„Iš proto dėl gladiatorių ėjo daugelis, nuo senatorių žmonų iki kuklesnių miestiečių. Jie buvo lyg šių dienų futbolininkai“, – pasakojo gidė Lucilla Rossi.
Pasak jos, didžiausia problema yra tai, kad metraščiuose aprašomas Romos moterų ir gladiatorių istorijas rašė vyrai.
„Jie labai kritiškai žiūrėjo į moteris, jų elgesį, jausmus, ypač tada, kai jos elgėsi kitaip nei tradicinės Romos matronos. Tai nėra labai objektyvu“, – sakė L.Rossi.
Pačioje arenoje kažkoks komikas deklamavo kandžias romėnų poeto Juvenalio eiles apie moterų meilę gladiatoriams.
„Jos myli geležį, štai ką jos myli!“, – skaitė komikas.
Tai Juvenalis mums pasakojo apie senatoriaus žmoną Epiją, kuri, anot jo, palikusi vaikus pabėgo paskui gladiatorių į Egiptą, nors jis ir turėjo „lūžusią ranką, didelį gumbą ant nosies ir traiškanotas akis“.
Kalbama, kad gladiatorių kerams neatsispyrė ne vieną meilės romaną su jais turėjusi Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus žmona Faustina jaunesnioji.
Iš vieno tokių nuotykių atsirado jos sūnus, vienas žiauriausių Romos imperatorių, Komodas (161-192), rašo kai kurie metraščiai.
Moterys į Koliziejaus istoriją įėjo ir kaip kovotojos. Jos kaip ir vyrai kovėsi arenoje, liejo kraują ir ašaras.
Nors, pasak Koliziejaus direktorės Rossella Rea, tokių buvo labai mažai.
„Tai buvo daugiau pramoga“, – sakė ji.
Vienoje iš Koliziejaus mozaikų vaizduojama, kaip du žmonės su gladiatorių ginklais, galbūt moterys, tempia kažkokį žvėrį.
„Pirmiausia buvo siekiama netikėtumo, sensacijos, – paaiškino direktorė. – Ten dalyvaudavo nepaprasti gyvūnai, tokie kaip hipopotamai ar žirafos, ir kovos būdavo neįprastos, pavyzdžiui, tarp moterų ir liliputų“.
