Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Keliaudama po Lietuvos miestelius visada atkreipiu dėmesį į tokius namus. Įprastai tai būna vieninteliai žydų atminimo liudininkai.
Kartais juos dar mena ir patys seniausi krašto gyventojai, tarp kurių – ir mano pačios močiutė.
Jos atmintyje – kaimyno, vaikystės bičiulio žyduko Liolio šeima... Ir visas Šiaulių miestas iki II-ojo pasaulinio karo, ir per patį karą – konkretūs įvykiai, kurie jau išbluko iš ten dabar gyvenančių žmonių atminties ir istorijos.
Panašu, kad „karas“ močiutei yra pats baisiausias žodis. Būdama vos 5-erių metukų, II-ojo pasaulinio karo pradžioje, ji neteko brangiausio žmogaus – savo mylimo tėčio. Nuo tada viskas pasikeitė. Teko bėgti.
Nedidelio miestelio pašonė netoli Radviliškio tapo naujaisiais namais. Čia taip pat anksčiau gyveno daug žydų. Stovėjo išskirtinės architektūros medinė sinagoga, kurios vidų puošė labai dailūs drožiniai, mikva (specialus baseinas), daugybė prekybinių ir gyvenamųjų žydų namų, kiti statiniai.
Ji pamena sinagogą po karo, pamena ir tai, kada ji buvo nugriauta, kaip atrodė senieji žydų namai. Pamena, kuriai moteriškei prieš paskutinę gyvenimo kelionę miestelio žydai „pasaugojimui“ atidavė savo pinigus ir kitas vertybes. Tačiau pastarajai tai laimės neatnešė, neatnešė ir kitiems, kurie kažkaip naudojosi žydų užgyventu turtu.
Tie nedidelio miestelio žydų gyvenimo pėdsakai buvo gyvi ir senelio atmintyje. Juk čia jis užaugo ir vis pasakodavo apie skaniausias pasaulyje vaikystėje ragautas kepėjos žydės pagamintas bandeles. Žinoma, tokių istorijų buvo daug.
Prisimindama šiuos pasakojimus, juos nejučiomis pritaikau ir kitiems Lietuvos miesteliams. Tada jie tarsi atgimsta – lyg tie senieji štetlai (taip žydai vadindavo miestelius) dar iki II-ojo pasaulinio karo.
Tokią ilgą įžangą į aprašomo objekto pristatymą pasirinkau ne šiaip sau.
Dėl unikalios medinės architektūros ir netaisyklingos formos centrinės aikštės šis miestelis netgi paskelbtas urbanistikos paminklu.
Rozalimas (Pakruojo r.) man primena ir mano gimtinės senelių nupasakotą žydų istoriją. Žinoma, ir mano svajonę kada nors joje išvysti bent menkiausią žymę, jog ten kažkada stovėjo daili medinė sinagoga.
Rozalimo centrinėje dalyje yra daug senų medinių statinių. Dėl unikalios medinės architektūros ir netaisyklingos formos centrinės aikštės šis miestelis netgi paskelbtas urbanistikos paminklu.
Aišku, Rozalimas būtų atrodęs kitaip, jei ne jame gyvenę žydai. Natūralu, jog jų čia buvo išties nemažai, juk tai pusiaukelė tarp didelėmis žydų bendruomenėmis garsėjusios Šeduvos ir Pakruojo.
Sparčiausiai Rozalimas pradėjo augti XIX a. viduryje. Netrukus jame jau buvo 23 prekybos įstaigos. Tada beveik pusė miestelio gyventojų buvo žydai.
XX a. pradžioje čia veikė keliolika žydų parduotuvių, kredito bankas, ligoninė, vaistinė, restoranas, 4 aludės, kepykla ir kt.
Anuomet Rozalimas buvo tapęs ir savotišku kurortu. Mat, pietrytiniu miestelio pakraščiu teka Daugyvenės upė, o šiauriau – gražus pušynas. Kaip rašoma A. Miškinio „Rozalimas. Istorinė urbanistinė raida“ (2007 m.), XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje kasmet vasaromis į Rozalimą atvykdavo apie 500 poilsiautojų.
Svarbiausi žydams pastatai kitados stovėjo Šeduvos ir Sentilčio gatvėse. Pastarojoje, kuri dabar vadinama Salomėjos Nėries gatve, rymojo žydų mokykla, rabino namas, mikva, istorizmo architektūros bruožų turinti medinė sinagoga.
Nuostabu tai, kad būtent ši, XIX a. pabaigoje (apie 1880 m.) pastatyta sinagoga Rozalime stovi iki šių dienų. Žinoma, ji atrodo kitaip, nei anuomet. Visa sutręšusi, sukiužusi, aplopyta, iš pažiūros visai neprimenanti buvusių maldos namų.
Sinagogos viduje, kaip ir įprasta žydų maldos namams, antrame aukšte buvo įrengta atskira erdvė moterims. Čia stovėjo bima, skirta toros skaitymui, aron kodešas, kurioje ji buvo saugoma. Sienos – dekoruotos mėlynos spalvos ornamentais.
Po karo svarbiausiame Rozalimo žydų pastate buvo laikomi gyvuliai... Užkalti kai kurie langai ir durys, o juos pakeitė naujai iškirstos ertmės. Neliko ir interjero detalių.
Prieš sinagogą rymo geltonos spalvos namelis, jame gyveno rabinas.
Jau kažkada anksčiau buvau rašiusi, kad medinės sinagogos Europoje yra tikra retenybė. Lietuvoje jų turime tik keliolika, tačiau tai vienas didžiausių skaičių visame žemyne.
Pastaruoju metu šalyje naujai atgimė medinės Pakruojo, Žiežmarių, Alantos, Kurklių sinagogos. O visai netoli Rozalimo – Šeduvoje jau kyla pasaulinio lygio muziejus „Dingęs štetlas“.
Nors Pakruojo rajone yra gausybė apleistų istorinių objektų, manyčiau, kad Rozalimo sinagogai turėtų būti skiriamas skubus dėmesys. Kitu atveju, šis europinės svarbos pastatas išliks tik nuotraukose ir mūsų prisiminimuose, tokiuose, kokius man apie gimtojo miestelio žydus ir jų maldos namus pasakojo seneliai.
Apie Rozalimo, tuo pačiu ir kitų Lietuvos štetlų istoriją šiandien primena čia išlikę pastatai. Jie nuolat šnabžda ir neleidžia užmiršti to, kas visiems turėtų būti be galo svarbu – neleisti pamiršti žmogiškumo...
1941 m. rugpjūtį Rozalimo žydai buvo nužudyti. Išsigelbėjo tik du.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
