Ričardo Doveikos dienoraštis. Trečioji diena.
Kodėl taip greitai bėga laikas? Ne nakties, kuri kaskart vis trumpėja, bet dienos, kurioje įspūdžiai ir patirtys vienas už kitą ryškesni ir gilesni? Mintis nubudus šiandienos rytą. Pusryčiai šeštą valandą ryto, o pusę septynių visa komanda pajudame į kelią. Į dieną, link dar vienos istorijos. Patirties ir galimybės. Keliaujame jau pažįstamu keliu, tik dar tolyn nuo gyvenamojo mūsų miesto, į dar gilesnę kaimo glūdumą. Kylanti saulė sušildo labai greit. Giedra. Šiandien tikrai bus labai karšta. Nors sausros periodas jau eina į pabaigą, bet... tradicinis stabtelėjimas pakeliui miestelio civilinėje įstaigoje.
Manyčiau, seniūnijos lygmens. Ankstyvojo ryto oficialus susitikimas su darbuotojais. Lauke pradeda lūkuriuoti vietiniai gyventojai. Šiame pastate dalijama pašalpa. Moterys, vienos ir su vaikais, iš savo lūšnelių ir miesto namelių ateina pasiimti jiems tenkančios pinigų dalies. Žinant, kad čia ji „didžiulė“ – tai vienas doleris, tai dešimt, tai penki – viduje pasidaro kažkaip nejauku. Bet čia tokie pinigai jiems labai dideli. Jiems jų labai daug. Nes ir pačios valdžios tikslas siekti, kad kuo didesnis žmonių skaičius, kuris yra žemiau skurdo ribos ir gauna tik dvidešimt penkis centus dienai, būtų palenktas į skurdo lygmenį, kuriame esantis asmuo dienai turi skiriamą vieną dolerį. Įdomi šalies vyriausybės siekiamybė ir tikslas – iš už skurdo ribos esantį pakelti iki skurdo ribos... bet net ir toks žingsnis svarbus ir šiems žmonėms ypač pagerinantis jų dienos galimybes.
Juk bus galima pavalgyti arba kiekvieną dieną, arba kas antrą dieną, bet sočiau... Moterų šurmulys, jų tarpusavio kalbos, viltingas pašalpos laukimas ir žinutė – šiandieną jos gali ir nebūti.... vadinasi, teks kažkaip pragyventi šiandieną, kažką gauti „į skolą“ vietinėje krautuvėlėje ir rytoj vėl ankstyvąjį rytmetį keliauti į šią įstaigą su viltimis, kad pažadas bus įgyvendintas šiandien. Tai, ką pamatai, tai, ką sužinai iš ten gyvenančių, dirbančių ir savanoriaujančių žmonių, supranti ir vis giliau į savo vidų įsirašai žodį – negaliu būti abejingu.
Po šios kartu su vietiniais gyventojais išgyventos „valdiškos patirties pašalpų klausime“ toliau skubame link šiandienos istorijos. Gamtos vaizdai ir kylanti saulė sušildo, keliui skirtas laikas – valanda, tai pokalbius ir diskusijas gražiai „apvainikuoja“ rytinis snaudulys. Juk vertinga ir tai.
Atvykstame į kaimelį, pakankamai nutolusį nuo pagrindinio kelio. Važiuojame tiesiog takais. Aplinkui medvilne apdžiūvę krūmokšniai, prie kai kurių trobelių vietoje, čia pat, gaminamos molio plytos, kurios sudėtos saulės akivaizdoje, kad stingtų – bus panaudotos lūšnelės statybai. Bet čia molinių plytų namelis jau kaip visa pirkia ar koks dvarelis atrodo. Tik tie dvarai be langų ir durų, be pamatų ir šlaitinių stogų su lietaus kanalizacija... šiferio lakštai ant stogo bus prispausti didesniais molio gabalais ar akmenimis. Važiuojančių automobilių keliamas garsas mikliai suburia vaikus. Ir išlipus iš automobilio patenki tiesiai į laukiančių vaikų glėbį. Jiems ši diena bus neeilinė. Jie visą dieną turės ką veikti – tiesiog būti, žiūrėti, žaisti, gal kas kokią dovaną duos. Jiems tai „įtempta“, tikrai neeilinė diena. Į kaimą atvažiavo svečiai...
Tai ne tik misija, tai profesionalų tarnystė mums visiems.
Kadangi šiandien yra filmuojama man pavesta globoti istorija, tai vyksta filmavimo pasirengimo darbai. Kameros, aptariami siužetai, kas ir po ko bus filmuojamas, aptariamas visas planas. Puikiai ir sustyguotai dirba komanda. Tai ne tik misija, tai profesionalų tarnystė mums visiems. Ačiū komandai.
Man pavesta istorija – močiutė Aliusi, kuri, mirus jos vaikų šeimai, tris vaikus, savo anūkus, likusius našlaičiais, tą pačią dieną parsivedė pas save. Dvi mergaitės ir berniukas. Parsivedė į savo namų erdvę – skurdo, nepritekliaus, kuklumo ir alkanystės erdvę. Bet tie vaikai tapo pačiais laimingiausias anūkais, nes viską apjuosė nenuilstanti senyvos moters meilė šiems vaikams. Vaikai jaučia. Jie jaučia, kas tikra ir kas ne. Jaučia žodžio tikrumą ir jo kvailą diplomatiškumą. Jaučia svorį ir banalumą. Vaikai čia viską jaučia. Ir atitinkamai reaguoja bei elgiasi. Jie arba taps tavo bičiuliais ir atvers savo gyvenimus, arba liks šaltais ir baukščiais išgąsdintais ėriukais. Tad ne mes, o jie atidaro savo namų, širdžių, pasitikėjimo ir atvirumo duris. Svarbu nepavesti, nesugadinti, bet pateisinti. Ir tada, atsiradusio tarpusavio pasitikėjimo erdvėje, net be žodžių, nemokėdami vieni kitų kalbų, susikalbama. Tai širdies, pajautimo, atvirumo ir tarpusavio meilės kalba. Supratimo ir meilės kalba labai svarbi šiame krašte. Močiutė su anūkais jau susėdę po medžiu šalia savo lūšnelės.
Kai viskas parengiama, prasideda istorijos filmavimas. Močiutė Aliusi net nežino, kiek jai metų. Kaip ji pati paminėjo – „gyvenu jau labai ilgai“... Iš pažiūros irgi nėra lengva amžių nuspėti. Bet ar amžius čia esmė? Pirmas pasisveikinimas, akių kontaktas, šypsena veide – gims graži istorija, kurios šaknys skausmo ir mirties gniaužtuose, o šios istorijos pabaiga – visų mūsų rankose. Šios istorijos sėkmė – ar gebėsime būti neabejingais. Ji pasakoja savo istoriją, bet sprendinio kamuoliukas jau visų mūsų rankose. Ir jis pradeda kaitinti delnus.... kaitinti širdį, tirpdyti susvetimėjimą ir skeptiškumą. Tokia apvalanti ugnis negali palikti protingo ir mąstančio žmogaus abejingume.
Nesinori plėstis į istorijos detales ar niuansus, manau, kad visi mes tai pamatysime ir išgyvensime „Unicef“ rengiamame labdaros koncerte, kurio metu surinktos lėšos ir taps mūsų atsakymu šiai šeimai ir šimtams, o gal tūkstančiams, panašių istorijų herojams taps pagalba iš buvimo žemiau skurdo ribos būti pakylėtiems į skurdo ribą. O gal kai kam pavyks patekti ir į sočiųjų, nestokojančių eiles.
Tai – kada nors, bet šiandien, čia ir dabar reikia mūsų paramos jiems. Būkime kantrūs. Darykime mažus žingsnius norėdami su entuziazmu nueiti kuo ilgesnį kelią. Pradėkime nuo dešimt centų per dieną, pasiekime tris eurus per mėnesį, bent dešimt eurų per metus ir... šios istorijos spręs savo išlikimo klausimus ir šypsosis matydami viltį, o tu tapsi nuolatiniu „Unicef“ rėmėju už kiekvieną vaiką. Tiesiog pradėkime...
Šeimos istorijos plačiai neaprašinėsiu. Tačiau keletas detalių labai giliai palietė mane. Pirmiausia pokalbis po medžiu. Čia man į atmintį iškyla daugybę Biblinių istorijų ir svarbių įvykių, kurie įvykdavo būtent po medžiu. Svarbi vieta. Po medžiu, šalia savo namų palapinės angos.
Močiutė pasakoja savo istoriją. Be didelių emocijų, akyse jokių ašarų, jokių balso niuansų. Tiesiog kalba tarsi apie įvykusią tikrovę, kurios nebesugrąžinsi. Gaunu pirmąją pamoką. Jos gilus žvilgsnis ir skaisti, raukšlėta, bet kilni veido išraiška man, kunigui, primena – nesiknaisiokime praeityje. Joje jau buvome, joje viską žinome, kas ir kaip buvo. Praeityje mes jau buvome. Ji negali mūsų blokuoti, uždaryti ar sugniuždyti. Ji arba mus pamokys, sustiprins ir ves pirmyn, arba bus mūsų savinaikos diena, kurioje tapsime tik statistiniu dėmeniu.
Sprendimą padaro ir ši močiutė. Ji veikia čia ir dabar. Be jokių sentimentų, priekaištų ar išsisukinėjimų. Reikia, vadinasi, reikia. Juk čia vaikai, anūkai, savų vaikų regimasis atspindys, kraujas ir šaknys. Tokių žmonių sąmonėje labai gili ir svarbi šeimos patirtis, svarba ir jos tarpusavio santykiai. O tokiame krašte kaip Afrika šeimos sąvoka pakelia į aukštesnį lygmenį – šeima tampa kaimynai, giminaičiai, svetimi. To paties likimo bendrakeleiviai.
Afrikoje nėra vaikų namų, o našlaičių yra milijonai. Be to, nepamirškime, kad alkanų, bakūžėlėse gyvenančių našlaičių – milijonai. Močiutės ryžtas įkvepia nebijoti išeiti iš savo „saugumo ir komforto zonų“ ir tiesiog daryti gera, prisiimti atsakomybę ir... vat tas ir tampa svarbiu.
Močiutės veikimo priežastis nebuvo spontaniškas veiksmas ar pigi užuojauta, ar baimė dėl kaimynų nuomonės, ar kažkokie finansiniai išskaičiavimai. Šie vaikai pas ją atėjo be vaiko krepšelio, be pinigų, alkani, be dotacijų ar paramos. Jie atėjo pliki, nuogi ir basi. Šių vaikų gyvenimas baigėsi tą akimirką, kai mirė abu tėvai. Močiutė tai žino. Ir ji apsisprendžia. Ne veltui tokios moterys vadinamos MAMOMIS, MOČIUTĖMIS – nes jos moka MYLĖTI. Tai ir padarė ši močiutė. Ji įrodo, kas ir kokia yra tikra meilė, ką reiškia netekti, kad atgautum, prarasti, kad suprastum, būti sukrėstam, kad vertintum. Vertintum gyvenimą, šiandieną, supančius žmones. Ji pasirinko šiuos vaikus mylėti. Ir dalytis savo skurdo neturėjimu....
Brangieji, nepatikėsite, šie vaikai auga, eina į mokyklą, švarūs ir tvarkingi. Taip, tiek, kiek galima čia tokiais būti.
Močiutės pasakojimas žavi. Ramus balsas, šypseną veide keičia į tolį trumpam nukrypstantis žvilgsnis... ir lieka neaišku – atsivėrė atminčiai ar tiesiog pabandė nuryti šiandienos gumulą.
Antras dalykas, kurį atradau, tai jos veidas. Jos veido kaita. Šie žmonės yra veidų žmonės, jie skaito veidus, seka veidų mimikas, reaguoja ir kalbasi žiūrėdami tik į veidą. Kodėl tai rašau, todėl, kad paklausus, ar ji tiki, koks santykis su Dievu, ar meldžiasi – ji... ji tiesiog atsimainė visų akivaizdoje. Veidas tiesiog įgavo spalvą ir žavesį, akyse didžiulė viltis ir tikėjimas. Tikras spindėjimas Afrikos pilkumoje. Ji pakelia rankas į dangų, parodo, kaip sukalba maldą. Jai Dievas – visa viltis, paguoda ir stiprybė. Ji tokioje būsenoje nekaltina savo Dievo, nekaltina, kodėl tokia našta senatvei atiteko, neanalizuoja, už ką ir kodėl jai tokia dalia. Ji tiesiog nusprendžia mylėti šiuos vaikus ir būti jiems motina. Šie vaikai labai laimingi.
Dar kartą pamačiau Tiesą žmogaus veide – kaip tikėjimas, malda ir pasitikėjimas Dievu perkeičia žmogų, kuris ir Afrikos karštyje ir lušnynuose gali tiesiog mylėti kitą ir save kitam padovanoti. Jai tikėjimas yra viskas, kas brangiausia, ko negali išplėšti karštis, negali sunaikinti skurdas ar išdraskyti dejonės. Ir tas brangiausia – tikėjimas, viltis ir meilė. Taip, šios močiutės istorija stipriau už gerai paruoštą sekmadienio pamokslą...
Vargas ir skurdas. Bet orus ir su savigarba. Iššluota, susitvarkyta. Ir tai ne dėl mūsų atvažiavimo – bet tai todėl, kad skurdas gali būti orus ir tvarkingas.
Trečias dalykas, kas joje sužavėjo – viltis ir pasiaukojimas. Ji yra Vilties motina, gyvybės ir meilės Ikona, joje susitinka šventųjų bendravimas ir nusidėjėlių atsivertimas. Nes ji Motina, mylinti Motina. Tokios mūsų motinos. Ji labai viliasi, kad gebės išmaitinti anūkus, išmokslinti juos, pastatyti ant kojų. Jos viltis – šių vaikų gyvenimas ir jų ateitis. Ir tai gali pamatyti joje kaip esančią tikrovę, kurioje labai ryškus pasididžiavimas. Pokalbis sukasi įvairiomis temomis. Vaikai nė per žingsnio neatsitraukia nuo močiutės. Ji pakviečia užeiti į jos namus. Kiemas aptvertas šiaudų tvorele. Viduje molinė lūšnelė. Šalia – kelios vištelės ir maistui gaminti laužavietė. Keli indai ir šaukštai. Vargas ir skurdas. Bet orus ir su savigarba. Iššluota, susitvarkyta. Ir tai ne dėl mūsų atvažiavimo – bet tai todėl, kad skurdas gali būti orus ir tvarkingas. Kad skurdas negali būti tapatinamas su apsileidimu, netvarka ar chaosu. Orus skurdas... Stipru...
Vaikai pradeda gaminti valgyti. Miltų košė ir iš kažkokių lapų sutrinta išvirta ir kisieliaus konsistencijoje esanti žalsva masė. Laužas – keli žabagai. Dūmai iš kiemo įsiskverbia į trobelės vidų. Viduje graužia akis ir dūstama. Stogas kiauras, apkaišytas plėvelėmis, bet šviečia vietomis kaip rėtis. Dabar gerai, o kai prasidės liūčių aruodas. Neįtikėtina, kaip racionaliai išnaudota lūšnelės erdvė. Daiktai maišelyje ir ant karties sandėliuke. Čia pat maišas miltų ir indas su vandeniu. Paklausus, kur miega – parodomos grindys čia pat po kojomis. Patalų nematyti, minkštų „matracėlių“ nėra... Čia paklotėlis, nupintas iš nendrių, ir koks akmuo po galva. Tai taip visi sutelpa ypač mažoje erdvėje ant žemės. Visa tai suprantama arba bent jau įsivaizduojama.
Bet kas sukrėtė labiausiai, tai, kai buvo pagamintas maistas, močiutė jį padalijo trims anūkams ir žiūrėjo šypsodamasi, kaip jie valgo. Ji pati prie maisto neprisilietė.... nes neužtektų vaikams. To buvo per daug ir mano nervams bei emocijoms.... močiutė liko alkana, ir aš nežinau, ar ji šiandien valgys. Kažkoks kamuolys įstringa gerklėje. Tyloje išeinama iš lūšnelės. Bet jos šypsena matant valgančius vaikus – dar vienas įspaudas į širdį...
Kol vyksta filmavimas, Donatas ir Virginija užima kaimo vaikus, kad jie nebėgiotų ir netrukdytų istorijos filmavimui. Visi judame į šalia kaimelio esančią dienos centro mokyklėlę. Į ją susirenka kaimo vaikai. Jie gali kartu žaisti, mokytis, drauge praleisti laiką. Į mokyklą keliauju ir aš su savo istorijos globotiniais. Vaikų klegesys, skambios dainos ir akių smaragdinis spindėjimas... atėję į mokyklą esame įtraukiami į dainavimus, žaidimus ir smagų šurmulį. Savanorės moterys šiame centre du kartus per savaite čia ateinantiems vaikams išverda kukurūzų košės. Skystoka, kvepianti kukurūzais. Galėjau padėlioti maistą vaikams į lėkštutes. Vaikų noras pavalgyti, žaisti ir mokytis – dalykai, kurie mums suprantami, bet čia yra prabanga. Bet vaikystė juk ir Afrikoje vaikystė. Užtenka pradėti dainą ir visi įsijungia į garsų, ritmingą ir smagų dainavimą. Susiformuoja ratai ir vyksta žaidimai. Savanorės pagelbsti ir ruošia kukurūzų košę. Ji suvalgoma nespėjus padalyti. Nulaižomi visi plastikinio šaukšto kampeliai ir briaunelės. Du kartus per savaitę pavalgoma čia. Vadinasi, visos kitos dienos... malonės, vilties ir laukimo dienos...
Visi smagiai pasidžiaugiame, kai mūsų nuvežtos dovanos tampa kamuoliais ir čia pat surengiamos futbolo varžybos. Spalvoti balionai puikiai prisiderina prie spalvotų vaikų drapanėlių, o muilo burbulai tampa juoko doze ir vaikams, ir suaugusiems. Pieštukai, sąsiuviniai, spalvotas popierius, knygos – viskas atiteks mokyklos kasdienybei. Rytoj šie vaikai pieš ir rašys ant jūsų gerumo ir aukų dėka dovanotų daiktų.
Vakarėja. Grįžtame į kaimelį paskutiniams kadrams. Padėkojame močiutei ir jos anūkams už mums dovanotą laiką ir atvirumą. Perduodame dovanas – maisto miltų maišus, vaikams įvairių dovanų. Močiutei jos bakūžėlės vienumoje įspaudžiame pinigėlį į ranką. Apie reakciją geriau net ir nerašyti... akys tiesiog prasprogsta dėkingumu ir šypsena. Dangus aplankė žemę.
Bet dar viena iki gelmės sujaudinusi vaikų patirtis. Jiems padavėme knygą. Spalvotą, su istorijomis. Nepatikėsite, bet jiems ši knyga buvo pirmoji jų gyvenime turima knyga. Pirmoji gyvenimo knyga vaiko rankose dvidešimt pirmajame amžiuje. Jie ją net bijojo vartyti. Reakcija – nuostaba ir pasimetimas. Pasirodo, kažkas gali akimirkai iš pusiausvyros išmušti ir užgrūdintus vaikus. Pirmoji knyga vaiko rankose. Viduje kažkas vyksta... Pirmoji gyvenime asmeninė knyga namuose... lūšnelėje, Afrikos glūdumoje, molinių grytelių nameliuose, kuriuose nėra elektros. Vaikas turi knygą. Savo. Pirmąją...Viskas.
Šiandienai tikrai jau visko per daug. Saulei jau būnant arti laidos ribos, atsisveikiname su šiuo kaimeliu, vaikai mojuodami bėga iš paskos mašinų. Skanduoja Virginijos išmokytus lietuviškus žodžius – „ačiū, Lietuva“. O mes judame viešbučio link. Visas kelias tampa nuostabia pokalbių gelme. Mašinoje esame trys – aš, Virginija ir Donatas. Šio pokalbio metu visi įkopiame į aukštą temų kalną, pasiekiame didelę vertybinę gilumą ir suvokiame, kad trijų kartų žmonės šiame automobilyje visam laikui tapo ypatingais bičiuliais ir bendraminčiais.
O kai išlipome iš automobilio ir atėjome valgyti vakarienės, kiti misijos dalyviai paklausė – kodėl jūs visi spindite? Jumyse jokio nuovargio? Ir kur tu nespindėsi – išdalijęs dalelę savęs Afrikos vaikams, atradęs bendraminčius ir sielos bičiulius, kai muzika, poezija ir dvasingumas, kultūra ir vertybės, tikslai ir viltys susiderina į vientisą patirties harmoniją ir išgyvenama tobula sustabdyta akimirka – kaip gali nespindėti?
