2021 m. viduryje pasirodys saloje filmuotas jos dokumentinis filmas, tačiau tai nebus dar vienas pasakojimas apie „pabėgėlių krizę“. Kieno gi iš tiesų tai yra krizė ir kas už ją turi atsakyti? Apie tai ir apie žmogiškumo paieškas pragaro sąlygomis – pokalbis su režisiere.
Filmas apie filmą
– Lina, apie ką bus tavo filmas iš Morios?
– Mano filmas bus ne apie pabėgėlių, o apie Europos krizę, kuri neva atstovauja žmogaus teisėms ir žmogiškosioms vertybėms. Noriu sabotuoti tokį pačios Europos susikurtą įvaizdį ir parodyti išvirkščiąją Europos pusę. Nedaug kas drįsta apie tai kalbėti, nes europiečiams tada neišvengiamai kyla klausimas: tai koks čia mano vaidmuo? Kaltinti Vyriausybes lengva, bet ką tu pats darai? Kitas klausimas – o ką tu gali daryti? Sukurti filmą – tarsi užsidėti pliusą, kad štai, žiūrėkit, man rūpi. Tai man yra didžiausia dilema: kaip neatsidurti pozicijoje „sukūriau filmą, atlikau pareigą ir toliau jau kas bus, tas bus“.
Prieš važiuodama perskaičiau apie Morią viską, ką radau. Tai buvo siaubinga. Atvažiavusi pamačiau lygiai tokį patį siaubą, kokį mačiau žiniasklaidoje. Pirmas mano klausimas buvo: jei visi apie tai žino, kodėl niekas nieko nedaro? Paradoksalu, kad visi žino, bet situacijos nekeičia. Pribloškė abejingumo lygis. Ir pati buvau kiek neišmananti. Pabėgėlių krizė lyg aprimo ir baigėsi. O tada pradedi nagrinėti ir matai, kad niekas nesibaigė, tiesiog žmonės su tuo susitaikė ir užmiršo: uždarom sienas, užsikasam po lapais, ir migrantai nebeegzistuoja. Man buvo įdomu susipažinti, kas tie žmonės, ką jie veikia, ką mąsto, iš kur atvažiavo. Visus vadiname pabėgėliais, po vienu skėčiu sumetam tūkstančius žmonių. Bet juk kiekvienas jų, kaip ir mes, turi savo istoriją.
Atvažiavusi pamačiau lygiai tokį patį siaubą, kokį mačiau žiniasklaidoje. Pirmas mano klausimas buvo: jei visi apie tai žino, kodėl niekas nieko nedaro?
Važiavau su tikslu filmuoti vaikus. Norėjau ne pardavinėti skurdą, o atvirkščiai – reabilituoti žmones iš jų aukos vaidmens. Žinojau, kad afganistaniečiai vaikai mėgsta lošti futbolą, tad nutariau filmuoti juos žaidžiančius. Tačiau atvykus tos tragiškos gyvenimo sąlygos ir girdimos istorijos mane taip pribloškė, kad kurti filmą apie vaikus pasirodė naivu. Atsitiktinai susipažinau su Talibu – man jis pasirodė įdomus, nes yra režisierius mėgėjas, telefonu filmuoja satyras. Pasiūliau jam sukurti filmą apie Morią, jis sutiko ir su mano pagalba parašė scenarijų. O aš filmavau, kaip jis kuria savo filmą.
Talibo filmas yra dramaturgiškai stipri istorija: pagrindiniai veikėjai yra šeima – Talibas, jo žmona ir trys dukros. Jie vaidina save pačius. Veiksmas vyksta pabėgėlių stovykloje. Kas rytą vyras turi anksti keltis ir stovėti ilgoje eilėje, kad gautų maisto davinį. Jis laukia, tačiau maisto nebelieka. Grįžęs namo, jis mato alkaną ir liūdną šeimą. Tėvas pažada vaikus nusivesti į iškylą. Tačiau kitą dieną maisto užkandžiams taip pat nėra. Vėliau tėvą kažkas sumuša. Trečią dieną nusižudo palapinės kaimynas… Vaikai niekaip nesulaukia žadėtojos iškylos, kol galiausiai šeima gauna korteles – laimė, kad pagaliau iš salos kelsis į žemyninę Graikijos dalį ar dar geriau – į kokią Vokietiją.
Ekrane matome, kaip jie iškylauja, kartu su jais džiaugiamės, kol suprantame, kad tai – tik tėvo sapnas. Realybėje šeima atkeliauja į Atėnus ir gyvena parke, maitinasi šiukšliadėžėse rastais sumuštiniais. Dramaturgiškai tai, galima sakyti, smūgis žemiau juostos. Tačiau Talibas tiesiog pavaizdavo daugelio pabėgėlių realybę.
Tai, ką mačiau Morioje, sukūrė ne joje esantys žmonės – tai sukūrė Europa. Tos savadarbės pašiūrės yra Europos teritorijoje. Ta tragiška antisanitarinė situacija vyksta Europoje. Uždarytos sienos yra Europos kūrinys. Jei Europa nebūtų uždariusi sienų, žmonės nebūtų buvę priversti spiestis toje klaikioje stovykloje. Tos stovyklos yra Europos kūrinys. Realybė yra absoliučiai priešinga skambiems šūkiams apie žmogaus teises ir lygybę. Visą Morios siaubą sukūrė ne migrantai, o Europa. Tai akivaizdu.
Visą Morios siaubą sukūrė ne migrantai, o Europa. Tai akivaizdu.
Pastaruoju metu skaitau daug Slavojaus Žižeko darbų. Jis rašo, kad kiekviena krizė yra gera proga iš esmės persvarstyti idėją, kas yra Europa ir kas esame mes, europiečiai. Jo nuomone, negalima nei priimti visų, norinčių patekti į Europą, nei uždrausti visiems čia pakliūti: nei kairė, nei dešinysis populizmas.
Realybė tokia, kad pasaulis keičiasi, ypač per migraciją. Manau, kad tautinių valstybių sienos nebeatlaikys ir todėl visi turime išmokti ko-egzistuoti – nebūtinai asimiliuotis ar integruotis. Tame pačiame daugiabutyje gali gyventi lietuvis krikščionis ir kaimynas musulmonas: nebūtina draugauti, bet būtina gerbti vienas kitą ir priimti faktą, kad šalia tavęs gyvena kitokie žmonės.
– Man regis, čia susikerta dvi dimensijos: bendroji moralinė – padėti žmogui ištikus bėdai. Taip pat ta kasdienė, kai užsienietis sutinkamas laiptinėje ir staiga kyla visokių baimių, pradedama kritikuoti jo apranga, mitybos įpročiai ir pats buvimas Lietuvoje…
– Tai labai tiksliai apibūdino viena moteris, gimusi ir gyvenanti Lesbos saloje. Ši sala visada buvo migrantų uostas, bet 2015 m. prasidėjo didžiulė banga, susijusi su įvykiais Sirijoje. Tuo metu Lesbos gyventojai juos priėmė išskėstom rankom. Bet ta moteris sako: „Viena yra žmogų pasitikti, ištraukti iš valties ir duoti jam antklodę, visai kas kita – išmokti gyventi šalia, ir ne savaitę, o metus, dvejus ar galbūt visą gyvenimą.“
Grįžtu prie to, kad nebetikiu, jog mūsų pasaulis gali išlikti kaip tautinių valstybių žemėlapis. Juk Vakarai naudoja Afrikos, Artimųjų Rytų žemes savo plantacijoms. Ten užaugintą produkciją eksportuoja, kraunasi pelną sau. Vakarai taip nustekeno tuos kraštus, kad iš jų žmonės bėga. Kur? Pas tave, nes tu pagrobei jų gerovę. Tad Vakarai, mano nuomone, neturi kito kelio, tik tuos žmones priimti. Be to, iš kitų kraštų – Sirijos ar JAV okupuoto Irako – žmonės bėga, nes mes juos bombarduojame jų pačių žemėje. Tai grandininė reakcija. Europa siurbia išteklius iš Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų, dalyvauja visuose ten vykstančiuose konfliktuose. Taigi, dabar turi rezultatą, kurio nenori matyti ir bando pašluoti po kilimu.
Europa tai vadina pabėgėlių krize, tarsi ji būtų iš dangaus nukritusi. Europa nemato – ar neleidžia sau matyti – veiksmo ir atoveiksmio, nes jei pamatytų, kaip ir kodėl atkeliauja tie žmonių srautai, būtų logiška elgtis visai kitaip, nei yra elgiamasi dabar.
Moteris sako: „Viena yra žmogų pasitikti, ištraukti iš valties ir duoti jam antklodę, visai kas kita – išmokti gyventi šalia, ir ne savaitę, o metus, dvejus ar galbūt visą gyvenimą.“
Gaisras
– 2020 m. rugsėjo pradžioje Morios stovyklą nusiaubė milžiniškas gaisras. Per naktį visi, t. y. 12 767, tapo benamiais.
– Morios gaisras man yra labai simboliškas: jei Europa nemato metų metus trunkančios kančios, gal bent gaisrą pamatys. Žmonės kalba, kad tai patys stovyklos gyventojai iš nevilties ją padegė. Atrodo, akivaizdžiau akių badyti nebeįmanoma. Neįtikėtina tai, kad po gaisro per kelias dienas pastatyta nauja stovykla. Man tai buvo tamsus laikas, kai galvojau: dieve, sudegino, o dabar tarsi iš keršto pastato dar vieną stovyklą. Baisi pasaka be galo.
– Iškart po gaisro Graikijos valdžia surentė laikiną stovyklą Mavrovouni, kurioje apgyvendino žmones iš Morios. Taip pat pažadėjo naują stovyklą pastatyti iki 2021 m. rudens. Nuo pat savo įkūrimo 1926 m. iki dabar Mavrovouni funkcionavo kaip karinė šaudykla. Tokiose vietose dėl amunicijos dažnai yra sveikatai pavojingi švino lygiai, tačiau prieš perkeliant migrantus, tarp kurių – daugybė vaikų, čia nebuvo atlikti jokie aplinkos ar dirvožemio tyrimai. Po poros mėnesių prasidėjo pranešimai apie apsinuodijimus švinu.
Mavrovouni, kitaip žinoma kaip Kara Tepe, dabar oficialiai perėmė „blogiausios pasaulyje pabėgėlių stovyklos“ titulą. Žmogaus teisių gynėjai seniai kartoja, kad reikia ne statyti naujus migrantų kalėjimus, o keisti migracijos politiką.
– Šeima, kurią filmavau, netrukus po gaisro gavo pabėgėlių statusą ir buvo perkelti į kaimelį netoli Tesalonikų. Vaikai pagaliau miega lovose, turi maisto. Tačiau vakar britų spaudoje perskaičiau, kad Europos Sąjunga sumokėjo milijardų milijardus – regis, 50 mlrd. eurų – vienai Izraelio kompanijai, kad ši gamintų dronus patruliavimui virš Viduržemio jūros. Pastebėjus migrantų laivelius, jie bus stumiami atgal į Turkiją, Šiaurės Afriką ir kitur. Man tai buvo galutinis lašas: viskas, Europa labai aiškiai išreiškė savo nuomonę – ji tiesiog aklinai uždarys sienas ir joks Europos idėjos pakitimas neįvyks.
– Įtartini prioritetai, kam leisti mūsų pinigus. Pagalvok, kiek vaikų galima už tiek pamaitinti, geriamo vandens pompų atvesti, kiek šeimų apgyvendinti.
– Tačiau taip mąstyti yra neteisinga. Tai – globalaus kapitalizmo bėda: juk kur kas geriau tuos pinigus investuoti ir, pvz., tose šalyse pastatyti fabrikus – tik ne Europos, o Eritrėjos, Afganistano. Tačiau Europos idėja, matyt, yra ta, kad tuos kraštus reikia išnaudoti, kad iš jų būtų galima siurbti. O juk būtų galima tais pinigais jas sustiprinti, padėti jų ekonomikoms pačioms stotis ant kojų, kad žmonės galėtų oriai gyventi ir jiems nereikėtų niekur bėgti. Bet taip nevyksta, nes ten yra naftos, iškasenų, uolienų ir kristalų, naudojamų laptopų ir išmaniųjų telefonų gamyboje.
Absurdas
– Ką dar matei Morioje?
– Apie absurdą galima kalbėti ilgai. Moria statyta 3 tūkst. žmonių, o 2020 m. sausį joje jų buvo keturis ar penkiskart daugiau. Oficialiai jie ten turi praleisti savaitę ar dvi, bet sutikau tokių, kurie sprendžiamojo interviu arba pabėgėlio statuso laukia jau dvejus metus. Jie taip ir sako: Moria is hell – Moria yra pragaras. Jiems išduodamas dokumentas yra trijų lapų ilgio, kas mėnesį jį reikia atnaujinti. Žmonės vis tikisi gauti mėlyną antspaudą, o gauna raudoną, kuris neleidžia net išeiti iš stovyklos…
Moria statyta 3 tūkst. žmonių, o 2020 m. sausį joje jų buvo keturis ar penkiskart daugiau.
Kiek prašiau paaiškinti, nuo ko priklauso, kokį antspaudą gausi, visi tik juokėsi: mes ir patys nesuprantam. Tai didžiulė bėda. Žinoma, vertėjų yra, bet jie prasti. Sutikau šeimą su ką tik gimusiu kūdikiu – jų interviu vyks po metų. Kaip gyventi iki tol – neaišku. Jie nežino, kas daroma su jų gyvenimu. Man regis, didžiausias sunkumas žmonėms ne tas, kad maistas blogas ar jo trūksta, ar kad reikia gyventi palapinėje – baisiausia tai, kad tavo likimas yra absoliučiai ne tavo rankose.
Tėvai pasakojo: „Mums didelė problema ta, kad mūsų vaikai pradėjo meluoti. Kodėl? Nes mes patys jiems nuolat meluojame. Vaikas klausia, kada gausim mėlyną antspaudą. Atsakau, kad kitą mėnesį. Melas. Kada eisim į iškylą? Na, dabar neturim laiko…“ Viskas paremta melu. Tėvai savo vaikams negali duoti to gražaus pasaulio, kurį vaikai mato animaciniuose filmukuose, nes jie neturi jokios galios.
Talibo žmonos dantys pradėjo gesti, kai šeima išvyko iš Afganistano. Užpūliavo, veidas ištino, skausmas nepakeliamas. Stovyklos gydytojai patarė: „Gerk vandens“. Tai – pagrindinis vaistas Morioje. Talibas žiūri į savo žmoną ir niekaip negali jai padėti – nėra nei stomatologų, nei pinigų jiems mokėti. Žmonės yra paversti visiškomis aukomis. Bent dirbti jiems leistų, alyvuoges skinti, bet ne, juk tada „jų nesukontroliuosi“. Tad jie paliekami pekloj.
Tėvai pasakojo: Mums didelė problema ta, kad mūsų vaikai pradėjo meluoti. Kodėl? Nes mes patys jiems nuolat meluojame.
– Fiziškai žmogus gali daug iškęsti, bet psichologiškai palaužtam atsikelti yra žymiai sunkiau.
– Po vieno agresyvaus incidento filmuojant prie manęs priėjo Talibo žmona ir sako: „Lina, noriu tau kai ką pasakyti.“ Papasakojo, kad jos vyras Afganistane buvo ramus, o dabar yra psichiškai sužalotas, nevaldo pykčio ir agresijos. Abiejų sveikata smarkiai pablogėjo pradėjus migruoti: nėra kur gyventi, kaip išgyventi. Stovyklos psichologai juos išvarė sakydami, kad tai ne skubus atvejis.
Kiekvieną savaitę stovykloje kas nors nuduriamas. Suaugę gauna apie 90 eurų mėnesinę išmoką, už tuos pinigus daug kas prisiperka stipraus alaus. Afganistane yra islamas, bet Morioje iš desperacijos ir neturėjimo, ką veikti, pradedama gerti. O kai afganistaniečiai nusigeria, ištraukiami peiliai. Pamenu, vieną rytą atvažiuoju į stovyklą ir ant asfalto matau kruvinas pėdas. Kažką nudūrė. Smurtavimo be galo daug, bet policija piršto nepajudina. Netikėjau, kol nepamačiau muštynių ir išties: policininkai tik stovi ir žiūri. Morioj yra ir kalėjimas, ir NVO ligoninės – teoriškai, infrastruktūra egzistuoja, bet kas iš to. Atrodo, norima, jog jie patys vieni kitus išskerstų: mes jūsų gelbėti nesiruošiame. Tad pas gydytojus nepakliūsi, kol tau dar nėra visai blogai. Bet net kai yra visai blogai, niekam irgi nerūpi.
Filmuodama klausdavau pašnekovų: „Kaip manote, ar kinas gali pakeisti pasaulį?“ Visi sakė tikintys, kad, kai Europos Sąjunga pamatys Talibo filmą, kažkas pasikeis į gera. Užtat Talibo žmona, labai protinga moteris, sako: „O aš manau, kad šis filmas skirtas tiems, kurie tebegyvena Afganistane, Sirijoje, ar kitur: kad pamatytų, kaip Europoje blogai ir į ją nebekeliautų.“
Atrodo, norima, jog jie patys vieni kitus išskerstų: mes jūsų gelbėti nesiruošiame.
Kas iš to, kas iš to
– Socio-politinėje plotmėje dirbantys kūrėjai susiduria su asmeninės atsakomybės klausimu: bėdoje esantiems žmonėms žada paviešinti jų istorijas. Ar tai kažką keičia?
– Tai patyriau tiesmukai. Filmavau labai malonų penkiasdešimt kelerių metų vyrą, kuris mane pakvietė prie stalo – afganistaniečiai yra labai vaišingi. Staiga prieina jo dukra ir sako: „Atsiprašau, turiu klausimą. Kaip šis interviu ir tavo filmas pagerins mūsų situaciją? Kokia iš jo nauda mano tėvui?“ Netekau amo, buvo sunku ką nors atsakyti.
Galiausiai susiėmiau: „Jei nuoširdžiai – tavo tėvui tiesioginės naudos iš to, matyt, nebus, bet labai svarbu šias istorijas pasakoti, kad jas išgirstų kuo daugiau žmonių.“ Vienas filmas situacijos tikrai nepakeis – kokių tik nėra filmų sukurta, ir kas iš to. Bet svarbu, kad pasaulis vėliau negalėtų sakyti, kad nežinojo. Vienintelis kelias yra kapsėti lašiukus net ir nežinant, ar kada nors prikapsės.
– Papasakoti savo istoriją taip pat gali veikti kaip terapija.
– Tiesos yra, nes Morioj visi noriai sutikdavo pasakoti savo istorijas. Bet su Talibu buvo truputį kitaip. Man tai įdomu. Filmavau vadinamąją „stebimąją dokumentiką“: kamera įjungta, bet žmonės elgiasi taip, tarsi jos nebūtų. Staiga Talibas pradėjo atsisukinėti į mano kamerą ir mane kalbinti: „Lina, vis dar mus filmuoji. Ką čia tokio įdomaus radai?“ Iš pradžių sutrikdavau, tik paskui supratau, kad jis mane sabotuoja. Neturiu galutinio atsakymo, kodėl noriu šį klausimą panagrinėti savo filme.
Svarstau: jo šalį iš dalies sunaikino rusai, vėliau Vakarų šalys, o tuomet dar atvažiuoja vakarietė kurti sau filmo apie jo nelaimę. Man atrodo, kad jo protestas buvo ne prieš mane, o prieš pačią idėją, kad Vakarai įgrūda žmones į stovyklą ir filmuoja, kaip jiems čia sunku, tada savo būreliuose žiūri tą filmą ir sako: „Na va, mes jau viską žinom ir tuo mūsų pareiga baigiasi.“ Man atrodo, jis jautėsi išnaudojamas.
– Kaip kūrėja, tu priimi sprendimus, kurios istorijos bus papasakotos ir kaip, o kurios liks už kadro. Pagal kokius kriterijus jas renkiesi?
– Kai kažkas mane supažindino su Talibu ir jis man telefone parodė savo filmus, mane tai natūraliai sužavėjo. Ne dėl to, kad jis afganistanietis su žmona ir trim vaikais – puikiai tiktų kaip personažas, galėčiau iš jo padaryti auką, kad vakariečiai nubrauktų ašarą. Ne, aš užsikabinau už žmogaus kūrėjo – tokio kaip aš, kuris nori pasauliui ką nors pasakyti. Vieną vakarą mąsčiau ir supratau, kad apie jį negalvoju kaip apie pabėgėlį, o kaip apie kūrėją, kuris turi praeitį. Paprastai pamatę migrantus palapinėje įsivaizduojame, kad jie visą gyvenimą taip ir gyveno. Bet juk ne: jie čia atvažiavo iš savo gyvenimų.
Po to, kai jį pasirinkau, viskas vyko natūraliai. Jis filmuoja sceną savo filmui, pavyzdžiui, vyras kariasi ant medžio. Aš darau interviu su Talibu, su tuo vyru, kuris „kariasi“, ir su kitu neprofesionaliu aktoriumi, kuris Talibo filme randa pasikorusįjį. Klausdavau: ar tai stovykloje vyksta, ar čia tik fikcija?
Vienas atsakymas mane visiškai pribloškė. Tą vyrą, suvaidinusį pasikorimą, visi vadina seneliu, nors jam tik 52 metai. Sakau jam: „Ką tik suvaidinai, kad mirei. Kaip jauteisi vaidindamas, kad kariesi?“ Jis atsakė: „Jutau neapsakomą palengvėjimą, man buvo taip gera, kad galėjau bent filme nusižudyti.“ Oh my god. Jis turi žmoną, kuri nuo jo priklauso, dukrą su vyru ir anūku – tad realiame gyvenime jis negali sau leisti nusižudyti, tik kine. Visi gyvena pakibę.
Kartais pagalvoju, kad gal geriau nekurti socialinių filmų, nes dažnu atveju mes tiesiog suvartojame kitų žmonių vargą per literatūrą, kiną, iš dalies per meną, ir toliau sėdim rankas sudėję. Ir aš pati – ką aš darau? Nieko. Filmą. O daugiau? Tačiau vis tiek prieinu prie išvados, kad reikia eiti ir kalbėti. Nesustoti.
Jis turi žmoną, kuri nuo jo priklauso, dukrą su vyru ir anūku – tad realiame gyvenime jis negali sau leisti nusižudyti, tik kine. Visi gyvena pakibę.
– Mėtyti sėklas – niekad nežinai, kur jos sudygs.
– Man atrodo, tai vienintelis pozityvus atsakymas ir vienintelis kelias mąstyti. Mes tiek daug vartojame ir visko norime greitai: užsimaniau, nuėjau ir nusipirkau. O čia kelias labai ilgas, turi nuolatos kapsėti ir kapsėti – energijos išnaudoji daugiau, nei gauni rezultato. Bet turbūt tai būtina.
– Lina, kodėl tu iš vaidybinio kino perėjai į dokumentinį?
– Esu sukūrusi dokumentinį filmą „Igruški“ apie žmones Žlobino miestelyje Baltarusijoje: provincija, darbo nėra, gyventojai siuva pliušinius žaislus ir pardavinėja pravažiuojančių traukinių keleiviams. Bet štai ateina milicininkai ir sako: „Nuo šiandien tai nelegalu.“ Kaip išgyventi, ką valgyti?
Dokumentikoje mane traukia neįmanomos aplinkybės, kuriose žmogus vis tiek išgyvena. Tikiu, kad žmogus turi tokį geną – gaivalą, beprotišką jėgą, kuris padeda pereiti per bet kokį šūdą. Talibas irgi yra tas žmogus, kuris gyvena tragiškomis aplinkybėmis, bet vis tiek kuria ir stengiasi gyventi, o ne vegetuoti.
Straipsnis parengtas Vystomojo bendradarbiavimo platformos, Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugijos ir Diversity Development Group.
