Udaipuras krito į akis ne tik vestuvininkams ir keliautojams, bet ir kino kūrėjams – 1983 metais čia filmuotu filmu apie Džeimsą Bondą „Octopussy“ vietiniai iki šiol labai didžiuojasi – ne vienas restoranas ar viešbutis kas vakarą rengia nemokamus kino seansus, kuriuose rodo vis tą patį „Octopussy“.
Kur slypi miesto žavesys? Vaizduotę žadina vien skambūs epitetai – Udaipuras vadinamas ežerų ir rūmų miestu, Indijos Venecija, Radžastano perlu... Turbūt tai lemia keleto turizmui labai palankių veiksnių derinys: labai gražus senamiestis su baltais namų fasadais, siauromis vingriomis gatvelėmis, miestą supantys ežerai ir kalvos, įdomus kultūrinis paveldas.
Jei norėtume būti priekabūs, pasiskųstume naktinio gyvenimo trūkumu – jokių diskotekų ar kokteilių barų čia nėra, neseniai buvo uždrausti net kaljano barai. Pasak vietinių, Radžastano valdžia susirūpino smunkančia jaunimo dorove – nėra ko tingiai papsėti dūmą ir kitaip švaistyti laiką! Užsieniečiams belieka tenkintis romantiškais pasivaikščiojimais paežerėmis ar vakarojimais restoranuose – mieste pilna restoranų ant stogo, kurie visi kaip vienas žada gražiausią, neprilygstamą ir nepamirštamą vaizdą...
Tuo tarpu vietiniai gyventojai pramogauja žaisdami tradicinį stalo žaidimą karrom. Atlėgus dienos karščiui, karrom lentos išnešamos į kiemus ir gatves, ir jas tuoj apspinta azartiški žaidėjai.
Udaipuro pažiba neabejotinai yra didžiulis, tik iš dalies restauruotas karališkųjų rūmų kompleksas. Jis buvo statomas keletą šimtmečių – kiekvienas naujas valdovas vis pridurdavo naujų pastatų, išplėsdavo, patobulindavo tai, kas jau pastatyta, kol galų gale rūmai išaugo į didžiausią tokio tipo architektūrinį kompleksą visoje valstijoje. Komplekso teritorijoje telpa ir keletas muziejų, viešbučių, restoranų, ir suvenyrų parduotuvių, ir šventyklų.
Rūmai stovi ant Pičiolos ežero kranto. Ežeras – dirbtinis, labai gražus ir, deja, kaip įprasta Indijoje, labai nešvarus, nors, vėl gi, kaip įprasta Indijoje, miesto gyventojams tai – nė motais. Čia pat rūmų papėdėje nuo akmeninių krantinių į vandenį šokinėja ir linksmai turškiasi ir vaikai, ir suaugę, o moterys dar ir skalbia drabužius...
Udaipure aptinkam daugybę šventyklų ir šventyklėlių, dauguma jų mažutės, spraudžiasi tarp didesnių pastatų, slepiasi tarp medžių ar išdygsta lyg iš niekur, vos pasukus už gatvės kampo. Paprastai tokios „kišeninės“ šventyklėlės būna skirtos Hanumanui – beždžionių dievui, arba Ganešui – dievui dramblio galva, kuris Indijoje labai populiarus. Viena įdomesnių miesto šventyklų yra Sheetal Nath su sodriai ištapytomis sienomis ir veidrodžių mozaikomis. Ją fotografuoti draudžiama, bet mums pasiseka – geraširdis sargas pamerkęs akį mosteli ranka – kol niekas nemato, galim padaryti porą nuotraukų.
Vis dėlto didžiausią įspūdį Udaipure mums palieka ne religiniai pastatai, ir net ne vaiskiai balti puošnūs rūmų fasadai, prie kurių akis greit įpranta. Udaipure įdomiausia iš arčiau pažvelgti į vietos menininkų ir amatininkų tradicijas, kuriomis garsėja visa Radžastano valstija. Udaipuro senamiestis pilnas dirbtuvių-galerijų – jose eksponuojamos ir parduodamos ranka pieštos miniatiūros, odos dirbiniai, skulptūrėlės ir medžio raižiniai, tekstilė. Ryškios spalvos, įmantrios detalės, daug rankų darbo ir nemažos kainos – visos šios parduotuvės-butikai skelbia, kad parduoda autentiškus, vientinius, išskirtinius garsių vietos meistrų darbus. Kaip ten yra iš tiesų, nežinia, bet bevaikštant miesto gatvėmis atrodo, kad udaipuriečiai – tikrai meniška bendruomenė.
Mieste įprasta namų baltas pastatų sienas pagyvinti spalvingais tradicinio stiliaus piešiniais. Paprastai jie puošia priekinę namo sieną aplink duris, kartojasi vis tie patys motyvai – drambliai, šokėjos, muzikantai, įmantrūs augaliniai raštai. Spalvos – visuomet sodrios ir kontrastingos. Kartais namai tokiais piešiniais padabinami kokia nors proga, pavyzdžiui, per vestuves ar gimus kūdikiui, kuomet ir atvaizduojama atitinkama scena, bet dažniausiai taip daroma tiesiog dėl grožio.
Vien iš pardavimų turistams udaipuriečiai kažin ar pragyventų, todėl dauguma rimtesnių menininkų, kurie darbuojasi šeimomis, eksportuoja savo dirbinius į užsienį. Pakalbintas vienas toks miniatiūrų piešėjas didžiuodamasis pasakojo, kad jo ir jo šeimos bei mokinių piešti darbai keliauja į Kanados, Amerikos ir Australijos galerijas ir etno meno krautuvėles. Udaipure daug meno mokyklų, jų studentai savo darbus pardavinėja už kelias rupijas, tikėdamiesi ateityje pasiekti tokį meistriškumo lygį, kad galėtų savo kūrinius eksportuoti.
Udaipuro meistrai specializuojasi miniatiūrų tapyboje ant šilko, tekstilės dažyme ir odos dirbiniuose. Geriausia vieta įsigyti suvenyrų arba tiesiog paganyti akis ir prispragsėti spalvingų nuotraukų yra pačioje miesto širdyje esantis Bada Bazar turgus. Čia galima pasijusti lyg Aladino lobių oloje – visur mirga marga indiški audiniai, papuošalai, nosį kutena kvapnių aliejų ir prieskonių aromatai.
Turgaus pradžioje, aplink Džagdišo šventyklą – dailesnės, brangesnės, turistams skirtos parduotuvės, lendant gilyn į turgų daugėja žmonių, triukšmo, krenta ir kainos, ir kokybė – būriai moterų garsiai derasi dėl blizgių plastikinių apyrankių ar sintetinių sarių. Nenuostabu – net skurdžiausios indės kažkaip sukrapšto pinigų blizgiems auskarams, žiedams, šalikėliams ir karoliukams, taigi pigių, „šarkoms“ skirtų papuošalų ir aksesuarų rinka – didžiulė.
Apsiperkant derėtis reikia visur ir visada – kartais atrodo, kad vietiniai pardavėjai žaidžia žaidimą „Kas brangiau parduos turistui“? Pateikia pirmą į galvą šovusią kainą – už 50 vertės smulkmenėlę gali paprašyti ir 200, ir 300 rupijų. Beje, Džagdišo šventykla, aplink kurią verda prekybą, yra didžiausia ir svarbiausia miesto šventykla, dar vienas Udaipuro amatininkų meistrystės pavyzdys ją puošia gausybė preciziškai iškalinėtų akmens skulptūrėlių.
Udaipuras pelnytai sulaukia daug keliautojų ir užsieniečių, ir indų. Keletą dienų čia tikrai nebus nuobodu – galima lankyti salose įsikūrusius prabangius Ežero rūmus ir Džagmandiro rūmus, žavėtis miesto panorama nuo saulėlydžio kalvos – Dudh Talai ar pakilti į Aravali kalvas ir aplankyti Musono rūmus. Šie taip vadinami, nes iš jų valdovai kadaise galėdavo stebėti pažeme plaukiančius musoninių liūčių debesis. Dabar, kol rūmai rekonstruojami, juose šeimininkauja beždžionės, driežai ir šikšnosparnių kolonijos.
Dar galima plaukioti valtimis po Pičiolos ar Fateh Sagaro ežerus, pramogauti Gulab Bagh sode, lankyti tolėliau nuo miesto nutolusius senovinius fortus ir pilis, arba paskirti dieną kitą pirkiniams. Beje, labai modernus, didžiausias mieste prekybos centras „The Celebration Mall“ irgi panašus į rūmus, tiesa, su futuristiniu atspalviu – juokavom, kad turbūt ir šiomis dienomis statydami modernius pastatus udaipuriečiai negali apsieiti be jiems į kraują įaugusio įmantraus dekoratyvumo.
