Etruskų įkurtas prieš mūsų erą, nuo III m.e. amžiaus Luka tapo romėnų kolonija. Užkariautojai mieste akmens ant akmens nepaliko, tačiau vėliau, pasinaudodami vietinio landšafto privalumais, patys jį atstatė, apsupdami storomis gynybinėmis sienomis, o viduje įrengdami forumą ir amfiteatrą. Po Romos imperijos žlugimo miestas pabuvojo gotų, frankų ir lombardų rankose.
Kryžiaus žygių laikais miestiečiai neblogai uždirbo aprūpindami riterius reikalingais daiktais ir atributika, taip pat perparduodami iš Rytų atvežtas brangenybes. Vėliau miestiečiai protingai panaudojo uždirbtus pinigus investuodami į šilko ir gobeleno gamybą. XIII amžiuje Luka tapo stambiausiu prekybos centru, tačiau vėliau šį statusą prarado, nes turtingas miestas, nežiūrint į pastangas gražiai sugyventi su kaimynais, kurstė jų godumą. Tad po kiek laiko jis pateko į valdžios nagus Genujai, vėliau Parmai ir Veronai, Florencijai.
1378 m. Luka tapo aristokratine respublika, ir tai tęsėsi iki XIX a. pradžios, kada ją užėmė prancūzai. Luka kartu su Pjombino tapo Napoleono sesers Elizos nuosavybe. 1860 m. Luka perėjo į Sardinijos karalystės sudėtį, o nuo 1861 m. priklauso Italijai.
Luką supa drėgnos Serchio upės vietovės, po žeme slūgso požeminiai ežerai. Per visą senamiestį teka pakankamai srauni upė, įrėminta kanale. Tačiau už miesto sienų ji išsilaisvina iš akmeninių gniaužtų ir nučiurlena tolyn per pievas.
Įnėrus per vartus, patenki į romėnų išplanuotą gatvių labirintą, tapseni senuoju piligrimų keliu. Patys seniausi (ir turbūt gražiausi) – San Pietro Porta vartai, kažkada buvę vieninteliais ir atlikę muitinės vaidmenį.
Lukos pasididžiavimas – miesto sienos (diametras 4,2 km) – vilioja užkopti į viršų. Sienos storos, nes buvo atsižvelgta į spartų to meto artilerijos vystymąsi. Dabartinį vaizdą įgavusios Elizos valdymo laikotarpiu, tapo miestiečių susibūrimo vieta. Viršuje – platus, apsodintas medžiais, su daugybe suoliukų, išpuoštas skulptūromis pasivaikščiojimo kelias. Iš čia atsiveria pritrenkiantys vaizdai į senąjį miestą, nusėtą bažnyčių kupolais ir bokštais. Betrūksta tik muzikos.
Mieste labai mėgo koncertuoti N.Paganini ir net kurį laiką čia gyveno, apie ką byloja atminimo lenta, kabanti ant namo, kuriame jis gyveno, sienos. Luka – L.Boccherini ir G.Puccini gimtinė. Nedidukas, bet labai išraiškingas paminklas žymiam kompozitoriui G.Puccini pastatytas prie namo, kuriame jis gyveno.
Nusileidus nuo sienos neužilgo patenki į Piazza Napoleone aikštę. Joje iš tolo baltuoja paminklas hercogienei Marijai Luizai Borbone, kuri tęsė Napoleono sesers Elizos Bonapart valdymą. Aplink aikštę išsidėstę administraciniai miesto pastatai. Čia stovi ir hercogų rūmai (Palazzo Ducale), kuriuose gyveno Napoleono sesuo su vyru. Dabar juose įsikūrusi senovinių rankraščių biblioteka ir paveikslų galerija. Šalia aikštės praeivius kviečia prisėsti įvairios kavinukės.
Jaukios Luka gatvės pačios nuveda iki aikštės Piazza di San Michele in Foro, kur iš tolo, tarsi kažkokios nežemiškos šviesos apšviesta, tarp namų sušvytuoja Chiesa di San Michele in Foro katedra. Makabriškai atrodo virš katedros susitelkę lietaus debesys. Metraščiai byloja, kad bažnyčia buvo pastatyta romėnų 795 metais. Pačiame katedros fasado viršuje stovi archangelo Mykolo skulptūra.
Legenda pasakoja, kad ant jo piršto yra žiedas, kuriame inkrustuotas tikras briliantas, ir žiūrint tam tikru kampu leidžiantis saulei, galima jame matyti atsimušant saulės spindulius. Taip ilgai nelaukėme, todėl patvirtini šio fakto negalime. Tačiau pasėdėti ant saulės prišildytų marmurinių laiptų šalia katedros, stebint miesto gyvenimą, negalim atsisakyti.
XVI amžiuje atsitiko keistas dalykas. Pizos valdytojui G.del Angelo nepatiko, kad šios katedros varpų skambesys atsklisdavo net iki pačios Pizos. O juk tarp miestų beveik 20 km atstumas. Todėl viršutinė varpinės dalis buvo nugriauta.
Katedros fasadas nuostabus. Įsižiūrėjus galima pastebėti, kad fasadas gerokai aukštesnis už pačią katedrą Daugybė arkų eilių įrėmintos skirtingai išraižytomis kolonomis, net kaklą paskausta bandant visas apžiūrėti. O viduje daugybė meno kūrinių.
Luka – žavingas miestas, užburiantis gatvelių labirintais, simpatiškomis kavinukėmis, spalvingomis vitrinomis, pastelinių spalvų namais, stebuklingai išnyrančiais kiemais ir aikštėmis. Taip stebuklingai prieš akis išniro ir Amfiteatro aikštė. I amžiuje šioje vietoje buvo pastatytas romėniškas amfiteatras. Kažkada per žemus arkinius vartus į aikštę išeidavo gladiatoriai ir žvėrys dalyvauti kautynėse. Tik turtingas miestas galėjo sau leisti pasistatyti aikštę gladiatorių kovoms.
Amfiteatro sienos 6 amžiuje pasitarnavo kaip tvirtovė užpuolus barbarams. Nors, tiesą sakant, daugybės priešo atakų neatlaikė.
Aikštė, tarsi sustingusi laike, nė kiek neprimena buvusių žiaurių scenų. Kavinukės, plevėsuojantys baltiniai, gėlės nedidukuose balkonėliuose ir mojuojantys pro langą senukai. Šioje vietoje mėgsta leisti laiką tiek vietiniai, tiek turistai, įsitaisydami jaukiose kavinukėse.
Netoliese Šv.Frediano bazilika stebinanti savo spalvinga fasado mozaika. Pasakojama, kad pirmąją bažnyčią šioje vietoje pastatė vyskupas Šv. Fredianas, kuris garsėjo savo gailestingumu. Vieną kartą sušalusiems praeiviams jis padalijo savo šiltą apsiaustą perpjaudamas į dvi dalis. Bazilikos viduje nuostabi marmurinėmis figūrėlėmis bibliniais motyvais išpuošta krikštykla. Šv. Frediano palaikai yra po altoriumi, kuris datuojamas XVI a. Dešinėje nuo altoriaus Šv. Zitos palaikai, kuri laikoma šeimininkių ir tarnaičių bei tarnų globėja.
Smagu vaikščioti po miestą, tačiau laikas pietauti. Kažkurioje gatvelėje prisėdame prie kažkurios kavinės lauko staliukų pasimėgauti minestrone, tiramisu ir kvapnia kava. Padavėja sėdintiems prie gretimo staliuko atneša pyragėlį su uždegta žvakute – kažkieno gimtadienis.
Po kiek laiko naujai atėjusiems lankytojams padavėja pasako, kad neaptarnaus – kavinėje pietų pertrauka. Žavi toks betarpiškumas. Išgužėjusios į lauką virėjos susėda ant suoliuko sutraukti dūmą. Tačiau anksčiau atėję dar gali likti. Pradeda lyti – pralauksime po skėčiu gurkšnodami kavą.
Nurimus lietui vingiuojame gatvelėmis iki bokšto Torre Guinigi. Pavadinimas kilo nuo turtingos ir įtakingos Guinigi šeimos pavardės, kurie savo laiku užsiėmė prekyba ir netgi turėjo savo banką. 45 metrų aukščio bokšto viršuje pasodintas sodelis. Norintiems pasigrožėti miestu iš viršaus bei sodeliu tenka įveikti 230 pakopų.
Miesto centre stūkso Šv. Martyno katedra, kurios 27 metrų aukščio bokštas matomas beveik iš kiekvieno miesto taško. Žavingas katedros fasadas papuoštas trimis eilėmis arkadų, virš kurių pavaizduoti įvairūs gyvūnai ir medžioklės scenos. Dešinėje portiko pusėje akmenyje iškaltas labirintas. Šalia lotyniškas užrašas : „tai tas pats labirintas, sukurtas Dedalo, ir niekas, ten patekęs, nebeišeis, išskyrus Tesėją, padedant Ariadnės siūlui“.
Seniau piligrimai į Romą eidavo per Luką, tad šis labirintas primindavo apie sunkumus, pasitaikančius jų kelyje. Pasakojama, kad senovėje pasmerktiems myriop pasiūlydavo šiame labirinte surasti išėjimą iš pirmo karto, ir jeigu pasisekdavo, dovanodavo jiems gyvybę.
Nors Luka nedidelis miestas, tačiau turistais neperpildytas. Prie dominančio objekto fotografuojant nereikia laukti, kol kas nors užstodamas visą vaizdą nešmėžuos kadre.
