„Prieššventinio renginio muziejus neturėjo, ir pagalvojom – tai yra puiki terpė sugalvoti kažką alternatyvaus. Todėl sumąstėm pasiūlyti kitokį renginį nei įprasta“, – 15min pasakojo Elena Braziulienė, muziejaus Kultūrinės veiklos vadybininkė viešiesiems ryšiams.
„Akcentuojame ne Kalėdas, o Adventą, – aiškino ji. – Pas mus Kalėdų eglučių nepamatysit, nes lietuviai jas iš tiesų puošdavo tik Kūčių vakarą. Advento vainikų nebus pernelyg daug, nes jie iš tiesų buvo tik Mažosios Lietuvos tradicija. Karšto vyno irgi nebus.“
Visgi jeigu manote, kad Adventiniame miestelyje tvyro tik susikaupimas, o atmosfera gali būti dėl to net kiek slegianti, klystate. Vos įžengus į miestelio kiemą pasitinka retro skambesys – pakilų toną užduoda patefonu leidžiamų vinilinių plokštelių garsai. Nėra įkyrėjusių „All I Want For Christmas Is You“ ar „Jingle Bells“, bet sulėtinti tempą čia skatina senovinė šventinė lietuviška, vokiška, estiška, čekiška muzika, klasikiniai kūriniai.
Dargana pasirodė irgi nebaisi. Lauke tik važinėjama arklių traukiamu vežimu, o visos edukacijos, veiklos ir užsiėmimai vyksta šildomose patalpose. „Orientavomės į švenčių laukimą. Kokios veiklos tuo metu vykdavo? Kūčiukų kepimas, meduolių kepimas ir puošimas, pašte siunčiami šventiniai atvirukai, ieškoma dovanų. Viską čia galima padaryti. Ir dar daugiau veiklų sugalvojom, kurios – tiesiog būdas praleisti laiką, užsiimti amatais, kažką sužinoti ir išbandyti“, – intrigavo E.Braziulienė.
Šaltuoju metų laiku gerokai mažiau žmonių lankomas Lietuvos liaudies buities muziejus šeštadienį atgijo – muzikai skambant iš vieno pastato į kitą vaikštinėjo smalsūs lankytojai, kurie kepė meduolius, minkė molį, liejo žvakes, sprendė galvosūkius ir klausė charizmatiškų amatininkų istorijų.
Įdomios gintaro savybės
Ar žinojote, kad kai Europoje siautė maras, nebuvo nė vieno atvejo, kad šia mirtina liga susirgtų bent vienas gintaro meistras?
„Keistas ir įdomus dalykas!, – intriguoja dailininkas ir architektas, gintaro apdirbėjas Ruslanas Aranauskas. – Maras prašlavė didžiules teritorijas, bet gintaro meistrai nesusirgo.“ Primirštame, kad gintaras turi antiseptinių, priešgrybinių savybių. Juk liaudyje žmonės darydavosi iš jo užpiltines, kuriomis būdavo ir žaizda patepama, ir šaukštelis į arbatą dedamas.
Iš XIX a. nuotraukos atkūręs senąjį gintaro apdirbimo mechanizmą, R.Aranauskas jį dabar demonstruoja visiems smalsaujantiems. Iš vienos pusės – grąžtas skylutės darymui, kitoje pusėje su peiliu, titnagu ar stiklo šuke gintaras aptekinamas į norimą formą.
Nors dabar gausu modernios technikos, su kuria daromi gintariniai kūriniai, R.Aranauskas išduoda, kad kartais senieji net būna naudingesni. „Visa tai kūriau tam, kad ir pats paeksperimentuočiau, parodyčiau kitiems, – demonstruodamas mechanizmą, kurį naudojant su virvele „grojama“ kaip su smuiku, patikina jis. – Bet įdomus dalykas. Turiu ir įvairiausių šiuolaikinių įrankių, su deimantiniais diskais galiu pjaustyti ir gręžti. Bet kartais daug paprasčiau darbą padaryti su šituo prietaisu nei moderniu įrankiu.“ Senovinė technika – atsargesnė, galima geriau justi kiekvieną milimetrą.
Kalėdaičių kepimas
Kitame kambaryje pasitinka restauratorius Valentinas Kirelis, kuris demonstruoja, kaip kepami kalėdaičiai.
Apžiūrėti galima archajiškas žirklės formos keptuves, kurios būdavo dedamos ant plytų ir vartomos. Jis pamena tokias keptuves iš vaikystės – tėtis buvo zakristijonas, tad prieš Kalėdas mamai tekdavo pareiga pasirūpinti, kad kalėdaičių netrūktų. Nors jam kepti neleisdavo – senosios keptuvės yra pakankamai sunkios, ne vaiko jėgoms.
Adventiniame miestelyje V.Kirelis kalėdaičius kepa su jau šiuolaikiškesne – elektrine – keptuve. „Vafline“, kaip apibūdina viena miestelio lankytoja. Čia vienu ypu pagaminama ne tik du kalėdaičiai, bet ir ostijos. „Kas tešloje? Nieko, – juokiasi jis. – Tik vanduo ir miltai, viskas.“
Kai kuriuose lapeliuose su įspaustais vaizdais iš Šv. Rašto atsiranda ir rūtos šakelė – V.Kirelis pasakoja, kad senovėje specialiai merginoms būdavo kepami kalėdaičiai su šiuo augalu. „Būdavo ir raudonų, ir mėlynų kalėdaičių – spalvą išgaudavo įpildami dažų iš uogų. Nori mėlyno – įpili mėlynių sulčių“, – atskleidžia jis.
Senovė ant kojų
Įžengus pro kitas duris pasitinka odos kvapas ir batsiuvio įrankių kaukšėjimas, o ant stalo kai kurie įrankiai gali priminti ir kankinimo mechanizmus. Justas Rimavičius čia rodo, kaip XIX a. pab. ir tarpukario metu būdavo gaminamas apavas.
„Senomis technologijomis batus pasiūti užtrunka nuo dviejų savaičių iki mėnesio. Užtat senais laikais batai būdavo brangus dalykas“, – pasakoja jis. Net jeigu ir turi siuvimo mašiną batviršiui pasiūti, daug darbų reikia atlikti rankomis. Vien 150-200 mažyčių medinių vinučių kalimas į vieną batą kiek užtrunka!
Brangus apavas tarnaudavo daug metų – būdavo perkamas kone visam gyvenimui. „Bet, aišku, žmonės daug vaikščiodavo, tai batai tiek neatlaikydavo. Bet tokio tipo batus yra labai lengva pataisyti – gali taisyti, taisyti ir taisyti. Pavyzdžiui, ant pado dedamas lopas, jis prikalamas. Batai ir nėra vientisas daiktas, jie yra moduliniai. Gali atskirti batą, kulną, išardyti kiek nori – ir vėl surinkti“, – senovinę batų siuvimo techniką pristato meistras.
Ir dabar jis gauna užsakymų apavui, pagamintam būnant pagal senąją tradiciją. Kreipiasi tai kino industrijos atstovai, tai istorijos entuziastai, štai dabar gamina specialius kaustytus batus skautams. „Kai kuriems žmonėms patinka pajusti istoriją ir senovę ant savo kojų“, – pasidžiaugia J.Rimavičius. Jis ir patys šypteli, kad turi labai mažai pirktinių batų – parduotuvėje meistras būna pernelyg priekabus.
Senieji galvosūkiai
Beklausydami vinilinių plokštelių skambesio ir nužygiavę iki medinių žaislų dirbtuvių, ten norite ar ne – gausite darbo. Algirdas Šalkauskas kiekvienam į rankas duoda senovinius žaislus-galvosūkius.
„Jeigu nepasiseks, mes iš jūsų beveik nesijuoksim“, – žada charizmatiškas meistras ir vieną po kito pristato galvą gerokai pasukti priverčiančius žaislus.
Ant stalo gausu taip vadinamų „keimerių“ – medinių galvosūkių-dėlionių, kuriuos reikia išardyti, o tuomet šešias dalis sujungti į pirminę figūrą. Užduotis gerokai sudėtingesnė, nei gali atrodyti. O, pasirodo, kai kuriuos šių žaislų prieš I pasaulinį karą kūrė Klemensas Misiūnas, kuris buvo beveik apakęs. „Beveik aklas žmogus padarė tą galvosūkį, o čia nepadarot“, – matydamas bergždžias pastangas vis draugiškai pašiepia A.Šalkauskas.
„Keimeriai“ buvo labai paplitę Mažojoje Lietuvoje, Žemaitijoje. Į šalį prieš I Pasaulinį karą atėjęs žaidimas buvo labai populiarus užeigose, karčiamose, jomarkuose. Savininkas mesteldavo šiuos galvosūkius maisto laukiantiesiems – būdavo gera laiko užmušimo priemonė.
Išbandyti siūloma ir „ūžlią“ – senovinį suktuką (tik atsargūs būkite ilgas barzdas turintieji!), įvairius medinius ir geležinius iššūkius logikai bei smegenų veiklai. Jeigu sunkiai sekasi narplioti galvosūkius, galima išbandyti vilkiuko sukimo įgūdžius arba bent atrasti, kaip sušvilpti čia pat meistro per minutę pagamintu švilpuku.
„Dalyvaukite visur – bandykit, ardykit, vėl sudėkit. Sudedat – ir iškart gudresni namo einat“, – žada A.Šalkauskas.
Advento stalo ypatybės
Išalkus muziejuje galima užsukti į gardžiai lietuviškais patiekalais kvepiančią „Arbatinę“, čia buities, verslų ir amatų skyriaus vedėja Janina Samulionytė supažindina ir su lietuvių Advento bei Kūčių stalo ypatybėmis.
„Kas yra Adventas? Kol aš pati tai supratau... Jis yra pasninkas ir malda. Dabar šnekam apie svetimas meditacijas, o juk turim viską savo!“, – 15min pasakoti pradeda J.Samulionytė. Ant jos paruošto stalo pinasi patiekalai, lietuvių liaudies papročiai ir tikėjimas, kad senosios tradicijos iš tiesų atneša tai, ko lauki. „Labai svarbu tikėti. Jeigu tiki, taip ir būna“, – įsitikinusi ji.
Štai jei norite apsaugoti namus nuo negandų, nuo blogio – reikėtų prie namų pasisodinti šermukšnį. Jo šakelėmis būdavo apkaišomas ir Kūčių stalas, tvartas. Tuomet esą namus aplenkia blogi žmonės, blogos mintys. Augalas gydo ir kūną – anot J.Samulionytės, dvi jo uogos žiemą yra visos dienos vitaminų dozė. „Ir žievė jo gydo, ir žiedai, ir uogos“, – pasakoja ji.
Ant lietuvių Advento ir Kūčių stalo rasite ir „vitaminų bombą“ – laukinius obuoliukus. Lazdynų riešutų, kuriais Advento metu vaikinai vaišindavo merginamas paneles, kurioms po švenčių, per Mėsiedą, jau ruošdavosi gal ir pasipiršti. Pupelių, juodos duonos, spanguolių kisieliaus, silkės... Bet nerasite net eglišakio.
„Eglutė būdavo tik Kūčių dieną, – aiškina J.Samulionytė. – O lapkričio 30 d. merginos eidavo skinti vyšnių šakelių, ir jau laukdavo, kad per Kūčias pumpurai išsiskleistų. Jeigu pražys – kitais metais ištekėsi.“ Bet nebūtinai reikia akcentuoti vestuves. J.Samulionytė sako, kad dabar vyšnių žiedai gali reikšti, jog paprasčiausiai išsipildys tai, ko labiausiai norisi. „Tik dar labai svarbu tikėti“, – šypsosi ji.
Ir tai – tik dalis visų edukacijų, renginių ir įdomybių, kurios šiemet siūlomos Adventiniame miestelyje. Galima kepti ir dekoruoti meduolius, lieti žvakes, užrašyti ir išsiųsti senovinius atvirukus, pasigaminti žaisliukų iš vaškuolės, pasipuošus retro aksesuarais nusifotografuoti ateljė ar įsitraukti į Adventinius žaidimus ir dainas.
Adventinis miestelis šiemet veiks dar kartą – gruodžio 14 d., šeštadienį. Programą rasite čia.
