Daugiau kelionės į Everestą įspūdžių ir nuotykių rasite puslapyje „Everesto link“.
Kopimo į Everestą planas
Balandžio 30 d.
Esame apie 5400 m aukštyje. Daug kas kopia į šalia esančią Labučės viršukalnę. Tačiau, mūsų manymu, ši viršukalnė pareikalaus daug laiko, o naudos ne tiek jau daug. Jos aukštis apie 6100 m.
Tad kopimo į Everestą planas toks:
Balandžio 18 d. einame pasivaikščioti į 5800 m ir grįžtame atgal bazinę stovyklą. Balandžio 19 d. – poilsis. Balandžio 20 d. – bazinė stovykla –Camp1 (C1). Balandžio 21 d. – C1–C2. Balandžio 22 d. – daugiau judėdami laiką praleidžiame C2. Balandžio 23 d. – C2–C3 ir grįžtame atgal į C2. Nakvojame. C2 išeis 3 arba 2 nakvynės. Balandžio 24 d. – C2–bazinė stovykla, o tada 3–5 dienos poilsio ir kopimas į viršukalnę.
Preliminariai: gegužės 1 d. bazinė stovykla–C2, gegužės 2 d. C2–C3, gegužės 3 d. C3–C4.
Į C4 turėtume atvykti apie 13.00 val., ilsimės iki 18.00 val. ir pradėsime ruoštis šturmui. Išeisime 20.00 val. vakaro, viršūnėje turėtume būti apie 8.00–10.00 ryto.
Gegužės 4 d. Ryte turėtume būti viršūnėje ir leistis iki C3.
Gegužės 5 d. C3–bazinė stovykla. Čia viskas pateikta labai preliminariai. Tai lemia oro sąlygos, sveikata, pajėgumas, todėl tai gali nusikelti iki gegužės pabaigos. Na, arba ekspedicija gali visai nutrūkti.
Deguonies balionus planuoju naudoti arba išeinant iš C3 į C4, arba atėjus į C4. Anksti pradėjęs juos naudoti, esi labiau priklausomas. Balionas gali bet kada sugesti, užšalti kvėpavimo skylė ir t. t. Nesinori didinti priklausomybę.
Žemesniame lygyje turėti atsarginį balioną irgi yra gerai, nes bet kokia priklausomybė (ar nuo baliono, ar nuo šerpo ir t. t.) mažina įkopimo tikimybę.
Pvz., jei labai anksti pradedi naudoti balioną, tarkime 6200–7000 m aukštyje, ir jei kažkas nutinka su deguonies balionu esant aukščiau kaip 8 km, tada yra mažesnės galimybės kvėpuoti tuo išretėjusiu oru, žinoma, ir sugrįžti atgal. Maža tikimybė, kad taip nutiks, bet kam didinti riziką.
Tai čia yra planas Everesto atveju.
Tačiau kas yra aklimatizacija? Ji gali būti įvairi. Pakyli į tam tikrą aukštį ir nusileidi. Pakyli į tam tam tikrą aukštį ir pernakvojęs leidiesi į apačią. Ir taip po truputį didini aukštį, bet viskas priklauso nuo oro, pajėgumo, laiko, plano.
Pvz., kai kopiau į Ismoil Somoni (7 495 m) ir buvo likusios 2 savaitės visam kopimui, nenaudojome jokio grįžimo į apačią. Panaudojome aklimatizaciją, kai pastoviai kilome į viršų, tik tam tikruose etapuose praleisdami daugiau laiko.
Kalnuose reikalinga patirtis
Gegužės 1 d.
Daugeliui alpinistų gali būti skaudi tema...
Iškart pradėsiu nuo komandos (su kuo susipažinau) aprašymo.
Everestas – tai komercija, taip daug lengviau kopti nei anksčiau (nors irgi reikia žiūrėti kaip). Tačiau nesuprantu tų, kurie kopia be jokios patirties.
Iškart paminėsiu šios dienos įvykį (balandžio 17 d.). Suomis planuoja kopti į Everestą be deguonies ir be šerpo. Šiandien išėjo iš bazinės ir iki vakaro Camp1 nepriėjo. Iš Camp1 buvo išsiųsti šerpai jo pasitikti, ieškoti. Išėjo vienas. Jo patirtis techninė, kiek žinau – didelė, tačiau, atrodo, iki 5 km aukštyje.
Toliau. Gerbiu meksikietį kolegą, jis visiškai neturi alpinizmo patirties, tik, kaip sako, daro tai, ką sugalvoja. Iškart pasirinko Everestą.
Moteris iš Olandijos, patirtis – Akonkagva ir nieko daugiau, bet naudosis dviejų šerpų paslaugomis.
Vyriškis iš Anglijos – taip pat neturi patirties, tik prieš keletą metų kopė į Everestą, bet nesėkmingai. Dabar nori užkopti. Na, ir kiti pažįstami, kurie turi ne ką didesnę patirtį. Tik labai stiprus yra vengras Seal, užkopęs prieš tai į K2 be deguonies. Dabar kops į Lhocę. Yra ir dar keli draugai iš pernai vykusio kopimo į Manaslu.
Tad štai tokia ta pirmoji pažintis su patirtimi Evereste.
Dažnai pasikalbam, kad tie, kurie neturi patirties, gal ir mažiau bijo, nes nežino, kas laukia. Čia tik pamąstymas.
Ir taip, ta komercija iš vienos pusės nėra labai gerai. Pvz., pernai, man kopiant į Manaslu, nukrito mano batų apkaustai – katės (dedasi ant batų, kad neslystum). Šerpas puolė padėti jas uždėti. Aš griežtai atsisakiau šios paslaugos, nes kaip tai galima daryti, kai nuo panašių dalykų gali priklausyti gyvybė.
Katės gali nukristi tau esant vienam. Ir kas tada jas uždės. Todėl, mano manymu, patirtis yra svarbi. Net kai kuriose šalyse yra reglamentai, kad jei nepasiekiamas tam tikras lygis, negalima kopti į sudėtingesnes kategorijas. O Everesto atveju, dažnai čia atvykę alpinistai mokosi kopti bei pirmą kartą leisti virvę. Reikia suprasti, kad patirties reikia ne tik techninės, bet ir psichologinės.
Na, žmonės patys sprendžia, tik reikia suprasti, kad jie kas nors atsitiks, su tuo įvykiu bus susieti ir kiti žmonės...
Trumpas atokvėpis
Gegužės 2 d.
Balandžio 28 d. Eilinė zombių diena bazinėje stovykloje. Bastomės nuo vieno galo prie kito, kai kas skalbiasi, kai kas kalbasi ir laukia, kol bus pakabintos virvės ir bus oro langas.
Blogos žinios, kad virves žada pakabinti per maždaug 10 dienų – numirsiu per tiek laiko. Gal šiandien reikės eiti nusimaudyti, nes jau 4 dienas vandens nemačiau.
Iš aklimatizacijos pradėjo sugrįžti kitos grupės. Pasirodo, dar neprasidėjo kopimai, bet kiekvieną dieną nukelia kokį alpinistą (vakar pasakojau apie merginą iš Indijos). Pasigirdo kalbos, kad vienas prancūzas neatlaikė krūvio...
Šiandien pasidarėme nuotraukas su vienintele ukrainiete mergina, Antonina Samoilova, kuri nori iškelti savo šalies vėliavą aukščiausioje viršukalnėje. Linkiu jai didžiausios sėkmės!
Balandžio 29 d. Ryte pasitaiko variantas gan skubiai susiruošti ir su sraigtasparniu nuskristi iš Everesto bazinės į Namche Bazar kaimelį (3 440 m aukštyje) (kaina 300 dolerių). Apsisprendžiu vykti, už valandos jau esame žemiau nei 2 km aukštyje. Iškart pasijaučia didelis skirtumas: lengviau kvėpuoti, net dingsta sloga, tai yra nemaži skirtumai.
Manau, atsigauti prieš šturmo dieną yra pats tas. Tad kokias 3–4 dienas pabūsiu šiame aukštyje. O paskui pėsčiomis arba sraigtasparniu vėl patrauksime į Everesto bazinę stovyklą. Ilgai būti kaimelyje taip pat nesinori, nes kažkodėl bazinėje stovykloje jaučiasi tikrasis alpinizmas.
Pastebiu vieną dalyką, nes taip, kad prieš lemiamas dienas atsigaučiau, darau pirmą kartą. Nuėjus į tikrą dušą po beveik 2 savaičių pertraukos, pirma nusiima purvo, odos sluoksnis ir pajunti, kad lyg tai kartu nusiimi ir „apsauginį sluoksnį“. Iškart tampa šalta ir pan., atrodo, tampi labiau pažeidžiamas. Nežinau, kaip tai aprašyti, gal mane suprasite. Tad įdomu bus pažiūrėti, ar nusileidimas žemiau pasiteisins, ar ne.
Balandžio 30 d. Jau labai svarstau, kur geriau, t. y. palapinėje ar viešbutuko kambaryje. Kažkaip pasiilgstu bazinės stovyklos, nors praėjo dar tik viena diena. Norisi veiksmo, net atrodo, kad nėra jėgų, nors nusileidome žemyn ir jų turėtų būti. Na, bus matyti... Ta būsena kinta, velniai žino kaip. Jau nieko nepakeisi, manau, kelios dienos žemiau yra gerai, o vėliau jau žiūrėsiu, kaip elgtis. O dabar valgai, valgai, valgai, kiūtini iš vieno galo į kitą ir lauki...
Gegužės 1 d. Beveik visą dieną lyja. Nusprendžiau šiek tiek ilgiau pasivaikščioti. Dar atvyko draugų iš bazinės stovyklos. Pats labai stipriai galvoju, ar geriau pėsčiomis grįžti į bazinę stovyklą, ar sraigtasparniu.
Jei pėstute, tai gegužės 3 d. būtų gerai išeiti, nes rytoj dar praneša stiprų lietų, o nuo 3 d. žada orą be lietaus. Be to, pagal preliminarią informaciją, pirmas langas Evereste nusimato tarp gegužės 8–10 d. (gero oro langas, kai galima lipti).
Tad dar tikslinu informaciją su bazine stovykla – kaip ten su oro langu bei, svarbiausia, kaip su virvėmis. Na, o kol kas buvimas žemiau duoda savo rezultatą: dingsta sloga, jėgų atsiranda, tik žiauriai nuobodu belstis tame kaimelyje.
Gegužės 2 d., 18.00 val. vakaro. Vėl tas pats kaimelis. Pusryčiai, po jų einame į vietinę kavinę kavos. Tada ten ilgai sėdime, paskui kažkur pasivaikštome. Vėl į kavinę pietų, taip ir stumiam laiką. Toks tas alpinizmas. Nepamirškime, tai jėgų atgavimo metas.
Taigi, nusprendžiau galutinai, rytoj keliausiu į bazinę stovyklą pėsčiomis. Noriu greičiau įgauti ritmą. Nors bėda, kad dar neaišku, kada bus pirmasis oro langas, kuris leis kopti. Todėl dar pabūsiu bazinėje stovykloje.
Jokių naujienų nėra. Artėja rimčiausias išbandymo metas. Kažkaip norisi, kad tai greičiau įvyktų. Kol keliausiu į bazinę stovyklą, keletą dienų nieko nerašysiu, nežinau, kaip bus su internetu. Tad susisieksime iš bazinės.
Maistas kalnuose
Gegužės 3 d.
Šiek tiek apie maistą. Na, kadangi aukščiau kaip 8 km dažniausiai yra komercija. Tai tiek pakeliui link bazinės stovyklos, tiek šioje stovykloje, tiek C1, C2 maistas jau yra.
Žinoma, bazinės stovyklos maistas ir C2 maistas labai skiriasi.
Pakeliui link bazinės stovyklos maistas yra toks, koks būna pakelės kavinėse, pvz.: garlic soup, momo, spaghetti, kiaušinienės, vienu žodžiu – pakanka.
Bazinėje stovykloje maistas taip pat gana geras: kiaušiniai, košės, dešrelės, makaronai ir t. t.
C1, C2: kiaušiniai, vietiniai blynai, košės, įvairios užpilamos sriubos (ko nors kito dar nespėjau pamatyti).
C3, C4: dažniausiai nieko nenori valgyti, nes kuo aukščiau, tuo mažiau arba visai nevalgai. Nebent kokį šokoladuką. Be abejo, kiekvienas pats prisigalvoja, ką šalia maisto naudoti. Aš naudoju papildomai: vitaminų dienos normą (gal 6 piliulės), česnakus, krūvio metu ir po jo – B grupės vitaminus. Kiti naudoja įvairius sportui skirtus gėrimus, aš taip pat paėmiau, bet labai nepatogu su naudojimu, tad nenaudoju.
Po gerų dviejų savaičių daug kas įgrysta, todėl šį kartą man norėjosi kažko tokio.... Idealiausia – raugintas agurkėlis, bet jų nėra, tai rytais pradėjau graužti svogūną. Kažkaip organizmas reikalauja.
Čia buvo kalbama apie vieną pusę. Esu įkopęs į 5 viršūnes, kurių aukštis yra per 7 km. Žinoma, komercija ir čia gali būti. Maistas ir bazinėje gali būti patiektas. Tačiau dažniausiai virš bazinės stovyklos už maistą esi atsakingas pats.
Pagal savo prisiminimus, iki 5–6 km – kas papuola, žinoma, svarbiausia užpilamos košės, nes jos lengvos, negenda. Kartais įsimeti sūrio, konservų, na, labai įvairiai. Kiaušinių, žinoma, neimam. Prieš tai rašiau, kad C2 yra kiaušinių, tai ten malūnsparniai pristato. O kuo aukščiau, tarkim, per 5–6 km, naudojame užpilamas pakuotes. Sniegą užvirei, užpylei pakelį, palaukei 15 min. ir gali valgyti. Tokio skanaus dalyko dar nesu ragavęs.
Na, gal tiek tos maitinimosi temos, labai jau įvairi tema, taip pat dažnai neaktuali, nes aukštai visai nenori valgyti (bent pradžioje)... Pats taikau taisyklę – prieš kalnus reikia užsiauginti lašinių, kad kūnui būtų rezervo, kai negali valgyti. Ir vėlgi, priklauso su kuo, kada, į kokius kalnus ir pan.
Pamenu alpinizmo pradžią, tai jokių maitinimų nebūdavo. Viską veždavomės iš Lietuvos. Pasisiūdavome maišus, į vieną maišą įdėdavome pusryčių, pietų arba vakarienės dalį. Pvz., ant maišo užrašas 1 / 2 reiškia pirmos dienos pietūs visai grupei, jei 4 / 1 – ketvirtos dienos pusryčiai.
Gerai prisimenu, kad viską sverdavome gramais, kad tik būtų kuo mažesnis svoris. Bet dabar (bent jau aš) taip seniai nedarau, nes, kaip sakiau, priklauso nuo grupės, kalnų, tikslo, taupumo ir pan. Šiam Everesto viršūnės šturmui paėmiau dar „geliuko“, tik didžiausia klausimas, kaip jį išlaikyti neužšalusį. Vadinasi, reikės visada laikyti šalia kūno.
Sugrįžo jėgos
Gegužės 6 d.
Gegužės 3–4 d. Jau esu bazinėje stovykloje. Nusilesęs kaip šernas, bet po truputį atsigaunu. Paaiškės, ar gerai padariau, kad pėstute variau atgal. Bet apie viską iš eilės.
Iš Namche Bazar išvykau apie 7.00 ryto. Žiauriai smagus rytas kalnuose. Tikslas – Dingboche. Planuoju atstumą įveikti per dvi dienas. Nors prieš tai tą patį atstumą ėjome 4 dienas. Be to, kolega iš Lietuvos patarė pabandyti naują kelią, per Phortse kaimelį. Na, vaizdai stebuklingi, tik niekas neįspėjo, kad šiuo keliu papildomai prisideda du nusileidimai / pakilimai. O čia pakilimai – ne į Gedimino pilį užeiti...
Vaizdai bus pridėti, bet Dingboche pasiekiau pavargęs. Manau, prieš Everesto šturmą reikėjo tiesiai eiti, o ne dar pasivaikščioti... Na, bet viską atpirko vaizdai, naujos pažintys bei labai patiko sutikti vietiniai vaikai.
Gegužės 4 d. Tikslas – Dingbuche – bazinė stovykla. Čia viskas jau matyta. Jei vakar pavargau, tai šiandien nusilesiau, bet „Coca-Cola“, kiaušinienė suteikia jėgų. Bent viskas gerai. Įdomiai čia viskas išėjo. Tikslas vykimo į Namche Bazar – atgauti jėgas. Įdomu, ar aš jų gavau. O galbūt atvirkščiai – netekau. Yra, kaip yra. Dabar čia bandysiu atgauti jėgas ir laukti šturmo dienos, o visa kita – kaip Dzievulis duos.
Gegužės 5 d. Smagu. Po vakar dienos abejojau, ar atgausiu jėgas. Šiandien savijauta pati geriausia, kiek esu buvęs bazinėje stovykloje. Puiku. Žinoma, viską parodys kopimas, ar pakaks jėgų, bet, kad gerai jaučiuosi – puiku.
Šiandien – dušas (kibiras su puodeliu). Pirmąkart po mėnesio pertraukos išsiploviau galvą ne su bet kuo, bet su šampūnu. Dar išploviau drabužius ir praėjo visa diena.
Dabar 18.24 val. vakaro, prieš vakarienę aprašau dieną. Visų pagrindinė tema – kada gero oro langas ir kas, kada eis į šturmą. Pastebiu čia irgi tam tikrų gudravimų, bet apie tai tada, kai tikrai žinosiu, kad tai tiesa.
Daugiau kelionės į Everestą įspūdžių ir nuotykių rasite puslapyje „Everesto link“.
