Lai turėtumei karvę
Jean-Paulis yra vienas iš tų žmonių, kurie keliauja po Ruandą ieškodami, kam reikia karvės. „Pirmiausia atsižvelgiame į ūkininko poreikius, žinias ir įgūdžius, – sako jis. – Atrinkus tinkamus kandidatus, rengiame jiems mokymus apie gyvulininkystę, galvijų ligas ir jų gydymą, finansų tvarkymą ir lyčių lygybės ūkininkavime aspektus.“
Kultūrine prasme, karvė specialiais ryšiais susieja ir dovanotoją, ir dovanos gavėją.
Jean-Paulis, dirbantis vienoje nevyriausybinėje organizacijoje, įgyvendina Ruandos skurdo mažinimo programos dalį pavadinimu „Girinka“, kurios šūkis – „Kiekvienai neturtingai šeimai – po karvę“. „Girinka“ pradėta 2006 m., kai oficiali statistika buvo itin niūri: daugiau nei 60 proc. ruandiečių skurdo, 64 proc. jaunesnių nei penkerių metų amžiaus vaikų kentė nuo chroniško maisto nepakankamumo, pusė kaimo gyventojų balansavo ant maisto nesaugumo (maisto saugumas apibrėžiamas kaip užtikrinta galimybė gauti maisto) ribos.
Karvė padeda išspręsti keletą tarpusavyje susijusių problemų. Jos duodamas pienas gerina vaikų mitybą, o pardavus perteklių gauti pinigai papildo šeimos biudžetą. Be to, karvės mėšlas – natūrali ir nemokama trąša daržui bei vaismedžiams; didesnis derlius – geresnė mityba. Kultūrine prasme, karvė specialiais ryšiais susieja ir dovanotoją, ir dovanos gavėją. Dar prieš XIX a. pab. užpuolant kolonizatoriams iš Europos, karvė Ruandoje buvo gerovės, turto simbolis bei įvairių socio-ekonominių sandėrių valiuta: pvz., ji dovanota kaip pagarbos ženklas siekiant užtvirtinti svarbius ryšius ir kaip nuotakos kraitis. Tad žodis „Girinka“, verčiamas „Lai turėtumei karvę“, ataidi tradicija – užtat labai tiko pavadinti naująją iniciatyvą genocidą vos prieš du dešimtmečius išgyvenusiame žemdirbių krašte, kur jėgų susitaikymui ieškoma ir praeities bendrystėje.
Jean-Paulis pasakoja, kad „Girinka“ vykdoma keliais etapais. Pirmiausia vietinė valdžia savo bendruomenėje identifikuoja žmones, kuriems labiausiai reikia paramos. Tuomet vyksta pasiruošimas: taupoma karvės maistui ir priežiūrai, statomas tvartelis, ūkininkai apmokomi – turi įrodyti, kad yra pasirengę. Praėję gyvulininkystės pradžiamokslį gauna karvę. Šiai apsiveršiavus, telyčia perduodama kitam bendruomenės įvardytam ūkininkui.
Oficialiais duomenimis, iki 2017 m. pabaigos iš viso išdalinta beveik 299 tūkst. karvių – 85 proc. numatyto tikslo (350 tūkst. karvių). Programą finansuoja Ruandos valdžia, taip pat užsienio nevyriausybinės organizacijos ir verslo įmonės.
„Karvės išties keičia skurdžiai gyvenančių ūkininkų gyvenimus, – sako Jean-Paulis. – Tačiau ne iš karto.“ Situaciją apsunkina ilgas pasiruošimo procesas, nuolatinis žmonių pažeidžiamumas ir tiesioginė priklausomybė nuo besikeičiančių gamtos jėgų (kritulių, derliaus). Vadinamųjų „pinigų pasėlių“ (t. y. ne maistui ar pašarui, o tik pardavimui auginamų pasėlių – kavos, arbatos) atveju, žemdirbys neturi jokios galios nustatyti savo sunkaus darbo vaisių kainos – ją reguliuoja „rinka“ ir Niujorko ar Londono biržų makleriai – ir dažnai yra priverstas savo produkciją parduoti už mažiau, nei yra vertas jo darbas. Kitaip tariant, yra išnaudojamas.
Talkose, klasėse ir klinikose
Didžioji dalis Ruandos gyventojų (apie 80 proc.) yra smulkūs ūkininkai, vidutiniškai išgyvenantys iš 0.75 hektaro žemės. Ilgalaikei jų gerovei kurti skirta „Girinka“ yra viena iš skurdo mažinimui ir vystymuisi skirtos programos „Vision 2020“, pagal kurią Ruanda iki 2020 m. siekia tapti vidutinių pajamų šalimi, dalių. Tokių yra ir daugiau ir jos vadinamos „vietiniais sprendimais“ (angl. home-grown solutions), t. y. specialiai Ruandai pritaikytomis ir, bylojama, iš jos tradicinės kultūros kylančiomis priemonėmis. Tai – alternatyva užsienio donorų ar didžiųjų organizacijų diktuojamoms vystymosi politikoms, kurios nebūtinai atsižvelgia į vietinę situaciją ir žmonių poreikius.
Paskutinį kiekvieno mėnesio šeštadienį nuo 8 iki 11 val. ryto ruandiečiai eina į talką. Ši praktika, vadinama „Umuganda“ („susirinkti bendru tikslu pasiekti rezultato“), paremta savipagalbos ir bendradarbiavimo principu ir joje dalyvauja 18-65 m. amžiaus piliečiai (pagal oficialią statistiką, dalyvavimas itin aukštas: 91.3 proc. visų reikalavimus atitinkančių gyventojų – galbūt iš dalies dėl to, kad nedalyvaujantiems gresia nuobaudos). Talkos veiklą nustato bendruomenių lyderiai pagal poreikius: medžių sodinimas, pastatų ir kelių remontas, aplinkos švarinimas, pagalba itin pažeidžiamiems žmonėms, mokyklų statyba ir kt.
Vystymuisi skirtas fondas „Agaciro“ (kinjaruanda k. orumas, pagarba, pasirūpinimas savimi) veiklą pradėjo 2012 m. Tai – savanorišku aukojimu grįstas fondas; pinigų laukiama iš pačių ruandiečių šalyje ir diasporoje bei „Ruandos draugų“ užsienyje. 2016 m. duomenimis, fondui surinkta 37.5 mlrd. Ruandos frankų (36.8 mln. eurų) iš planuotų 200 mlrd. iki 2020 m. „Ateinančioms kartoms bus garantuotas gyvenimas, kokio nusipelnome kaip ruandiečiai, jei visi prisiimsime už tai atsakomybę, – žiniasklaidai sakė fondo vadovas Jackas Kayonga, kviesdamas daugiau aukoti. – Kiekvienas pagalvokime, ką galime padaryti ateities kartų naudai.“
Jau padaryta daug ir pasiekimais didžiuojamasi: per pastaruosius dešimtmečius Ruandoje pailgėjo vidutinė gyvenimo trukmė, padidėjo gyventojų raštingumas, sumažėjo žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių skaičius. „Laimė prasideda, kai žmogus gali įpirkti maisto“, – sako vienas kalbintas švietimo srityje ilgai dirbęs ruandietis. Anot jo, svarbiausios sritys, kuriose Ruandos žmonių gyvenimai išties pagerėjo, yra švietimas ir sveikatos apsauga. „Šiandien švietimas prieinamas kiekvienam ruandiečiui – ne taip, kaip anksčiau. Išsilavinę žmonės pasiekia daugiau, sukuria darbo vietų, įgyvendina įvairias idėjas“, – sako jis. 2003 m. naujoji šalies konstitucija įvedė privalomą (ir nemokamą) pradinį išsilavinimą, todėl šiandien virš 90 proc. vaikų lanko pradinę mokyklą (tačiau ne visi joje lieka ilgiau). Universitetų šalyje yra daugiau nei 30; dauguma jų – privatūs.
Didžiulis progresas pasiektas ir sveikatos apsaugos srityje. Medicininės paslaugos teikiamos visiems – privalomojo sveikatos draudimo mokesčius už skurdžiau gyvenančius visuomenės narius sumoka tie, kurie uždirba ar turi daugiau. „Medicinos infrastruktūros ir įstaigų tinklo plėtimas, gydytojų, slaugytojų bei akušerių ruošimas ir mokymas, naujagimių mirčių sumažinimas, kova su epidemijomis ir ligomis, įskaitant vėžį ar ŽIV – visa tai pasiekėme, – sako pašnekovas. – Žmonės mokomi, kad į gydytojus reikia kreiptis prieš ligai įsikerojant. Įsipareigojome išsaugoti kiekvieną Ruandos gyvybę.“
Buvęs P.Kagame patarėjas Davidas Himbara sako, kad prezidentas ir Ruandai, ir pasauliui pateikė „faustišką pasiūlymą“: „Nekreipkit dėmesio į mano brutalų elgesį, ir aš jums parodysiu ekonominio augimo modelį.“
Progreso kaina
Dėl savo pasiekimų Ruanda dažnai įvardijama kaip sėkmės istorija, ypač turint omenyje jos tragišką ir atmintyje dar labai gyvą praeitį. Tačiau Ruandos modelis turi savo kainą, apie kurią pačioje Ruandoje garsiai kalba tik vienetai.
Bandžiusi kandidatuoti 2017 m. rugpjūtį vykusiuose prezidento rinkimuose 35-erių Diane Rwigara šiandien yra kalėjime, apkaltinta grėsme nacionaliniam saugumui. Sutapimas, kad ji – viena drąsiausių valdžios kritikių, į viešumą traukusi opias socialines problemas ir valdžios vykdomus žmogaus teisių pažeidimus bei visuotinę kontrolę. Kiti opoziciją valdžiai išreiškę piliečiai taip pat kalėjime, arba kape.
Tąkart, surinkęs virš 90 proc. balsų, rinkimus laimėjo ir, pakeitęs Konstituciją, prezidentu iki 2034 m. gali likti dabartinis šalies vadovas gen. maj. Paulas Kagame – JAV ir kitų politinių „elitų“ numylėtinis. Jis ir jo vadovaujamas Ruandos Patriotinis Frontas (RPF) laikomi herojais, sustabdžiusiais 1994 m. genocidą, o tai tarsi suteikia imunitetą kritikai. Šeši milijonai žuvusių kaimyninės Demokratinės Kongo Respublikos gyventojų tokio imuniteto neturėjo, kai JAV remiamas P.Kagame ir jo RPF bei jų palaikomos karinės grupuotės vykdė karines intervencijas į šią deimantų, aukso, mineralų sklidiną teritoriją.
Buvęs P.Kagame patarėjas Davidas Himbara sako, kad prezidentas ir Ruandai, ir pasauliui pateikė „faustišką pasiūlymą“: „Nekreipkit dėmesio į mano brutalų elgesį, ir aš jums parodysiu ekonominio augimo modelį.“ Pavyzdingai švarios Ruandos viešosios erdvės, gerėjantys keliai, naujos klinikos, politinis stabilumas ir pagyros Vašingtone prieš tylos ir baimės atmosferą, politinius susidorojimus ir tragedijas Konge: ar tokia turi būti progreso kaina?
Šio teksto autorė Ruandoje lankėsi pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Komisijos. Projektą Lietuvoje įgyvendina Všį „Europos namai“ kartu su partneriu NNVBO platforma.
