1791 m. gruodžio 12 d. Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis Rumšiškėms suteikė laisvojo miesto teises ir herbą. Prieš pradedant statyti Kauno hidroelektrinę (1955 m.) ir užtvenkiant Nemuną 1959 m. Rumšiškių miestelis buvo išsidėstęs už 3 km nuo dabartinės vietos, dešiniajame Nemuno krante. Iš teritorijos, kurią vėliau užliejo Kauno marios, iškeltos 45 gyvenvietės, tarp jų ir Rumšiškių miestelis. Sovietiniais metais Rumšiškės buvo Pravienos kolūkio centrinė gyvenvietė. 1998 m. patvirtintas dabartinis miestelio herbas.
Jono Aisčio muziejus
Jono Aisčio muziejus įsteigtas 1997 m. Jame saugoma ir kaupiama daiktinė, pasakojamoji ir vaizdinė medžiaga, suteikianti daug informacijos apie svarbiausius ir įdomiausius poeto Jono Aleksandravičiaus-Aisčio (1904–1973) gyvenimo etapus. Čia galime susipažinti ir su gana gausia rašytojo kūryba. Muziejuje eksponuojama medžiaga ne tik apie patį J.Aistį, bet ir apie jo šeimą, draugus, Rumšiškių miestelį. Čia rengiamos ir literatūros, liaudies meno, dailės, kraštotyros parodos. Poetas palaidotas Rumšiškių kapinėse. Šalia muziejaus J.Aisčiui pastatytas paminklas.
Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia
Pirmoji Rumšiškių bažnytėlė pastatyta dar XIV–XV a. Vietoje jos XVIII a. iškilusi nauja šventovė buvo atnaujinta 1859–1860 m. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse planuota statyti naują mūrinę bažnyčią, tačiau tam paruoštos plytos buvo išvogtos, o šventovės statyba taip ir nebuvo pradėta. 1958–1959 m. kartu su varpine bažnyčia iš Nemuno pakrantės perkelta į dabartinę vietą – upės terasą. Jos buvusią vietą apsėmė Kauno hidroelektrinės patvenkti vandenys. Medinė Rumšiškių bažnyčia – liaudies architektūros stiliaus statinys. Šalia glaudžiasi triaukštė varpinė ir Šv. Onos koplyčia, stovi paminklas poetui Antanui Baranauskui atminti (skulpt. Vladas Žuklys, 1967 m.).
Lietuvos liaudies buities muziejus „Tėviškė“
Dzūkija
Muziejuje eksponuojamos keturios dzūkų sodybos. Vienkieminėje sodyboje – pirkia (gyvenamasis namas), svirnas, tvartas ir klojimas. Musteika, Zervynos bei Vaitakarčmis sudaro dzūkų sodybų grupę. Dzūkų sodybose įprastas ūkininkavimo būdas buvo toks: ūkis priklausė visiems sūnums, nesvarbu, ar jie vedę, ar ne, žemė buvo valdoma bendrai. Ūkiui vadovavo tėvas, o šiam mirus – vyriausias sūnus. Pirkioje, kadaise stovėjusioje Musteikos kaime, jaunystėje apsistodavo būsimas gamtininkas Tadas Ivanauskas. Dabar šios pirkios seklyčia primena apie profesoriaus viešėjimą, o gryčioje rodomas „dziedų“ (mirusiųjų) minėjimo momentas.
Tremties ir pasipriešinimo sektorius
Tremties ir pasipriešinimo sektoriaus eksponatai mena 1941–1953 m. trėmimų iš Lietuvos į Sovietų Sąjungos gilumą laikotarpį. Jis įrengtas atokiau nuo kitų lankytinų muziejaus objektų, miškelyje. Šiame sektoriuje apžiūrėkime jurtą, projektuotą ir statytą pačių tremtinių. Jakutijoje tremtiniai gyveno savo pačių pastatytose jurtose. Taip pat pamatysime autentišką tremties ir skausmo liudytoją – gyvulinį vagoną, apraizgytą spygliuota viela, su mažais langeliais. Juo buvo tremiami Lietuvos gyventojai. Šiltuoju metų laiku šiame sektoriuje galime sutikti buvusią tremtinę Ireną Saulutę Valaitytę-Špakauskienę, kuri mielai mums papasakos Lietuvos trėmimų istoriją. Žemiau, Pravienos upelio šlaite, rasime partizanų bunkerį. Pasipriešinimas buvo atsakas į okupaciją ir masinius trėmimus.
Aukštaitija
Aukštaitija – didžiausias etnografinis regionas, jame eksponuojamas gatvinis rėžinis kaimas ir užusienis – dvi sodybos už kaimo, kuriose vykdomos edukacinės programos. Ekspozicijos suteikia žinių apie spaudos draudimo laikotarpį, keliaujančio siuvėjo bei pynėjo amatus, vestuvių, Velykų papročius, kitas regionui būdingas šventes ir kasdienius darbus. Vienkieminėje Daujėnų sodyboje
eksponuojama tiltinė linų minamoji, o gryčios priemenėje pristatoma aludarystė. Pagirių sodybos darže pamatysime prieskoninių ir vaistingųjų augalų. Galukaimyje stovi aštuonkampė buvusi kapinių koplyčia.
Aristavėlės dvaro sodyba
Lietuvos liaudies buities muziejaus teritorijos pakraštyje stovi neseniai restauruota vertingos architektūros buvusi Aristavėlės dvaro sodyba. Mediniai dvaro rūmai vertingi dėl tradicinio statybos
būdo, kuris vyravo iki XX a. Šis paveldo objektas dar iki galo nėra įrengtas, tačiau buvusius dvaro rūmus jau galima apžiūrėti iš išorės. Pradėjus kurtis muziejui buvo atlikti pirmieji tyrinėjimai, o bėgant metams dvaro rūmai buvo perkelti į Lietuvos liaudies buities muziejų ir pradėti restauruoti. Tyrinėtojų nuomone, XVI–XVII a. Aristavėlės dvaras priklausė Šiukštų giminei. Vėliau jis atiteko Zabieloms, XVIII a. – Medekšoms. 1940 m. iš paskutinių savininkų dvaro rūmai buvo konfiskuoti, vėliau perduoti kolūkiui.
Suvalkija
Suvalkijoje buvo anksčiau panaikinta baudžiava (1807 m.), XIX a. kraštas ekonomiškai sustiprėjo. Suvalkijos sodybos planas, pastatai ir ūkyje naudojami daiktai pasakoja apie taupų, sumanų ir racionalų suvalkietį, kuris gyveno gausiai liepomis (žydinčios liepos – bitėms ganyklos) apsodintoje sodyboje. Įdomu tai, kad krosnies pakura suvalkiečio „stuboje“ visada būdavo virtuvėje – ten, kur nemiega gyventojai. Taupant malkas mėsos rūkykla būdavo įrengiama virš krosnies. Įdomi ir šuns būda – ji su durelėmis, kad augintiniui būtų šilčiau.
Žemaitija
Žemaitijos dalyje įrengtos šešios sodybos. Kupetinio kaimo branduolį sudaro keturios sodybos: viena jų priklausiusi turtingajam, antra ir trečia – vidutiniokams, ketvirta – mažažemiui. Nors sklypai susieina, bet sodybos išdėstytos laisvai, atskirai viena nuo kitos, jas sieja bendras kelias. Vienkieminės sodybos – Dirgalio ir Gondingos. Joje rodomas numas – seniausias žemaičių gyvenamojo namo tipas. Žemaitijoje apžiūrėkime puodžiaus ir klumpiaus dirbtuves, pakelės smuklę. Regiono pakraštyje galima aplankyti ir arklius – žemaitukus, kurie XIX a. buvo gerai vertinami Lietuvos ir užsienio žemės ūkio parodose.
Senasis etnografinis miestelis
Senajame etnografiniame miestelyje galima pamatyti XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės pastatus iš visos Lietuvos. Čia ne vieną sudomins pradžios mokykla su mokytojo butu, „lineikos“ „karčemos“ ratinėje, žydo butas, geležies dirbinių ir monopolio krautuvės bei buvusioje „špitolėje“ dirbantys amatininkai: puodžiai, medžio drožėjai ir tekintojai, juvelyrai, audimo ir pynimo meistrai. Kai kuriuos amatus gali išbandyti ir patys muziejaus lankytojai. Turgaus aikštėje stovi Šv. Florijono skulptūra, kuri, tikima, saugo nuo gaisrų.
Sasnavos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia
Tai medinė bažnyčia, statyta 1817 m. Sasnavoje. Pastačius naują mūrinę bažnyčią, senoji buvo išmatuota, nufotografuota, kad būtų tiksliai atstatyta muziejuje. Išardžius bažnyčią, inventorius pasklido po kaimynines parapijas, bet buvo surinktas ir atgabentas į muziejų. Šalia stovi medinė varpinė, karstinė; šventorius aptvertas mūrine tvora. Bažnyčioje per šventes atliekamos liturginės apeigos, taip pat rengiami sakralinės muzikos koncertai.
Apžvalgos bokštas
Nuo 15 m apžvalgos bokšto atsiveria įspūdingos atodangos, išplatėjusio Nemuno vingiai, Kauno marių vandenų užutėkiai. Tolumoje matyti Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės įrenginiai – generatorių blokas ir dideli vandens vamzdžiai.
Senojo plento atkarpa
XX a. pradžioje buvo tiesiamas kelias iš Alytaus į Kauną per Rumšiškes ir Kruonį. Kelias gana stačiai leidosi į Nemuno slėnį (dabar čia Kauno marios), todėl jam išlyginti buvo supilta sankasa. Kelias išgrįstas lauko akmenimis, šalia jo buvo pasodintos medžių eilės. Dabar galima apžiūrėti maždaug 2 km senojo plento atkarpą tarp Dovainonių ir Kauno marių.
Mergakalnio atodanga
Mergakalnis – tai aukščiausia prie Kauno marių esanti atodanga. Prie jos galima pasivaikščioti miško takeliais šalia stataus šlaito. Tai puiki poilsiavietė ir regykla. Nuo čia atsiveria Kauno marių grožis. Matoma paukščių sala. Įrengta atokvėpio vieta, laužavietė.
Knygos „Įdomiausios kelionė po Lietuvą“ sudarytojas Vytautas Kandrotas rekomenduoja
Į Lietuvos liaudies buities muziejų – laivu
Palikite automobilį Kaune ir iš Pažaislio prieplaukos į Rumšiškėse esantį muziejų plaukite laivu. Vasaros sekmadieniais reguliariais reisais plaukiantys laivai lauks, kol apžiūrėsite muziejaus eksponatus, ir parplukdys jus atgal. Pakeliui galėsite mėgautis vasaros vėjeliu, grožėtis Kauno marių kraštovaizdžiu ir iškylaujančių jachtų burėmis.
Tai tik maža Lietuvos dalis, su kuria šiandien supažindinome. Pažinti Lietuvą daug lengviau su atnaujintu kelionių vadovu – „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“, kurį rasite čia.
