Su pašnekovu pokalbis apie egzotiškas keliones po Vietnamą, Kambodžą, Laosą ir Jordaniją, kung-fu treniruotes ir meditacijas su vienuoliais Kinijos kalnuose, kelionių metu skaitomas knygas, artimiausią planuojamą vasaros žygį per Peloponeso pusiasalį Graikijoje ir, žinoma, įdomiausias rekomenduojamas Lietuvos vietas ir maršrutus, skirtus pėsčiųjų žygiams.
– Nuo šešiolikos gyvenate savarankiškai, Kanadoje baigėte mokyklą, Anglijoje universitetą, esate dirbęs Kinijoje ir Brazilijoje. Iš viso aplankėte 57 šalis. Rašote tinklaraštį palmtree.life. Kada supratote, kad jūsų aistra – kelionės? Ar universiteto studijos kaip nors buvo su tuo susijusios?
– Studijavau verslo valdymą ir strategijas, tačiau visada domėjausi kelionėmis. Gaila, tuo metu kai rinkausi ką studijuoti, nebuvo tokių mokymosi programų, kurios patrauktų mano dėmesį. Žinau, kad šiuo metu yra visiškai integruotų studijų programų nuotykių turizmo srityje, pvz. „Adventure and Outdoor Education“ Suomijoje.
Kiek prisimenu, tikrasis potraukis kelionėms ir nuotykiams atsirado prieš 7-erius metus dirbant Kinijoje. Lūžio taškas įvyko pasibaigus mano darbo kontraktui, turėjau priimti sprendimą, ar grįžti namo, ar likti Azijoje. Visada svajojau patirti, ką reiškia gyventi ir treniruotis mistiniuose kung-fu vienuolynuose, kuriuos matydavau tik senuose Džekio Čeno filmuose.
Dirbdamas Šanchajuje, lankiau kovos menų treniruotes. „Shifu” mokytojas papasakojo apie Wu Wei Si vienuolyną, kuriame praleido nemažai laiko. Sužinojęs apie jį jau po dviejų dienų susikroviau daiktus ir išskridau į Yunnan provinciją Kinijoje, nežinodamas tikslaus adreso ir ar būsiu priimtas. Vienuolyne nebuvo nei elektros, nei telefono, vienintelis būdas ten patekti – pasibelsti į aukštai kalnuose esančio pastato duris. Keliavau pasikliaudamas vietinių žmonių gestais ir nurodymais, galiausiai atvedusiais į svetingą svajonių vietą. Apsistojęs ten kiekvieną dieną 8 valandas treniravausi kung-fu ir medituodavau su vienuoliais. Tai buvo viena unikaliausių mano išgyventų patirčių, paskatinusių ieškoti autentiškų potyrių.
– Ar prisimenate savo pirmąją kelionę, į kurią išvykote vienas?
– Tai buvo minėta kelionė į Wu Wei Si vienuolyną Kinijoje. Po jos susiruošiau į 3 mėnesių kelionę po Pietryčių Aziją. Be jokio plano su kuprine keliavau po Vietnamą, Kambodžą ir Laosą.
– Dabar , ypač tarp jaunimo, matoma vis labiau populiarėjanti tendencija keliauti vienam. Kokius įvardintumėte kelionių vienumoje privalumus ir minusus? Ar pats šiuo metu dažniau keliaujate vienas ar su kompanija?
– Pirmosios ir didžiausios mano kelionės buvo solo. Džiaugiuosi tai išbandęs, manau, kiekvienam bent kartą verta leistis į kelionę su savimi. Tai padeda įgauti savarankiškumo, lankstumo, užmegzti glaudesnį kontaktą su vietiniais žmonėmis.
Šiuo metu pirmenybę teikiu kelionėms su 2–5 žmonėmis. Karts nuo karto organizuoju keliones su draugais. Neviršijant šio žmonių skaičiaus, labai lengva prisitaikyti prie situacijų, keisti planą ar išsiskirstyti pagal kiekvieno pageidavimus.
Praktiškai visus pagrindinius turistinius objektus aplankiau pėsčiomis.
Pagrindinė priežastis, kodėl šiuo metu renkuosi ne solo keliavimą – tai noras dalintis savo įspūdžiais, palaikyti ilgalaikius ryšius su žmonėmis. Būdamas kelyje vienas ilgiau nei mėnesį, kiekvieną dieną matydavau naujus veidus, draugystės tęsdavosi kelias savaites ar viso labo kelias dienas. Tačiau vis pagalvodavau, o su kuo galėsiu dalintis prisiminimais iš visų šių kelionių, jeigu daugelio kartu buvusių žmonių daugiau nesutiksiu?
– Šiandien vis populiaresni tampa kelionių romanai. Pavyzdžiui, neseniai išleistoje The New York Times kelionių skilties autorės Stephanie Rosenbloom knygoje „Vienumos metas“ aprašomos kelionių patirtys iš keturių pasaulio miestų – Paryžiaus, Stambulo, Florencijos ir Niujorko. Ar esi juose buvęs?
– Iš šių miestų esu aplankęs tik Paryžių, taip pat keliaudamas vienas. Praktiškai visus pagrindinius turistinius objektus aplankiau pėsčiomis. Manau, tai vienas geriausių būdų „patirti” miesto ritmą, pasijusti jo dalimi, leisti sau pasiklysti. Šiuo savo gyvenimo tarpsniu labiau vertinu gamtą arba minimaliai šiuolaikinės civilizacijos paliestas vietas, vis dar atspindinčias vaizdinius, aprašytus istorinėse novelėse. Vienas iš didžiausią įspūdį palikusių miestų – Laose esantis Luang Pra Bang. Kvapą gniaužiančios šventyklos, autentiškas turgus sukelia jausmą lyg laikas šioje vietoje būtų sustojęs.
– Knygynų tinklas VAGA šią vasarą organizuoja akciją „Skaitau visur“, kviesdamas žmones skaityti įvairiose vietose, keliaujant, viešajame transporte, gamtoje, paplūdimyje ir t. t. Smalsu, ar pats randate laiko knygai kelionėse?
– Iš tiesų, daugiausia laiko praleidžiu skaitydamas el. knygas, kadangi taip patogiau, tačiau įsigyju ir popierinių. Prie audio knygų vis dar nepriprantu, nes gana sunku susikoncentruoti. Visai neseniai perskaičiau du tomus Marko Polo kelionių, kuriuos labai rekomenduočiau. Savu laiku šios knygos buvo laikomos fantastinėmis, o savo mėgstamiausia knyga laikyčiau James’o Clavellio „Siogūną”.
– Kartais mėgstama knyga ar filmas įkvepia kelionei į tam tikrą miestą ar šalį. Ar jums taip yra nutikę, kokia tai buvo knyga, filmas?
– Galėčiau įvardinti du kino filmus – tai „Arabijos Lorensas” ir „Da Vinčio kodas”. Pirmasis sužavėjo nuostabiais Wadi Rum dykumos, įsirėžusios tarp smėlėtų uolų, vaizdais bei be galo įdomia Jordanijos ir aplinkinių šalių istorija. Aplankęs šią šalį įsitikinau, kokia stebuklinga yra ši dykuma bei senieji miestai. Ne veltui ši kino juosta įkvėpė patį Steveną Kingą kurti epinius filmus. Antrasis filmas „Da Vinčio kodas” įkvėpė ištyrinėti Londoną, aplankyti Šv. Džeimso parką, Vestminsterio abatiją ar Londono Templio bažnyčią.
– Daugelis galvojame, kad įdomiausi nuotykiai laukia kažkur toli toli, o kartais jie slypi visai už kampo. Savo tinklaraštyje taip pat dalinatės akimirkomis iš įvairių žygių pėsčiomis. Įdomu, kiek esate susipažinęs su Lietuva?
– Ar tai būtų žiema, ar vasara, visada su drauge ar keletu draugų stengiamės daugiau laiko praleisti gamtoje. Dažniausiai einame į žygius, patys sugalvojame maršrutus, nesvarbu, ar tai būtų žygis aplink Dusios ežerą, ar žygis per Prūdiškes į Rudaminą. Visur randame įdomių gyvenviečių, apleistų dvarų. Žinoma, esame dalyvavę ir masiniuose žygiuose, bekelės bėgimuose, tačiau tai nėra veikla, kuria mėgaučiausi šimtu procentų, nors džiugu, kad jis vis labiau populiarėja. Tačiau geriau pailsėti, atsipalaiduoti man pavyksta keliaujant mažesnėse kompanijose. Taip pat man malonu viską planuoti pačiam, nuo nieko nepriklausyti , keliaujant atrasti netikėtų dalykų.
Lietuvoje yra begalė vietų, kurias rekomenduočiau aplankyti, ir dar daugiau tokių, kurias pats norėčiau pamatyti. Tarkime, žygis aplink Platelių ežerą paliko labai didelį įspūdį. Keliavome traukiniu, su kuprinėmis. Stovyklavome dar visai ankstyvą pavasarį, nuostabi gamta dar tik budo, nebuvo daug žmonių. Vienintelis šios vietovės minusas yra ežerą juosiantis judrus kelias, bet žygio trasą galima koreguoti einant bekele, miškais. Šiose apylinkėse aplankėme Šaltojo karo muziejų, Berzoro ir Platelių dvarus, pažintinius Gegrėnų ir Seirės takus, Šv. Jono Nepomuko koplyčią.
Taip pat viena iš tokių vietų – Dzūkijos Nacionalinis parkas, kuriame žygiavome partizanų takais, nusidriekusiais nuostabaus grožio pušynais. Ėjome senais mediniais pakabinamais tiltais per Merkį bei atradome autentišką architektūrą išlaikiusių kaimelių.
Visada rekomenduoju keliauti baidarėmis, nes kartais net neįsivaizduojame, kokia netikėta gamta gali pasirodyti plaukiant mažomis, srauniomis Lietuvos upėmis. Vienas labiausiai įstrigusių maršrutų – plaukimas Ignalinos upėmis ir ežerais.
– Paskutinė šalis, kurioje lankėtės, ir trys patarimai, norintiems į ją vykti?
– Paskutinė aplankyta šalis buvo Jordanija. Patarčiau praleisti Wadi Rum dykumoje ir Petroje bent 2 dienas, susirasti patyrusį vietinį beduiną gidą ir nebijoti leistis i žygius pėsčiomis. Keliaudami tokiu būdu patyrėme daug daugiau, nei tikėjomės. Vietinis gidas ne tik lydėjo mus alternatyviais žygio maršrutais, bet ir pasidalino savo prisiminimais iš vaikystės, supažindino su savo kultūra, uolomis, kuriose gyveno ir gyvena jo šeima. Ėjome takais, kur mums po kojomis gulėjo Nabatėjų keramikos archeologiniai radiniai.
Ar tai būtų žiema, ar vasara, visada su drauge ar keletu draugų stengiamės daugiau laiko praleisti gamtoje.
Kitas patarimas – prieš keliaujant internetu įsigyti „Jordanijos pasą” (Jordan Pass), kuris padės nemažai sutaupyti. Su šiuo pasu gaunama viza, įėjimas i Petrą ir begalę kitų lankytinų vietų Jordanijoje. Ir žinoma, gerbti vietinę kultūrą, rengtis atitinkamai. Jordaniečiai yra be galo draugiški ir tolerantiški žmonės, tačiau matyta turistų apranga tikrai badė akis.
– Artimiausi šios vasaros kelionių planai?
– Šia vasarą jau suplanavome 14 dienų žygį su palapinėmis per Peloponeso pusiasalį Graikijoje (Peloponeso kelias). Taip pat planuoju keliones į Nepalą atokiame Dolpo regione, kuris beveik nelankomas turistų, o vietinių gyvenimo būdas beveik nepasikeitęs per šimtmečius. Taip pat laukia žygiai po Gruzijos kalnus ir kaimelius. Džiugu, kad Lietuvoje atsirado 500 km „Camino Lituano” piligriminis kelias. Jau seniai galvojau, kad mums trūksta išvystytos ilgų distancijų infrastruktūros, juk ilgiausi pažintiniai takai yra vos 2–5 km ilgio. Norėčiau bent kelis šio maršruto etapus įveikti šią vasarą.
– Ar turite svajonių šalį, kurioje norėtumėte įsikurti?
– Šiuo metu tokios vietos neturiu, bet įsivaizduoju ją tarp kalnų, prie vandens, kur maloniai šilta. Tokių vietų yra galybė, tad nenorėčiau savęs apriboti viena vietove.
