Ne tik pasigrožėti rožių laukais, bet ir raškyti žiedus jų ūkyje gali kiekvienas norintis. Kaip tai padaryti, pasakoja tinklaraštis Euroblogas.lt.
Rausva rožė – Bulgarijos simbolis, o rožių parfumerijos, kosmetikos ir netgi kulinarijos produktai dažnai būna pagrindinės bulgariškos lauktuvės. Rosa Damascena rūšies rožės Bulgarijoje auginamos jau 400 metų, o jų aliejus dėl aukštos kainos dažnai vadinamas bulgariškuoju auksu.
Į mūsų žemyną šios kaprizingos gėlės atkeliavo iš Sirijos, tačiau Europoje praktiškai niekur daugiau gausiai neauginamos dėl lepumo.
Rausva rožė – Bulgarijos simbolis, o rožių parfumerijos, kosmetikos ir netgi kulinarijos produktai dažnai būna pagrindinės bulgariškos lauktuvės.
Šios rožės gali augti ne žemiau nei 300 m, bet ne aukščiau nei 500 m virš jūros lygio, aplinka turi būti šilta ir pakankamai drėgna. Tam idealiai tinka Bulgarijos Rožių slėnis, esantis tarp Stara Planina ir Sredna Gora kalnų, kurio vidutinis aukštis yra 350 m virš jūros lygio.
Gegužės viduryje, prieš subręstant rožių žiedams, vidutinė oro temperatūra čia būna 20-22 laipsniai šilumos, juos bent kartą per dieną ar dažniau atgaivina šiltas trumpalaikis lietus.
Keturis hektarus šios ypatingos žemės prieš penkerius metus paveldėjo bulgaras Dani. Bulgarijoje gimęs, tačiau Kanadoje užaugęs jaunas vyras visą laiką svarstė grįžti atgal į Europą. Galiausiai nutarė apsigyventi Vokietijoje, čia sutiko mylimąją, o netrukus porai teko spręsti dilemą, ką daryti su gautuoju palikimu.
Šiandien Dani prisimena savo svarstymus: „Gyvenime buvau pasiekęs ribą, kuomet reikėjo apsispręsti – arba dirbu kitiems, arba kuriu kažką pats. Paskatintas Johannos, nutariau pabandyti. Iš pradžių manėme, kad tik pasodinsime rožių laukus, o laukdami jų žiedų derliaus gyvensime Berlyne, tačiau praktiškai išėjo kitaip. Laukais reikia nuolat rūpintis, pirmaisiais metais dėl sausros žuvo 90 proc. sodinukų, kitąmet juos atsodinus vėl teko gelbėti, tik jau nuo liūčių“.
Tačiau nuo šalia sėdinčios Johannos veido prisimenant kilusius sunkumus nedingsta entuziazmas: „Aš esu miesto vaikas, mane iškart sužavėjo idėja gyventi kaime ir turėti rožių ūkį. Ar daug pažįstate žmonių, kurie turi ne paprastą rožyną, o visą rožių ūkį?“, − šypsodamasi klausia Johanna.
Dabar Dani ir Johanna rožes augina keturiuose laukuose, kurių bendras plotas yra maždaug 2,5 ha ir yra priskiriami smulkiesiems augintojams. Ūkyje tvarkosi tik dviese, tačiau nemažos pagalbos kasmet jiems prireikia gegužės-birželio mėnesiais, kuomet renkamas žiedų derlius ir darbas turi vykti itin greitai. Tuomet pora laikinam darbui samdo apie dvidešimt darbininkų.
Vienam kilogramui aliejaus – ne mažiau nei trijų tonų rožių žiedų
„Daugiausia aliejaus rožės atiduoda ankstų rytą, taigi rinkimas prasideda vos saulei patekėjus ir kartais tęsiasi iki aštuntos valandos ryto, o kartais iki pat pietų. Nuo rasos drėgni žiedai raškomi rankomis suimant atsivėrusį žiedą ir švelniai jį pasukant. Jei skinama tinkamai, ankstų rytą laukuose būna girdimas tik paukščių čiulbėjimas ir smagus raškomų žiedų pokšėjimas“, − pasakoja Dani.
Ar daug pažįstate žmonių, kurie turi ne paprastą rožyną, o visą rožių ūkį?“, − šypsodamasi klausia Johanna.
Jei raškant pirštai tampa lipnūs, tai ženklas, kad šiandien skynimo laikas baigėsi ir reikia skubėti žiedus gabenti „distiliuoti“ (žiedai tebėra tinkami, tiesiog didžioji dalis aliejaus tuo metu išgaruoja).
Maždaug 15-20 kg rožių žiedų distiliavimo katile užpilami 70 l vandens, mišiniui užvirus specialiu vamzdeliu ima tekėti rožių vanduo.
Per keletą valandų iš tokio kiekio žiedų išeina apie 15 l rožių vandens, kuris per minėtąjį vamzdelį turi būti perleistas dar kartą.
Galiausiai lieka tik apie porą litrų rožių vandens, kurio paviršiuje ir būna susidaręs rožių aliejus. Jis kruopščiai nugriebiamas ir išpilstomas į buteliukus.
Vienam kilogramui aliejaus išgauti reikia ne mažiau nei trijų tonų rožių žiedų.
„Tačiau jeigu buvo uždelsta ir žiedai kiek apdžiūvo, tokiam kiekiui aliejaus išgauti gali prireikti ir keturių tonų žiedų“, − paaiškina Dani.
Nors jaunųjų verslininkų ūkis priskiriamas prie nedidelių, kasmet jie sugeba išspausti iki dviejų kilogramų rožių aliejaus. Tokie rezultatai ir džiugina, ir tuo pat metu stebina, nes iki tol nei fizikas Dani, nei chemikė Johanna apie rožių auginimą neišmanė absoliučiai nieko.
„Močiutė buvo pasakojusi apie auginamas rožes, kaip atėjus laikui rinkti derlių, tai darydavo visas kaimas. Tačiau pati savo žemėje rožių niekada neaugino. Atvykęs į Bulgariją radau plikus laukus ir neturėjau supratimo, nuo ko pradėti.
Pirmiausia nuėjau į vietinę biblioteką, kur gavau glėbį literatūros. Viską nusikopijavau, parsinešiau į namus ir ėmiau studijuoti. Tačiau mūsų sumanymui ne visi patarimai tiko, nes nuo pat pradžių buvome nusprendę rožes auginti tik ekologiškai“, − prisimena Dani.
Šiandien jie rožes ne tik augina, bet ir gamina bei platina įvairius jų produktus – rožių aliejų, rožių vandenį, kūno aliejų, rožių medų bei cukrų. „Rožių aliejų perka parfumerijos gamintojai Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje. Jei aliejaus ir gaminamų produktų nesugebėtume parduoti užsienio rinkoms, verslas neturėtų jokios prasmės“, − atvirai pasakoja Dani.
Siūlo nemokamą unikalią patirtį – praleisti rytą rožių lauke
Kasmet gegužės ir birželio mėnesiais jauna pora sulaukia svečių iš užsienio. Tai turistai, kurie nori aplankyti jų rožių laukus ir ankstų rytą skinti žiedus.
„Ši patirtis tikrai unikali ir savotiškai romantiška. Nedaug pasaulyje vietų, kur gali eiti ir šimtais raškyti rožių žiedus. Taip, krūmai dažnai subraižo rankas, drėgnuose laukuose lengva išsipurvinti, bet tai nublanksta prieš nuostabų kraštovaizdį ir svaiginantį kvapą. Už tokią patirtį neimame jokio mokesčio, mums smagu, kad žmonės domisi ir nori pažinti Bulgariją būtent taip“, − pasakoja Dani.
Johanna šypsosi prisiminusi keletą pernelyg romantiškai nusiteikusių svečių, kurie atvyko avėdami sandalus, o merginos vilkėdamos sukneles: „Nors ir romantiškas, vis dėlto rožių skynimas yra žemės ūkio darbas. Dirbama rankomis, rytais nuo rasos visur drėgna, todėl reikia tinkamai apsirengti, kitaip bus tiesiog nepatogu.“
Dar vienas sėkmingas poros sumanymas – dalinti šviežiai skintus rožių žiedus oro uostuose. Tiek grįžę namo bulgarai, tiek čia pailsėti atvykę svečiai visuomet teigiamai reaguoja dovanų gavę po žiedą. Dauguma užsieniečių paprastai negali patikėti, kad rožės žiedas gali skleisti tokį stiprų kvapą.
Pasak Dani, po apsilankymo Bulgarijos Rožių slėnyje iš esmės pasikeičia supratimas apie rožes ir jų kvapą.
Dani Petkovo ir Johannos Bauer rožių ūkį Bulgarijoje rasi čia.
Šis tekstus buvo publikuotas tinklaraštyje Euroblogas.lt