Rokiškio Puntukas, Laumių pirtis ir Velnio „duknos“ – kokiomis legendomis masina akmenys

Mūsų šalis, nors neturi aukso ar deimanto klodų, žemėje saugo didelį gamtos turtą – riedulius. Dešimtmečiais žmonės juos siekia parsigabenti į namus, panaudoti statybose, židiniams mūryti, aplinkai puošti. O geologai siekia, kad ledyno ar kitų gamtos jėgų atneštas akmuo toje vietoje ir liktų, nes, perkeltas kitur, jis praranda gamtinę vertę. Ne tik gamtinę, bet ir istorinę, nes daugybė riedulių apipinti vietos žmonių pasakojamomis legendomis ir padavimais. Kokie akmeniniai turtai, garsėjantys keistomis istorijomis ir neįtikėtinomis legendomis, slypi Rokiškio rajone?
Stambiausias riedulys Ožakmenis dar vadinamas Rokiškio Puntuku. Prie legendomis apipinto akmens – girininkas Vidmantas Šarkambiškis
Stambiausias riedulys Ožakmenis dar vadinamas Rokiškio Puntuku. Prie legendomis apipinto akmens – girininkas Vidmantas Šarkambiškis / A.Minkevičienės nuotr.

Garsiausi – šeši

Nekilnojamojo kultūros paveldo objektų stebėsenos sąrašuose – šeši Rokiškio rajone stūksantys akmenys – saugomi istoriniai gamtos objektai, apie kuriuos iš lūpų į lūpas perduodamos legendos, mitologiniai pasakojimai, padavimai. Tai Rudžių kaimo akmuo „Velnio pirtis“ (Kamajų sen.), Mikniūnų „Džiugavas“ arba „Velnio akmuo“ (Kamajų sen.), Ignotiškio kaimo „Ožakmenis“ (Rokiškio kaim. sen.), akmuo su velnio, Dievo ir angelo pėdomis (Kriaunų sen.), Sidariškio akmuo „Velnio duknos“ (Jūžintų sen.) ir „Dievo pėda“ (Obelių sen.).

Tačiau akmenų – gamtos ir istorijos paminklų, apie kuriuos sklando mistiniai pasakojimai ir netikėčiausios istorijos, rajone yra kur kas daugiau. Dalis jų, deja, iki šių dienų neišliko arba žmogaus akiai nebepasiekiami: vieni suskaldyti, per melioraciją pradanginti, kiti įmontuoti į gyventojų pastatų pamatus, dar kiti nežinia kur pradingę.

Praeities liudininkai – paženklinti akmenys

Istoriniais vadinami tokie akmenys, kuriems praeityje gamta ar žmogus suteikė išvaizdą: iškalė ar kitaip juose atsirado mistinių ženklų. Paženklinti akmenys tapę žmonių gyvenimo, jų tikėjimo, baimių ir prietarų liudininkais, apipinti pasakojimais, legendomis ir padavimais. Istoriniai paženklinti akmenys įvairūs: kadaise užkeikti, su mistinių būtybių pėdomis, Dievo ženklais, aukuro akmenys, akmenimis virtę žmonės, akmenys-dubenys, su įspaustais mistiniais ženklais, raidėmis ir kt.

Pėdos akmenyje

Akmenų su įspaustomis pėdomis šalyje priskaičiuojama apie pusantro šimto. Tokių yra ir mūsų rajone: vieni išlikę iki šių dienų, kiti – tik žmonių prisiminimuose.

Pakriaunio kaime (Kriaunų sen.), prie Kriaunos upės, stūkso akmuo su Dievo, angelo ir velnio pėdomis. Pasakojama, kad labai seniai ta vieta, kur buvęs akmuo, ėjo Dievas su angelu. Pamatęs juos netoli buvęs velnias pasivertė angelu ir priėjo prie jų. Dievas nebeatpažino, kuris iš dviejų angelų yra tikrasis.

Nežinodamas, kaip šiuos atskirti, Dievas paėmęs tris akmenis, vieną pasilikęs sau, kitus du davęs angelui ir apsimetėliui. Visi trys sustojo ant akmens. Tada Dievas liepęs akmenis mesti upėn ir pasakęs: kurio mestasis kris vandenin, tas ir bus velnias. Visi trys sviedė akmenis, Dievo ir angelo akmenys lėkė dangun, o velnio – upėn. Taip išsiaiškino, kuris velniais, o vietoje ant akmens, kur trys stovėjo, liko įspaustos pėdos. Prie šio akmens, pasakojama, vietinis žmogus buvo radęs Perkūno kirvelį.

Mičiūnų kaime (Kriaunų sen.) yra akmuo su pėda. Vidutinio stambumo granitas guli tarp kitų iš laukų atgabentų ir suverstų akmenų pelkėtame krūmyne, negyvenamoje vietovėje. 3,5 m ilgio ir 2,2 m pločio akmenyje yra išilginė skėlimo žymė – griovys, šone – pusmetrio ilgio ir 5 cm gylio įduba – pėda. Akmuo – mitologinis-sakralinis objektas, apie jį legendų neišliko, o vietovė – negyvenama.

Velnio „duknos“

Sidariškio akmuo, vadinamas „Velnio duknomis“, yra Girelės kaime (Jūžintų sen.). Šio, dabar saugomo, akmens autentiškumas kelia abejonių: vietos senolių pasakojimais, tikrasis „Velnio duknų“ akmuo buvęs kitoje vietoje ir tyrinėtojams buvo nurodyta netiksli jo vietovė. Prieš kelis dešimtmečius melioratoriai bandė akmenį iš žemių iškasti, bet technika jo neįveikė. Ant uolienos vieno šono yra U formos ženklas, primenantis velnio pėdą.

Pasakojama, kad velnias vijosi moterį, ši bėgdama ant akmens pametė „duknas“, velniais besivydamas jas užmynė ir taip akmenyje liko jo kojos įspaudas. Kiti pasakojo, kad merga „duknose“ ant akmens gulėjusi ir nelabojo išgąsdinta spruko, o ar velnias ją pasivijo, niekas nežino. Kita legenda byloja, jog kadaise keliu važiavo ponas, pasikinkęs keletą arklių į puikią karietą. Arkliai nežinia ko pasibaidė, užlėkė ant akmens. Visi arkliai užsimušė, karieta subyrėjo, o ponas liko gyvas ir sveikas. Nuo to laiko akmuo vadinamas „Velnio duknomis“.

Gamtos ir istorijos paminklų, apie kuriuos sklando mistiniai pasakojimai ir netikėčiausios istorijos, rajone yra kur kas daugiau

Senolių pasakojimais, Taraldžių kaime (Kamajų sen.) buvęs Velnio akmuo. Ant jo sėdėdavęs velnias ir naktimis, kai šviesdavo mėnulis, siūdavo „čebatus“. Ant uolienos velnias paliko pėdų. 1935 m. akmuo buvo smarkiai apskaldytas, o kolūkių kūrimosi pradžioje visiškai sunaikintas.

Akmuo su pėdos įspaudu buvo ir Kalvių kaime (Kamajų sen.). Pagal pasakojimus, ant keturkampio riedulio plokščio lyg stalas paviršiaus buvo įspausta vilko pėda, o prie šio akmens vaidendavosi. Akmuo sunaikintas melioracijos metais.

Aukuro akmuo – vienintelis

Rajone yra ir vienintelis Saulės kultui priskiriamas aukuro akmuo. Jis stūkso Valiūniškio kaime, esančiame netoli Onuškio (Juodupės sen.).

Velnio batais – tik į „karčiamą“

Graži legenda apie „Velnio krėslą“. Šis akmuo – ant Šyvio kalnelio (Panemunėlio sen.). Pasakojama, jog rudens vakarais ant akmens sėdėdavęs „šiaučiuku“ pasivertęs velniūkštis ir siūdavęs batus. Kipšas krėtė pokštus, klaidino pakeleivius: pasivertęs vokietuku, kviesdavęs juos užeiti, pailsėti, pavalgydindavo, pamigdydavo. Bet velnio pasiūti batai, kuriuos įsigydavo pakeleiviai, buvę nepaprasti – jais avintys žmonės niekaip negalėdavo nueiti iki bažnyčios. Tik į „karčiamą“.

Ant akmens naktimis batus siūdavęs velniūkštis galąsdavęs dalgius ir vis erzindavęs Perkūną, rodydamas jam pasturgalį. Supykęs perkūnas trenkė ir perskėlė tą akmenį pusiau. Velniūkštis nuo to laiko ant akmens daugiau nebesirodė. Dalį šio akmens gabalų žmonės vėliau panaudojo trobesių pamatams, bet dalis velnio krėslo liko.

Laumių pirtis

Rudžių kaime (Kamajų sen.), netoli Rudžių piliakalnio, yra Laumių pirtimi vadinamas masyvus akmuo. Jis dar vadinamas ir Velnio pirtimi. Tai 1,6×4,2 m dydžio riedulys, gulintis pelkėtoje žemumoje. Pasakojama, jog kartą naktigonis girdėjo nuo akmens sklindantį cypimą, rėkavimą ir keistą plumpsėjimą. Įsidrąsinęs naktigonis priėjo prie akmens, pažiūrėjo pro jo skylę ir pamatė, kaip viduje velniai vanojasi vantomis ir žviegia.

Napoleono pinigai

Ažušilių kaime (Obelių sen.) kadaise buvo akmuo su raidėmis, vietinių pramintas „Piniginiu“. Pagal legendą, po šiuo masyviu, plokščio paviršiaus akmeniu Napoleonas paslėpė didžiulį lobį – krūvą savo pinigų. O akmens paviršiuje buvusios mistinės raidės F.N.J. Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo apskaldyti akmens šonai, o vėliau akmuo panaudotas žmonių ūkio reikmėms. Jo vietoje rastas surūdijęs geležinis virbas, kuriuo, spėjama, akmuo buvo skaldomas arba tuo virbu po akmeniu kasėsi žmonės, ieškoję Napoleono pinigų.

Kultūros paveldo departamento nuotr./Pinigų akmuo
Kultūros paveldo departamento nuotr./Pinigų akmuo

Ponaičio akmuo yra netoli Aleksandravėlės, kaimo alksnyne. Pasakojama, jog šis akmuo taip pavadintas dėl to, kad ant jo sėdėjo ponaitis su skrybėle, akiniais, knygas skaitė ir važiuojančių pro šalį arklinių vežimų vadeliotojų prašydavo jį nuvežti į Zarasus. Vienas nuvežęs, bet arkliui nutikusi bėda, tad ponaitis gausiai atlyginęs jo šeimininkui. Spėliota, jog tas ponaitis galėjo būti kipšas.

Yra pasakojimas, kad buvęs akmuo su dubeniu, bet pilkai rausvo granito gamtos vertybė įmūryta vienos sodybos pamatuose. Esą tame akmenyje buvo įspaustas apie 18 cm skersmens ir 14 cm gylio dubuo, o dubens pakraštėliai ir sienelės dailiai nuglūdintos. Dar vienas akmuo su dubeniu (skyle) minimas Žeimių kaime (Kamajų sen.), bet apie šių ženklų atsiradimą pasakojimų neišliko.

Džiaugsmo akmuo

Mikniūnų kaimo (Kamajų sen.) miške yra Džiugo, arba Džiugavo, akmuo. Pasakojama, jog jis taip pavadintas dėl to, kad atrodo amžinai besidžiaugiantis. Esą žmogui einant pro šalį, jis tupi lyg „pacanas“ ir juokiasi, šypsosi. Pagal legendą, šį akmenį naktį velnias kažin kur ant kupros nešėsi, bet paryčiais, gaidžiams užgiedojus, išsigando ir pakelėje numetė. Todėl vietiniai, įžvelgdami jame besišypsantį nenuoramą, dar vadina „velnio neštu“, o šis posakis taikomas ir nutrūktgalviams.

Netoli šio akmens, žmonių pasakojimais, buvo ir antras Džiugas, o po juo rasta žmonių kaulų. Dar pasakojama, jog važiuodama pro tą vietą karalienė pagimdė kūdikį. Dėl to riedulį ir pavadino Džiaugsmo akmeniu. Yra pasakojama, jog ant šio akmens sėdėdavo velnias ir skolindavo žmonėms pinigų. Nuo ilgo sėdėjimo liko keistų žymių – sėdynės vieta ir kojų pėdų duobutės, primenančios besišypsantį kipšą.

Kultūros paveldo departamento nuotr./Džiaugsmo akmuo
Kultūros paveldo departamento nuotr./Džiaugsmo akmuo

Kamajai – ženklintų akmenų kraštas

Mistika apipintų akmenų gausiausia yra Kamajų seniūnija, o prie Kamajų miestelio buvusi dvylikos akmenų grupė – akmenimis paverstos vestuvės. Pasakojama, jog akmenimis pavirto žmonės, bet liudijimų, kad vestuvininkus būtų ištikusi kokia nelaimė ir ar jie buvo prakeikti, todėl suakmenėjo, nėra.

Stambiausias riedulys – Ožakmenis

Šis akmuo yra Ignotiškio kaime (Rokiškio kaim. sen.), Obelių girininkijai priskirtame miške. 1964 m. Ožakmenis paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, 1985 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų, o 2000 m. paskelbtas gamtos paminklu. Akmuo gausiai lankomas turistų dėl jo įspūdingo dydžio (5,1x3x3,3 m) ir, žinoma, legendų.

Pasakojama, kad dvylika vilkų užpuolę ožį (stirniną), šis spėjo užšokti ant akmens ir išsigelbėjo. Vilkai auką ilgai bandė pasiekti akmens nuožulniausia vieta, bet nepavyko, tik nagus nusidildė ir šonus apsidaužė. Dar pasakojama, kad naktį arklius ganydavusieji sukurdavo lauželį, girdėdavo staugiant alkanus vilkus. O prie lauželio nuo akmens nusirisdavo oželis ir atsiguldavo prie žmonių, bet paskui – ir vėl ant akmens.

Prie turistų pamėgto gamtos paminklo – Ožakmenio – užsukantis girininkas Vidmantas Šarkambiškis rodė akmens žymes. Jos galėjo atsirasti nuo elnių, briedžių, stirninų ragų, kuriuos šie smailinosi į akmenį, dėl jo įspūdingo dydžio kartais pavadinamą Rokiškio Puntuku. Sakoma, iki šiol prie Ožakmenio baltas ožys naktimis vaidenasi.

Akmenims – apsauga

Lietuvos geologijos tarnybos ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistai siekia, kad akmenų vežiojimas iš vienos vietos į kitą turėtų būti uždraustas. Kai kur toks draudimas jau galioja – draudžiama rinkti, sprogdinti, pjaustyti ar kitaip naikinti didesnius kaip 0,5 kubinio metro akmenis.

Iki 1959-ųjų Lietuvoje buvo išžvalgyta apie 500 vertingų akmenų. Geologijos tarnybos vadovo Jono Satkūno nuomone, ledyno ar kokių nors kitų gamtos jėgų atneštas akmuo savo vietoje turi ir likti, kad išsaugotų savo gamtinę ir istorinę vertę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis