Daugiau kelionės į Everestą įspūdžių ir nuotykių rasite puslapyje „Everesto link“
Momentai, kai jauti gamtos grožį bei galią
Balandžio 27 d.
Balandžio 18 d. Kol kas ištvėrėme aklimatizaciją iki 5 800 m. Išeisime rytoj 9.00 val. ryto po pusryčių. Tad ši diena – bimbinėjimo diena.
Vis tiek galva jauti, kad esi 5 400 m aukštyje, todėl norisi tik gulėti, filmą žiūrėti ar knygą skaityti. Tačiau privalai judėti, kad ir per prievartą. Tad perėjau visą Everesto bazinę stovyklą, kažkur į vieną pusę beveik 1 km.
Įdomių dalykų pamatai būnant čia. Mergina iš Slovakijos apsivilko vestuvinę suknelę, kad pasidarytų nuotrauką bazinės stovyklos fone. Bet, kaip supratau, tai susiję su darbu.
Grįžus atgal – pietūs ir vėl į ledyną meditacijai. Kitaip sakant, tokiais momentais svarbu įprasti dalykai. Maitinimasis, judėjimas, labai daug skysčių, neprisidaryti sau problemų, pvz., neįsipjauti besibastant po stovyklą, neišsinarinti kojos. Plius, dar iškilo kitas tikslas dėl COVID.
Iš šalimai esančios stovyklos trys išskrido į Katmandu, rodos, ir COVID testą darysis... Šiandieną tiesiog reikia teisingai stumti laiką.
Balandžio 19 d. Rytas dar vis tiek su skaudančia galva. Na, ir kaip dauguma rytų – depresuoti. Iki tol, kol išeiname į aklimatizacinį žygelį.
Judame dviese su šerpu link Puvari Camp1. Pasiekiame apie 5 900 m aukštį. Vaizdai atsiveria tikrai fantastiški. Galime stebėti Everestą, Lotsę ir dalį mūsų kelio. Super vaizdai. Tai tie momentai, kai jauti gamtos grožį bei galią.
Praleidus 1 val. viršuje (taip aklimatizuojamės), judame žemyn. Grįžus – dušas (kibiras su šiltu vandeniu) ir kažkaip vėl pradedu jausti galvos skausmus (dėl aukščio). Kiekvienam žingsniui reikia pastangų. Kiaušinienė pietums, salotų šiek tiek, Coca-cola sugrąžina dalį jėgų. Nebloga diena.
Pagal planą – 1 ar 2 dienos laisvos ir judėsime link pirmo Everesto aklimatizacinio žygelio. Ryt – teisingas laiko stūmimas.
Balandžio 20 d. Vyksta teisingas laiko stūmimas. Naktį pradėjo snyguriuoti. Pusryčiai 8.00 val., pietūs 13.00 val., vakarienė 18.30 val. Filmai, knygos, atsisveikinu su buvusia grupe, kuri išvyksta į Labuchi viršukalnę, dalis išvyks po to į namus, dalis grįš kopimui į Everestą (tokia vienų plano dalis dėl aklimatizacijos). Atvyksta nauji alpinistai.
Su savo šerpu apžiūrime vaistinėlę. Jis šiandieną užkėlė būsimam kopimui 5 deguonies balionus į Camp2. Išėjo 1.00 val. nakties, 12.00 val. dienos jau buvo bazinėje stovykloje.
Balandžio 21 d. Kaip ir balandžio 20 d., vyksta laiko stūmimas. Ruošiamės išėjimui.
Balandžio 22 d. 1.30 val. nakties išeiname į C1. Kaip minėjau išeiname naktį, kad su Kumbu ledynu nebūtų problemų. Nežinau, kas nutiko pradžioje, atrodė, širdis sustos. Visai jėgų nėra. Sustoju pailsėti, išgeriu arbatos, na, ir viskas stoja į savas vėžes. C1 pasiekiame per 5.5 val., tikrai praėjome gan skubiai. 7.00 val. ryto jau esame C1.
Visos šios išvykos mūsų su šerpu esmė, kad einame pirmi ir labai mažai žmonių. Apie Kumbu – nors ėjome naktį, galėjome pamatyti jo didybę. Sunku nupasakoti, gal daugiau matysis nuotraukose. Tikrai, tokiais momentais negalvoji apie nieką, tik kaip greičiau pasiekti C1. Kadangi C1 pasiekiame 7.00 val. ryto, laiko marios.
Gan artimai susibendraujame su vietiniais virėjais (buvo palapinė, kur visus vaišino arbata ir maistu). Kadangi visur ledas, padedam padaryti stalą su kėdėmis. Manau, nuotraukoje labiau matysis.
Na, pirmas aukštis 6 100 m. Reikalų tikrai yra, daug ką daryti. Kiekvieną žingsnį žengti yra didelis darbas. Labai patiko suartėjimas su vietiniais, nors nelabai suprantam vienas kito, bet faina. Beje, kas parodo, kad aklimatizacija einasi gerai.
Jeigu tuštiniesi normaliai ir valgai normaliai, na, ir judėti gali, vadinasi, gerai prisitaikai aukščiams. Naktys palapinėje tikrai šaltos, gal bus minus 15 laipsnių temperatūra, bet kai miegmaišis skirtas iki minus 42 laipsnių (extreme), tai nebaisu nieks, tačiau gal didesnės bėdos prasideda tada, kai per naktį reikia 2–4 kartus išeiti nusišlapinti.
Tai ne bėdos, bet reikia prisiversti išlįsti iš šilto miegmaišio. Plius, tame miegmaišyje laikome viską, ko nenorim, kad sušaltų, pvz., telefonai (kitaip sakant – baterijos), vidiniai batai (aukštuminiai batai susideda iš dviejų dalių, tai vieną laikome šiltai), drabužiai ir kt.
Balandžio 23 d. 6.00 val. keliamės ir judame link C2. Išeiname specialiai anksti, nes kai pateka saulė, tarp C1 ir C2 būna labai karšta. Po 2.5 val. pasiekiame C2. Ir čia nutinka keisti dalykai, nors valgai gerai ir kiti dalykai gerai, tačiau sveikatos visai nėra. Aukštis sulig C1 padidėjo tik apie 300 metrų.
Visai sveikatos nėra, per jėgą prisiverti bent kažką padaryti. Judu kaip zombis. Šerpas pasiūlo leistis, bet sakau dar pabūnam. Vakare šiek tiek pagerėja. O tokiame aukštyje, vaikštai tarp tualeto, palapinės ir arbatos gėrimo. Kai atėjome, dar tokiame aukštyje 5 kartus buvo nusileidęs malūnsparnis, atvežęs įrangą C2 stovyklai. Dar tik viskas kuriasi.
Pavojai Evereste
Balandžio 28 d.
Na, gal pasakyčiau, kad kalnų pavojai pirmoje eilėje yra mūsų galvose. Dar būdami namuose sprendžiame, į kuriuos kalnus važiuosime. Ir, manau, čia reikia viską įvertinti: kokie kalnai, kokia komanda, kokie mano sugebėjimai, koks mano fizinis pasiruošimas ir t. t.
Esant kalnuose, gal suskirstyčiau riziką į dvi dalis. Rizika, kuri nuo mūsų priklauso ir kuri nepriklauso. Ką turiu omenyje? Kalbėsiu apie Everestą.
Pavojingiausia vieta šios ekspedicijos metu yra Kumbu ledynas. Pats planuoju jį kirsti 4 kartus, du į priekį ir du grįžtant. Kodėl tai pavojingiausia vieta? Nes čia pasitaiko lavinos, ledokričiai, ledynas per dieną gali judėti iki 1 metro, daug plyšių ir t. t. Ir tai nelabai nuo mūsų priklauso.
Gali būti pats stipriausias, kiečiausias, bet nuo lavinos mažai kas padėtų. Žinoma, mes tam turime įtakos. Išeiname apie 1.00–2.00 val. nakties. Tuomet yra šalčiausia, todėl ledynas ir sniegas gali iškrėsti mažiausiai šposų.
Kiti pavojai gali slypėti bet kur, tačiau jei paimsi aukščio riziką, ten daug pats gali spręsti. Gali apsisukti ir toliau neiti, beje, tai pats sunkiausias sprendimas, kurį kartais privalo priimti alpinistas.
Taigi, dėl Everesto. Pavojingiausia vieta – Kumbu ledynas, tada – aukštis. Esant bazinėje stovykloje (5 400 m) jau 4 dieną niekaip nepraeina aukščio jausmas.
Viską turi daryti per prievartą, bet kai judi, viskas geriau. Tačiau vėliau viskas tik aukščiau... O esant aukščiau, visko pasitaiko: sugenda balionai, baigiasi deguonis, pasitaiko blogas šerpas ir t. t.
Šaltis, vėjas. Jei bazinėje stovykloje naktį palapinėje būna minus 13 laipsnių, tai šturmo metu, esant aukštyje su vėjo pojūčiu, gali siekti ir iki minus 50 laipsnių. Nors tiksliai nežinau, gal ir daugiau.
Bet kitas – didžiausias pavojus – galūnių nušalimas. Pvz., dažna problema, kad kalno viršūnėje nori pasidaryti daugiau nuotraukų, vaizdo įrašų – to pasekmė gali būti amputuoti pirštai.
Tad svarbu, kokias pirštines naudoji po pagrindinėmis, kada sau pasakai gana ir t. t. Tai, vėlgi, viskas remiasi į patirtį.
Kad ir klausimas, kaip apsirengti. Dažnai šturmo metu į C4 gerai turėti naujas kojines, kad jos būtų nedėvėtos, nepritrintos. Taip pat, kad nespaustų. Kitaip sakant, svarbūs tampa tokie paprasti dalykai, ką valgai, ką rengiesi. Dažnai atėję į C4, su kostiumu gulasi į miegmaišį ir laukia šturmo valandos. Suprantama, nes 8 000 m aukštyje kiekvienas žingsnis yra labai sunkus.
Tad dažnas daro tai, ką įvardijau. Tačiau turi surasti jėgų, išgerti arbatos, persirengti (jei reikia), pailsėti, atsipalaiduoti ir ruoštis šturmo valandai.
Minėjau, kad Kumbu ledyną stengiamasi pereiti naktį, kai šalta, kad sumažinti lavinų, ledokričių riziką. Tačiau iš C1 į C2 taip pat rekomenduojame eiti ankščiau, nes dienos metu, jei yra saulė, tampa žiauriai karšta. Tuo labiau kai ir sniegas minkštas, ėjimas yra daug sunkesnis.
Be abejo, dauguma išvardintų dalykų susiję. Pvz., kuo labiau pavargsti, tuo labiau tampi neatsparus šalčiui, mąstymui. Kuo blogiau mąstai, tuo gali priimti blogesnį sprendimą. Nes ir didžiausias skaičius nelaimingų atsitikimų nutinka ne kylant, o besileidžiant.
Tad pavojai įvairūs. Jau vien esant šias 4 dienas bazinėje stovykloje, daug prisiklausai. Kažkas nuėjo žemyn, užvalgė, grįžo ir pasijautė labai blogai. Išskraidino į Katmandu. Kiti per sunkiai pakėlę bazinės stovyklos aukštį (5 400 m), jie taip pat išskraidinti į Katmandu. Kiti kažkodėl įtaria užsikrėtę COVID, tad taip pat buvo išskraidinti į Katmandu.
Beje, kai kalbame apie daugiau komercinį alpinizmą ir naudojimąsi šerpo paslaugomis, labai svarbu, koks tau šerpas atiteko. Jie labai padeda, tačiau labai daug istorijų, kad per juos gali nukentėti.
Savo patirtį (Manaslu atveju) su šerpu, rodos, aprašiau. Tad šį kartą paėmiau kitą šerpą, kurį žinau iš gerosios pusės, tačiau paėmiau savo viryklę, pats virsiu vandenį, pats imsiu sniegą, ledą vandeniui, kad sumažinčiau riziką bakterijų pasigavimui, na, ir virsiu kada norėsiu.
Dar Evereste problema viena didelė būdavo, kai susidarydavo eilė prie virvės. Tai gali būti dėl įvairių priežasčių: dėl oro lango, alpinistų skaičiaus ir pan. Na bent šiais metais gerai, kad išduoti 272 leidimai kopti į Everestą. Kai ankstesniais metais būdavo iki 350. Šiais metais Kinija dėl COVID neišleidžia, tai sako dėl to yra mažiau.
Būdamas eilėje gali sušalti, eikvojasi deguonis, artėja metas, kai jei iki tos valandos (Everesto atveju 12.00–13.00 val. dienos) nepasieki viršūnės, privalai apsisukti atgal.
Tad tokia būtų tema „pavojai Evereste“. Nors, mano nuomone, vienas didesnių pavojų – alpinistų nepatirtis... Na ir, jei koks alpinistas pasako palinkėjimą, parodo vėliavą šiuose aukščiuose, turėkite omenyje – jūs jam ar jai esate labai svarbūs, nes kiekvienas žodis, žingsnis, pirštinės nusiėmimas, alpinistui daug kainuoja.
Laikas apmąstymas
Balandžio 29 d.
Balandžio 26 d. Vėl eilinė diena bazinėje stovykloje. Beveik visi išėjo į aklimatizacinį žygį, tad likome tik keli.
Na, gyventi 5 400 m aukštyje yra reikalų. Valgai, galvos neskauda – viskas gerai, bet kažkas vis tiek ne taip. Aukštis daro savo. Arba šerpu pavirsiu, jei liksiu tokiame aukštyje, arba nusilpsiu būdamas tokiame aukštyje. Visa diena serialas – kaip zombis nuo vieno galo prie kito. Nesinori leistis į žemesnį aukštį dėl pinigų, laiko ir bijau pasigauti kokią bakteriją, nes bazinėje su maistu labai gerai. Tad kol kas laiką leisiu stovykloje.
Beje, kol bus nutiestos virvės iki viršukalnės bei bus gero oro langas, gali praeiti 5–14 dienų, gali tekti laukti. Kantrybė ir dar kartą kantrybė. Tokiais momentais tu neskubi, taip, kaip realiame gyvenime. Tavo laikas, turi daug laiko... Turiu laiko daug ką apgalvoti, apmąstyti...
Balandžio 27 d. Eilinė diena bazinėje stovykloje, tik šiandien oras dar blogesnis. Pradedu galvoti, ar tik nereikia kniaukti į apačią. Viena diena nukakti į Dingboche, ten reikėtų praleisti porą dienų ir viena – atgal. Gal daugiau jėgų būtų. Nes šiuo momentu nežinau, ar yra jėgų, ar ne... Šiandien trūko kantrybė. Tam, kad save įvertinčiau, nuėjau iš vieno bazės galo į kitą. Bet atsakyti į klausimą nepadėjo.
Apie problemas... Kiek sklinda kalbos, vienas šerpas mirė dėl širdies. Šiandien vieną merginą iš Indijos malūnsparnis iškėlė iš Camp2, kiek informavo – dėl deguonies trūkumo prasidėjo problemos.
Iš viso yra apie 285 kopėjų (be šerpų). Mano kelionė suorganizuota vienos didesnių bendrovių „Seven summit treks“, o ši bendrovė turi, rodos, dar 4 atskiras grupes. Kiekviena ši grupė turi savo tualetus, virėjus, virtuves, tad mažiau bendraujame.
Mūsų grupėje yra apie 10 žmonių, žinoma, dar ir šerpai, virėjai. O kiek iš viso yra bazinėje stovykloje organizuojančių įmonių – velniai žino – bus gal apie 20 įmonių, bet tik spėju.
Šiandien eilinį kartą kilo mintis, kaip nemokame nieko daryti, kai turime daug laisvo laiko, na, bent aš... Lietuvoje, tik leki ir leki, o kai sustoji, net pasimeti – „kaip čia dabar“. Tad čia laikas stovi, laukiam, ir labai keista turėti daug laisvo laiko. Jau ne pirmas kartas kalnuose, suprantu, tai irgi dovana, turėti laisvo laiko. Tačiau kiekvieną kartą keista...
Nuotraukose matoma, kaip bazinėje stovykloje rytais užšąla ledas, dušo patogumai ir gimtadienio šventimas.
Kodėl einame į kalnus?
Kiekvienas einantis gali savaip įvardyti. Tad galiu tik savo nuomone pasidalyti. Į kalnus pradėjau eiti jau gan seniai – dėl nelaimingos meilės. Per 15 metų akiratis labai prasiplėtė, alpinizme įžvelgi daugiau dalykų.
- Jei turi problemų įprastame gyvenime, kai atsiduri kalnuose, privalai kovoti už gyvenimą, tada jį pradedi labiau vertinti. Antra, kai gauni didelius fizinius krūvius, esi kalnuose, tada viskas užsimiršta, visos problemos. Kad ir dabar kiekvienas rytas yra žiaurus, mintys atsineštos iš Lietuvos, tačiau kai privalai išgyventi, kai gauni fizinį krūvį – viskas prisimiršta. Tad rytais depresuoji, po pietų „kaifuoji“.
- Tai yra sportas. O kiekvienam sporte norisi iššūkių bei pasiekimų.
- Pradedi vertinti paprastus dalykus. Kai grįžti sušalęs, draugas paduoda arbatos palapinėje, tai nėra tas pats, kas nuėjus į svečius gauti arbatos. Čia paprastų dalykų vertė yra kita. Arba užlipus į viršukalnę, apsikabinti draugą, su kuriuo taip ilgai siekei šio tikslo, tai yra stipru... Na, ir jau tikrai nebėdavosiu, jei sporto klube nebus šilto vandens. Ir kartais besileidžiant nuo viršukalnės, taip gera prisėsti, nusiimti kepurę, kad vėjas prapūstų galvą ir žvelgiant iš viršaus pamatyti gamtos galybę...
- Gal norisi kitiems įrodyti, kad esi šio to vertas.
- Gal įprastame gyvenime nemoki gyventi, tačiau tau puikiai sekasi kalnuose. Tad renkiesi tai, kur tau geriau sekasi.
- Gal tau vidurio amžiaus krizė ir bandai nuo to pabėgti.
- Gal nori išgarsėti.
- Gal kol kaulai nesustabarėję, bandai kažką pasiekti, nes gyveni vieną kartą.
- Jei turi tikslą, kaip šiuo metu manasis – užnešti į viršukalnę taikos vėliavą. Anksčiau nešdavausi tik savo įmonės bei Lietuvos vėliavą.
- Na, ir tikrai žinau, esant šeimai, vaikams, kalnų pavojingumo klasę tikrai sumažinčiau.
Išvardijau tai, kas šovė į galvą. Ar visi galioja man, galimai taip, tik proporcijos, manau, labai skirtingos.
Daugiau kelionės į Everestą įspūdžių ir nuotykių rasite puslapyje „Everesto link“
