2015 m. fotokonkurse „Pasaulis tavo akimis“ jis pristatė nuotraukų pasakojimą apie dramatišką Siera Leonės gyventojų gyvenimą ir užėmė III vietą. Nuotraukose buvo užfiksuotos jo kelionės į Sierą Leonę 2014 metais akimirkos.
2016 m. vasarį kartu su dar dviem bendraminčiais S.Damulevičius leidosi į naują išbandymą – slidėmis peršliuožė Baltijos jūrą.
Konkursui „Kolumbas LT'16“ jis pristatė nuotraukas iš dar vienos savo ekspedicijos, vykusios 2015 m. liepą-rugpjūtį. Tąkart kartu su bendraminčiais S.Damulevičius keliavo Tian Šanio kalnuose, kur įkopė į du šiauriausius pasaulio „septyniatūkstantininkus“ – Chan Tengri (7010 m) ir Pergalės viršūnę (7439 m).
Šios ekspedicijos nuotraukos jam ir pelnė metų keliautojo konkurse „Lietuvos Kolumbas'16“ geriausios kelionių fotografijos apdovanojimą.
Ekspedicijos metu alpinistas 35 dienas gyveno ant ledyno ne mažesniame
kaip 4 km aukštyje, iš jų 25 dienas praleido kopdamas į viršūnes (14 nakvynių virš 5800 m). Kelionę ir visą buitį jis organizavosi pats kartu su bendražygiais iš Lenkijos. Už šiuos įkopimus S.Damulevičius pelnė „Sniegynų tigro“ titulą, o Lietuvoje buvo pripažintas „Metų alpinistu“.
Į 7000 m ir aukštesnes viršūnes S.Damulevičius kopia nuo 2007 metų. Verta
pažymėti, kad tokie kopimai visuomet yra varginantys, sudėtingi ir pavojingi, pareikalavę ir skaudžių lietuvių alpinistų aukų.
„Sniegynų tigro“ ženklelius iki šiol yra gavę 627 alpinistai iš viso pasaulio (tarp jų – dabar ir 4 lietuviai), nors tik apie 400 yra įkopę į visas 5 aukščiausias Centrinės Azijos viršūnes. Pergalės viršukalnė (7439 m) yra
pati pavojingiausia – kopdami į ją žuvo apie 90 alpinistų.
Kviečiame pamatyti nuotraukas, kurias alpinistas pristatė metų keliautojo konkursui „Kolumbas LT'16“. Teksto autorius – taip pat S.Damulevičius.
Virš Tian Šanio – dangaus kalnų
Fotografuoti dideliame aukštyje yra sudėtingas ir rizikingas darbas. Visų pirma, žmogaus organizmas sunkiai pakelia deguonies trūkumą: padidėja apkrovos plaučiams ir širdžiai, raumenys pavargsta vos po kelių judesių, žymiai sulėtėja mąstymas. Todėl reikia koncentruotis į lipimo techniką ir nuolat vertinti galimas rizikas, o ne galvoti apie kadro kompoziciją ar tinkamiausius ekspozicijos nustatymus.
Visgi reikia itin kruopščiai planuoti kiekvieną kadrą, kad pavyktų sustoti saugesnėje vietoje, o fotografuojamas subjektas būtų tinkamoje kompozicijoje. Taip pat reikia numatyti, kad fotografuojant dėvint lengvas pirštines vėliau kelias minutes reikės gaivinti sušalusius pirštus.
Galiausiai, kopiant svarbus kiekvienas gramas, o fotografijos įranga ne tik
sveria tiek pat, kiek, pavyzdžiui, palapinė, miegmaišis ar 2 dienų maistas,
bet dar ir trukdo kopti bei apriboja matymo kampą. Papildomai reikia pasirūpinti atsarginiais fotoaparato elementais, nes šaltyje ličio akumuliatoriai greitai išsenka.
Tačiau, kai grįžęs pristatinėju savo žygius, matau, kad būtent nuotraukos padeda žmonėms suprasti, kodėl mane taip traukia kalnai ir alpinizmas.
Pergalės viršūnė (7439 m) – „Miegantis drakonas“
Pergalės viršūnė (7439 m) yra ypatingas kalnas. Tai – šiauriausias pasaulio
„septyniatūkstantininkas“, pasižymintis itin nuožmiu charakteriu ir pražūtingomis audromis.
Kažkur čia, virš debesų, 1997 m. dingo lietuviai Giedrė Abraitytė su Alfridu Lukšu – „Fredžiu“ bei 2010 m. Pamyre su manim šalimais kopę Pavelas, Darija, Vladimiras ir Michailas.
Iki šiol Pergalės viršūnę yra pasiekę vos 400 alpinistų ir net 90 žuvo jos šlaituose. Būna metų, kad viršūnes nepasiekia nei vienas alpinistas, bet retas sezonas, kad kalnas nepareikalautų nei vienos aukos.
Kažkur čia, virš debesų, 1997 m. dingo lietuviai Giedrė Abraitytė su Alfridu Lukšu – „Fredžiu“ bei 2010 m. Pamyre su manim šalimais kopę Pavelas, Darija, Vladimiras ir Michailas.
Šioje nuotraukoje viršūnė atrodo rami, nes dažniausiai ją dengia tiršti debesys. Tačiau nesuklyskite – drakonas užsnūdo tik trumpam.
Net ir tuo metu, kai daryta ši fotografija, beveik dvi dešimtys alpinistų kovojo už savo ir bendražygių gyvybes, sunkiai ir pavojingai leisdamiesi po įkopimo į viršūnę.
Ties riba. Pergalės viršūnės ketera
Šioje nuotraukoje persipina daugybė prasmių. Galima į ją žiūrėti tiesiogiai, kaip į galingą ledo ir uolų sieną, septynių kilometrų aukštyje atskiriančią Pergalės viršūnę nuo dangaus. Arba kaip į valstybių sieną tarp Kirgizijos ir Kinijos. Tačiau daugeliui alpinistų ši ketera žymi ribą tarp gyvybės ir mirties.
Ant Pergalės viršūnės keteros aš praleidau 2 naktis miegodamas sniego urvuose ir dar 17 valandų kopdamas į viršūnę. Nepamenu, kad būčiau jautęs baimę, net ir tada, kai vienas likau pūgoje. Tuomet atrodė, kad viskas taip ir turi būti, kad gyvenimas ir yra tik plona linija tarp nebūties. Kaip ši ketera. Ir kaip tas džiaugsmas, kuris užplūdo nusileidus atgal į stovyklą ir po pusantro mėnesio grįžus namo.
Ši istorija yra aktyviausių metų keliautojų konkurso „Kolumbas LT 2016“ nominantė. Daugiau apie konkursą galite sužinoti čia. Jis organizuojamas kasmet.
