Daugiau kelionės į Everestą įspūdžių ir nuotykių rasite puslapyje „Everesto link“.
Paskutinis planas link viršūnės
Gegužės 9 d.
Buvau pateikęs kopimo planą, bet jis skiriasi nuo realybės. Pats planas toks pat, tik laikai kiti. Dabar pagal planą į šturmą išeinu nakties metu arba iš 6 d. į 7 d., arba iš 7 d. į 8 d.
Mačiau, kad kiti rimtesni blogeriai tiksliau aprašo kopimo eigą, pabandysiu ir aš aprašyti, kas laukia per paskutinį išėjimą.
-
S.Vyšniausko dienoraštis pakeliui į Everestą (1): svarbiausia – fizinis pasiruošimas ir palankios oro sąlygos
-
S.Vyšniausko dienoraštis pakeliui į Everestą (2): vienas didžiausių pavojų – nušalti galūnes
-
S.Vyšniausko dienoraštis pakeliui į Everestą (3): kalnuose išgyventi sudėtinga, nors kiti kopia be patirties
Išeiname iš 7 / 8 naktį apie 1 val. Tikslas – iškart nueiti į C2, nes čia jau palikti tam tikri daiktai, aukštuminis miegmaišis ir pan. Išėję iš bazinės, kokias 30 min. einame be batų apkaustų (kačių), prieiname Kumbu ledyną. Tada dedamės kates ir ropojame į viršų.
Kai kur eini, kai kur žmaruoji (su spec. įranga lipi į viršų), kai kur leidiesi virve, kai kur tik prisilaikai virvės ir pan. Kumbu ledyne sužymėtos 5 pavojingesnės vietos. Nors daugiau, manau turima omenyje, kad kažkas gali nukristi ant galvų... Šiaip technine prasme sudėtinga tikrai nėra, nors kaip anksčiau minėjau, įvairių čia alpinistų yra.
Man gal įdomiau eiti per kopėčias, kurios padėtos ne ant kieto pagrindo, o kabo ant virvelių. Na ir, žinoma, jos juda. Ir dar vienoje vietoje buvo net su kampu kopėčios, tai visai smagu.
Praėjusį kartą užtrukau 5,5 val., kol pasiekiau C1. Dabar tikiuosi taip pat. Praėjus Kumbu, dar reikia kokias 40 min. pėdinti tvirtu sniegu, kol pasiekiame C1. C1 pailsime, atsigeriame arbatos ir toliau traukiame link C2. Čia nieko sudėtingo, manau per 3 val. turėčiau pasiekti C2. Nebent kai kurie eina be kačių (be kačių patogiau eiti), tai galima kur nuslysti, nukristi, nes tvirtą sniegą keičia ledas. Pats eisiu su lazdomis ir katėmis arba kates nusiimsiu ar užsidėsiu (pagal poreikį).
Nakvynė C2. Tada ryte apie 6 ar 7 val. išeiname į C3. Pusė kelio toks pat, kaip ir iš C1 į C2. Reikia kačių, lazdų ir jėgų. Dabar žymiai šalčiau, kiek atsimenu praėjusį kartą.
Tada prieiname gan statų šlaitą – maždaug 50 laipsnių statumo, nuo kurio prasideda virvės. Na, ir kokius 300–400 metrų žmaruojame šiuo stačiu šlaitu į viršų.
Čia yra viena virvė į viršų, viena į apačia leistis. Visur vien tik ledas ir tikriausiai bus didelis vėjas. Iškart galiu numatyti šias problemas. Mane mokė alpinizmo kursuose, viena virvė – su ja dirba vienas žmogus.
Po pernai Manaslu, supratau, kad Nepale tai negalioja. Teko matyti, kai ant vienos virvės gal ir 20 žmonių buvo. Žinoma, statumas ne 90 laipsnių, o 50 laipsnių. Tai reiškia, kad jei 90 laipsnių – tu kabi ant virvės, o 50 laipsnių – tu kabi ant virvės, tačiau taip pat stovi ir ant kojų.
Yra apkrovos pasiskirstymas. Na, bet vis tiek, 20 žmonių ant virvės, keista, bet žinau, kad taip bus ir dabar.
Antra, jau išryškėjusi problema – kai šalta, užsidedu dideles kumštines pirštines. Problema, kad tos pirštinės netelpa į žmarą (pakilimo įtaisą). Tada kažkaip turi vartytis iš tos situacijos. Arba labiau pirštais spaudi įtaisą, arba kažkiek sukemši per prievartą (taip yra patogiau), tačiau užspaudžiu pirštinę su pirštais, tada labiau šąla nagai.
Tokios bus mažos problemėlės. Tas pats laukia ir aukščiau.
Pakylam į C3, miegam. Mano kopimo planui priklauso 6 deguonies balionai. Tad jau miegant galėsiu naudoti deguonį, bet kaip kažkada esu rašęs, žiūrėsiu pagal situaciją, stengsiuosi maksimaliai nenaudoti, kad kuo mažiau priklausyti nuo jų. Na, bet kuprinėje turėsiu turėti balioną. Beje, balionas su deguonimi sveria maždaug 4-5 kg.
Permiegam C3, tada prasidės dar nematyta zona. C3 naktį palapinėje gali būti apie minus 20-25 laipsnių šaltis. Nuo C3, manau, vilksimės jau pūkinius kostiumus (kelnės, striukė kartu). Nežinau tiksliai, kas laukia iki C4, manau, taip pat žmaravimas virve į viršų. Tik aukščiai didesni ir šalčiai žymiai didesni.
Kas iš tikrųjų tai yra, aprašysiu jau nusileidęs. Be abejo, ir pats suprantu, kad bet kokiame momente gali tekti apsisukti ir grįžti, bet labai tikiuosi, kad kalnų Dievai bus maloningi ir Everestas prisileis.
Artėja didžioji diena
Gegužės 10 d.
Gegužės 6–7 d. Plaukė ir praplaukė šios dvi dienos. Vienu žodžiu – valgai, miegi, skaitai, kalbiesi, žiūri į telefoną ir viskas. Dar kartais pletkų paklausai. Žmonės sugrįžta, išeina, keičiasi. Pagaliau sutarėme, kad šiandien naktį išeiname (iš gegužės 7 d. į 8 d.). Lyg nusimato gero oro langas gegužės 11, 12 dienomis. Pagal planą tomis dienomis turėtume būti viršūnėje, bet žinote kaip būna su orų prognozėmis...
Na, bet kuprinė susikrauta, pasiruošta išeiti. Patikslintame plane rašiau, kas laukia, tik dar labai prisibijau alpinistų eilių prie virvių, nes dabar visi pasiduos į tą pirmąjį oro langą. Bet eiti irgi reikia, nes jau nuo mano aklimatizacinio žygio bus praėjusios 3 savaitės, po to aklimatizacijos nebeliks. Kurį laiką nieko nerašysiu, kol negrįšiu. Palydovinio nusprendžiau irgi neimti.
Beje, čia yra vienas BBC žurnalistas. Kažkada išleis dokumentinį filmą apie Everestą. Kiek rodė vaizdus, tai žiauriai geri. Be to, jis turi droną filmavimui. P. S. Leidimas dronui jam kainuoja 7 tūkst. dolerių. Sutarėm su juo, kad informuos, kai bus paruoštas dokumentinis filmas, tad atskirai jums pranešiu. Tai susimatysime po savaitės.
Kiekvienas siekite savo viršūnės!
Kalnai – geras „psichologas“
Gegužės 13 d.
Jau berods rašiau, kad kalnuose fizinis pasiruošimas ne ką svarbiau už psichologinį. Pateikiu kelis pavyzdžius:
1. 6.00 val. ryto, palapinėje minus 10 laipsnių ir turi lįsti iš šilto miegmaišio.
2. Kabi ant 11 mm virvės dideliame aukštyje, ir turi ja pasitikėti.
3. Ilgą laiką ruošiesi viršukalnei ir, tarkim likus 1 val. iki viršūnės, dėl įvairių aplinkybių privalai apsisukti atgal, tai labai sunkus sprendimas dažnam.
4. Atrodo viskas, daugiau negaliu eiti, pavargau, išsekau ir t. t., bet tu privalai eiti, jei nori gyventi ar pasiekti viršukalnę. Įvairūs žmonės pereina įvairius kančios slenksčius ir čia psichologija tampa labai svarbi. Vienas žmogus yra man sakęs, kvėpuoji – vadinasi, gyvas, jei gyvas, kelk užpakalį – eik, galvok, gyvenk... P. S. Tai priklauso ir nuo srities, nes kalnuose, manau, man tai pavyksta, tačiau realiame gyvenime tai būna sunkiau įgyvendinama.
5. Pernai metų Everesto patirtis. Susidarė žmonių eilė viršūnėje (gali būti įvairios priežastys, paėmiau vieną, kurią pasakojo prieš kelias dienas). Viena moteris negalėjo peržengti ar šalia žengti gulinčio žmogaus kūno. Apeiti moters nelabai galima. Deguonis kai kuriems irgi eikvojasi. Tad teko laukti, kol ji išdrįs žengti žingsnį.
6. Mano pernai metų patirtis Manaslu. Aukštis apie 8100 m, dėl bakterijos paleido vidurius. Laukti, kentėti – nėra galimybių. Reikia sukaupti daug žmogiškų, psichologinių išteklių tai atlikti, o temperatūra gali būti nuo minus 30 iki minus 40 laipsnių šalčio.
Čia keli psichologijos pavyzdžiai, o ji kalnuose lydi nuolatos. Gal jūs esate stebėję, žmonės realiame gyvenime yra labai drąsūs, tačiau, jei kas nutinka, jie pasikeičia, pasimeta. Labai daug teko stebėti panašių situacijų.
Aš taip pat realiame gyvenime pasimetu, stresuoju. Gal tai daugiau santykių tema. Tačiau kitose temose, įskaitant kalnus, atrodo pavyksta susitvarkyti ir veikti. Ir, mano manymu, labai pavojinga eiti į kalnus žmonėms, kurie ekstra situacijoje pameta galvą. Be abejo, tai priklauso, su kuo eini, koks tavo gidas, kokie kalnai, komanda ir t. t. Nes gerai, kai viskas gerai baigiasi, bet kartais būna tas vienas kartas...
Dažnai man įprastame gyvenime viskas nusidažo bespalvėmis spalvomis, nežinau, kaip toliau gyventi. Ir tuo metu kalnai, bent kurį laiką, tave priverčia gyventi.
Kai kalnuose aplink pavojai, tu įjungi išgyvenimo režimą ir tas režimas lieka dar kurį laiką grįžus į namus, man tai labai padeda. Beje, nežinau, ar tai nauja mintis, bet kalnuose niekad nemačiau savižudžio. Taip, galima sakyti, kad, jei žmonės į Everestą eina be patirties, tai savižudybė, bet aš manau, tai labiau kvailystė. Niekad nemačiau žmogaus, nušokančio nuo skardžio ir t. t. O kas kartais dedasi realiame gyvenime... Gal kalnai gali būti geras „psichologas“? Pabandykite!
Taip pat pastebėjau, kad kalnuose daug dažniau vienas kitą stipriai apsikabiname, ne mandagiai į veiduką pabučiuojame, o stipriai apsikabiname. Net nežinau kodėl, galimai atsiranda labai stipri bendrystė, bet tai labai veža. Pats brangiausias apsikabinimas, kai pasieki viršūnę ir apsikabini savo kopimo draugą. Bet kokiu atveju, čia apsikabinimų būna daug daugiau nei realiame gyvenime.
Na, ir pabaigai, kalnai ir namai. Kalbėjau kaip gerai kalnuose, tačiau kalnai taip pat stipriai susiję su namais. Kaip gera, kai tave išlydi, kaip gera, kai tave pasitinka. Tai gali būti Dievas, draugai, kaimynai, pažįstami, nepažįstami, tačiau, žinoma, svarbiausia – artimas žmogus, kuris pasitinka su bučiniu (nes visi anksčiau išvardyti su bučiniu nepasitiks), kuris tave supranta ir padeda.
Pasiekta „mirties zona“
Gegužės 14 d.
Gegužės 8 d. Pavyko! Visi pirštai vietoje, viskas gerai. Kaip supratote, rašau atgaline data. Taigi apie viską iš eilės.
Vėl apie 1.00 val. nakties išjudame link C2. Na, šį kartą einant per Kumbu ledyną nieko neįvyko, praėjome sėkmingai. Tik atkreipiu dėmesį, kad kažkada sakiau, jog ledynas gali judėti iki 1 m per dieną – čia yra dalis tiesos.
Dabar einant per ledyną daug kas pasikeitę. Kai kur jis sugriuvęs, atsirado apėjimai. Kur anksčiau reikėjo vienos dalies kopėčių, šiuo metu reikėjo jau 2 dalių.
Tikrai įspūdį padarė Kumbu. Pasiekėme C1, atsigėrėme arbatos, minutę pasėdėjome ir toliau į C2. Beje, C1 pasiekiau per tą patį laiką, kaip praėjusį, tai yra 5,5 val.
Išėjus iš C2 į C1, kažkas nutiko. Tapo labai sunku eiti. Išlindusi saulė visai „nužudė“. Na, visai visas jėgas palikau. Ant galo prieidinėjant C2, dešimt žingsnių ir poilsis. Taip ir priėjau C2 kas dešimt žingsnių. Pasiekus C2, visai nesupratau, kas yra. Su tokia savijauta tikrai ne į viršų. Kelis žingsnius žengti reikia žiaurių pastangų. Širdis plaka, kaip neplakusi. Pradėjau galvoti, kad gal kažkas su širdimi.
Tada pradėjau galvoti apie ekspedicijos nutraukimą, nerimtai, bet pradėjau galvoti. Va čia ir yra psichologija, tiek pinigų įdėta, tiek laiko. Bet tuo momentu įjungi loginį mąstymą, reikia maksimaliai daryti tai, ką gali, ir žiūrėti, kas bus. Aš turiu šiandien dieną ir, ačiū Dievui, dar kitą laisvą dieną atsigauti. Na, jei po dienos bus tas pats, teks viską nutraukti.
Taigi tą dieną litrais gėriau skysčius, paskui nieko negalėjau valgyti, pradėjau link vakaro, o kitą dieną – visai neblogai.
Gegužės 9 d. Vyko atsigavimas. Pradėjau valgyti. Jau ir judėjau įprastai. Tuo metu pajaučiau žiaurų palengvėjimą. Supratau, kad buvau taip išsekęs, ypač dėl saulės, tad ir prasidėjo visi tie dalykai. Čia buvo tas momentas, kad negali eiti, viskas, bet turi eiti, lipti per save, tačiau tai irgi duoda savo rezultatą.
Gegužės 10 d. Rytas, apie 9.00 val. Ruošiamės lipti į C3. Dantų valymas, aukščiau jau neimsiu. Įdomus įvykis buvo pusryčiaujant – sėdime valgomojoje palapinėje ir šalia praneša žuvusiojo kūną. Nešė šalia, nes buvo malūnsparnio nutūpimo vieta. Labai įdomus jausmas. Nešamas lavonas, o tu už valandos turi išeiti. Dar C1 ant šerpo rankų mirė alpinistas iš Rusijos. Žmogus bandė užlipti keturis kartus, ketvirtas kartas nemelavo. Nežinau detalių, bet mirtys susijusios su aukščiu ir krūviais. Niekas nenukrito.
Tai va, po tokios patirties išjudame į C3. Pusę kelio nuėjom, vėliau pusę žmaravome virve į viršų. Ir seni kaulai nenuvilia. Variau kaip reikiant.
Žinote, koks vienas malonesnių alpinistui pagyrimų? Viena žurnalistė pranešė, kad nori pakalbėti. Tačiau tikrai ne tai, o kai šalia einantis šerpas pasako „strong man“, man tai labai malonu.
Pasiekiame C3. Beje, iki C3 ėjau be baliono, kai kokie 80 proc. jau juos naudojo. C3 aš balioną pradėjau naudoti naktį, bet ir tai pusę nakties naudojau, pusę – ne.
Kažkaip su balionu trūko oro. C3 aukštis tikrai rimtas, 7300 m, tad gyvenimas tikrai rimtas. Simbolinio tualeto jau nėra, tualetas – nuožulnus šlaitas.
Čia saugiausias visi guli palapinėje apsikabinę balioną ir viskas. Valgyti irgi beveik nieko nevalgome. Tik gerti daugiau stengiuosi.
Beje, einant aukštyn, vis paliekame ir paliekame nereikalingus daiktus. Nereikalingo svorio nereikia...
Gegužės 11 d. Jei iki C3 buvo pusė kelio žmaravimo, tai iki C4 – beveik visą kelią žmaruojam. Susidaro eilės, aplenkti ne tik reikia tinkamos vietos, bet ir jėgų. Bet ir šią dieną varau pilnu pajėgumu, net pats didžiuotis pradėjau savimi, kad dar taip galiu.
Gal daugiau nuotraukoje matysis situacija, tad labai nesiplėsiu. Išėję kokią 7.00 val. ryto, jau apie 12.00 val. atėjome į „mirties zoną“. „Mirties zona“ vadinama tai, kas aukščiau 8000 m, nes C4 ir yra įsikūręs 8000 m lygyje.
Įdomus pastebėjimas, einant link C4, dar apie 7500 m aukštyje mačiau žvirblių, įdomu buvo, kaip jie čia atsirado... O 8000 m aukštyje – jokio gyvo padaro, tik žmonės apsikabinę balionus. Čia ir be baliono pabūti minutę yra gan sunku.
Tarkime, reikia gerti, valgyti, nusiimam kaukę, iškart atsiranda noras greičiau atsigerti, pavalgyti, kad vėl balioną galėtum apsikabinti. Pajuokausiu, ši vieta primeną ligonę, kur vaikšto su šlapimo šalinimo įranga. Tai čia su balionais, tik baliono nešiojimo būdai skirtingi. Aš nešiojau kuprinėje, kiti su virve apsirišę ar rankoje.
C4 stovykla, manau, gan garsi. Nežinau tiksliai, tačiau tai aukščiausia stovykla pasaulyje, be abejo, čia žiauriai daug šiukšlių, daugiausia suplėšytų palapinių likučių. Gal dauguma filmų to neparodo. Keista, šiek tiek norisi valgyti. Tik – visi šokoladukai, bet kaimyno šerpas iš C2 paėmė keptų vištienos gabaliukų, tai žiauriai suėjo, žiauriai skanu buvo.
Taigi ateina 18.00 val. vakaro, pradedame ruoštis išėjimui į viršų. Planas išeiti 19.00 val. Ką čia pasiruoši, jau nuo C3 visi su aušktuminiais drabužiais. Tai tokie aukštuminiai kostiumai. Ai, vos nepamiršau, vienas svarbiausių darbų – nueiti išsituštinti. Skamba gan grubiai, bet tai svarbu, nes vėliau, esant aukščiau, su apraišais, tai beveik neįmanoma. Man tai pavyko Manaslu (8100 m aukštyje), bet, kaip sakoma, su degtukais geriau nežaisti.
Šturmui priklauso du balionai.
Taigi išeinam dar prieš 19.00 val., prieš daugumą kitų. Ir vėl žmaravimas. Beje, einant pačioje pradžioje, lenkiant kitus ir nukrypus nuo tako, su viena koja patekau į plyšį. Gerai, kad tai plyšiukas, o ne plyšys. Bet bate liko sniego, su kuriuo nuėjau toliau. Vėliau jaučiau, kad jis ištirpo ir ta koja labiau šalo.
Apie kokia 22.00–23.00 val. pasiekiame vietą, kur paliekame rezervinius balionus. Man šturmui priklauso du balionai. Pirmąjį (jau panaudotą) palieku toje vietoje, o į viršų paimu naują.
Gegužės 12 d. pasiekta Everesto viršūnė, daugiau skaityti galima čia.
Toliau pateikiamas pasakojimas apie kelionę žemyn.
C4 pailsime 1 val., leidžiamės žemyn, kur daugiau deguonies daugiau. Po to, saulei patekėjus, tampa žiauriai karšta. O mes dar su šturmine apranga. Bet šiaip ne taip pasiekiame C2. Beje, labai malonus dalykas nutinka. Iki C2 likus kokiai 1 val. ėjimo, kai esame žiauriai ištroškę. Viena ypatinga mergina yra sakiusi, kad čia negali spjaudytis, pagalvojau, kaip negalima spaudytis... Tai va, tada burnoje taip sausa, tokia velniava ir staiga mus pasitinka du vaikinukai, su „Coca-Cola“ buteliukais ir sultimis.
Žiauriai, žiauriai faina. Beje, neminėjau gal, pats populiariausias gėrimas kalnuose – „Coca-Cola“. Per visą laiką gal kokius 20 buteliukų išgėriau. O jei jų būtų C1, C2, C3, C4 – tai gal ir dvigubai daugiau būčiau.
C2 – sveikinimai pasiekus viršūnę, pakeliui taip pat daug sveikinimų sulaukiau. Po tokio nuovargio, valgyti nesinori. Nuo C3 jau nebenaudojau deguonies. Pernakvojame C2, kėlėmės 5.30 val. ir jau 6.30 val. išjudėjome žemyn. Be abejo, visur pakeliui susirinkome paliktus daiktus. Apie 8.00 val. – C1. Na, ir paskutinis barjeras – Kumbu ledynas. Ir vėl kitoks, ir vėl nuostabus. Tik dabar nuovargis kitoks, tad jau mažiau kažką pastebi, daugiau eini, kažką darai, kaip robotas, nes reikia daryti.
Ir štai čia, jau įpusėjus, įvyksta įvykis. Dažnai problemos atsiranda nuo mažų problemų. Mano batai jau labai daug ką matę. Lopais apklijuoti. Tie lopai per šią kelionę atsiklijavo. Kai dedi koją už kojos, nors greičiau velki, viena koja užsikabino už kito bato lopo. Taip ir anksčiau buvo, bet visad gerai, pusiausvyrą išlaikai. O šiuo metu įkritau į plyšį. Įkritau, ir sustojau. Galvoju, ko nekrentu toliau...
O, pasirodo, čia buvo plyšys su keliais aukštais, bet, svarbiausia, per plyšį, kaip tik toje vietoje, ėjo sena virvė, todėl kaip akrobatas ant tos virvės sustojau. Nežinau ar ledo aukštas būtų mane atlaikęs. Tad pasikėliau ir nuėjau toliau.
Per šią kelionę, gal tai man buvo pavojingiausias nutikimas, neskaitant nuovargio ir pan. Nuo šiol viskas, jokio lopo ant bato. Gal paaiškinsiu. Kai eini su katėm, nori nenori, skylių batuose prisidarai, kaip ir kelnėse. Tad tai normali praktika. Tik vėliau tie lopai gali labai brangiai kainuoti.
Apie 13.00 val. pasiekiame bazinę stovyklą. Viskas, ekspedicija baigėsi. Grįžus, daug klausimų, bet tiek jėgų nėra, kad ne iki rašymo. Atsiprašau, kam neatsakiau.
Vėl „Coca-Cola“, nueini į vietinį dušą. Beje, keistas jausmas – šiltas vanduo, nežinau, ką daryti. Šiaip ne taip nusiprausiu. Bet vėl, šluostaisi rankšluosčiu, vėl purvas. Supratau, kad purvo keli sluoksniai, tad geriau jau kitus sluoksnius purvo palikti nusiprausti ateičiai. Geriau jo nejudinti.
Vakare – tortas, tostai. Na, ir dabar galvoju kaip iš bazinės stovyklos nuvykti į Katmandu. Kaip su skrydžio bilietais.
Tariu didelį ačiū, kurie skaitė, gal nors kiek buvo įdomu, gal supratote alpinisto gyvenimą. Daugiau jau nerašysiu šio dienoraščio. Vėliau brūkštelsiu reziumė.
„Grįžtu kitoks“
Gegužės 18 d.
Štai ir pabaiga, kas toliau? Gal trumpai pasidalysiu savo mintimis apie šią kelionę.
Apie Everestą – tai tikrai nėra vaikų žaidimai, tačiau, esant tokiai komercijai, ir jei alpinistai galėtų mokėti tokius pinigus, tikrai užlipančių būtų žymiai daugiau.
Turiu omenyje, kad problema tampa ne pasiruošimas, o pinigai. Tačiau iš kitos pusės ir turi būti brangu, nes ir taip per eiles problemų šimtai. Skaičius turi būti ribotas.
Be abejo, kaip minėjau, pasiruošimas būtinas, būtina turėti rezervą tiek patirties, tiek fizinio, psichologinio pasiruošimo... T. y., nedaryti „ant ribos“. Tačiau, kiek mačiau, nemažai į Everestą eina jau po, tarkime, Akonkagvos. Viena mergina kopė tik po dviejų alpinizmo kursų, kai jos didžiausias aukštis – 2000 m. Tikrai patirties čia daug nėra.
Einant į Everestą, svarbu tavo požiūris ir kas organizuoja tuos žygius. Kiek matau organizuojančias įmones, jos dažnai priima bet ką. Ir dažnai tiems žmonėms pavyksta įkopti, kad ir be patirties. Kiekvienas alpinistas – pinigai įmonei. Neįkopsi, kitais metais mokėsi vėl tą patį. Jei draudiminis įvykis – įmonė skraidina, padeda, bet vėlgi – tai dideli pinigai. Įmonei svarbiausias dalyvių skaičius.
Iš alpinisto – daugiau žiūrėčiau iš žmogaus pusės, kodėl eina į Everestą. Savo požiūrį išdėsčiau anksčiau, kodėl einu aš, kodėl kiti – manau, būtų įvairių priežasčių.
Tačiau, kodėl eina be patirties arba iškart Everestas – nesuprantu. Kaip man kažkas yra sakęs, kai apie alpinizmą žinai daugiau, žinai daugiau pavojų, daugiau bijai, o kai mažiau patirties – tai ir baimės mažiau.
Antra, daug kas gali nusipirkti 10 balionų, pasisamdyti 2 šerpus, maksimalų paketą kopimui. Bet, mano nuomone, alpinizmas susideda iš daugelio detalių, o tai – jau patirtis. Ir turėti rezervą, manau, yra svarbu.
Šį sezoną, ačiū Dievui, daugumai pasisekė, žuvusiųjų, nežinau, kiek tiksliai bus, bet ne daug. Bet taip gali sektis ne visada... Gal jau esu per daug atsargus, gal reikia gyventi principu – „kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Na, bet ar rizikuoti verta gyvybės klausimu?..
Vienas draugas pasakė kitą idėją, kodėl verta gerbti sprendimą eiti į 8 km aukščio viršūnę. Einant standartinius alpinizmo žygius aukščiau kaip 7 km, tai nėra tiek svarbu. Turiu omenyje, kad reikia gerbti tą, kuris eina į 8 km, ir dėl papildomų dalykų. Žmogus išvyksta 1–2 mėn., palieka darbą, šeimą ir pan. Antra, suranda reikiamus finansus, nesvarbu, ar savo, ar rėmėjų, tai taip pat reikia vertinti. Na, ir toliau jau drąsa, įkopė ar ne ir t. t.
Įvertinus viską, man labai patiko. Trūko to tikrojo alpinizmo, kas būna iki 8 km, kai viską darai pats. Tačiau dabar suprantu pasakymą, Hillary berods: „Einu, nes jis yra.“ Turima omenyje, kad jis (Everestas) – vienintelis, aukščiausias. Tai kažkodėl žavi, tai daro įspūdį, ypač, kai stovi ant jo. Na, ir vaikščiojimas ties savo galimybių ribomis, pats nustembi, kiek dar savęs pats nepažįsti.
Tad tikrai turėkite omenyje, Everestas nėra sudėtingiausia viršūnė, kaip mums kartais atrodo, tad verti pagarbos alpinistai, įkopę į kitas viršukalnes, kurios galbūt yra sudėtingesnės. Taip pat labai svarbus faktas, nors į jį tikrai niekas nekreipia dėmesio, kaip įkopta. Pvz., berods 7 lietuviai yra įkopę į Everestą, nežinau, ar kas kopė be deguonies, tai tikrai žymiai, žymiai sunkiau nei su deguonimi. Taip pat ir laikotarpis svarbu. Kur dabar techninės galimybės ir kur prieš 20 metų.
Dabar paliesiu temą, kai dauguma pagalvoja, kam to reikia, tiek vargo ir dar gyvybe rizikuoju. Na, bet čia gal nesiplėsiu, nes, manau, reikia pabandyti, kad suprastum.
Manau, vieniems prilimpa, kitiems – ne. Taigi, ką davė šį kartą Everestas?
Pirma, kai gauni krūvius, tikrai negalvoji apie negandas. Antra, visa ta gamtos didybė palieka neišdildomą įspūdį. Trečia, sutikti žmonės – sakoma „blogų žmonių kalnuose nebūna“. Tikrai yra didelė dalis tiesos. Dar – naujos pažintys. Pavyko Ukrainos taikos vėliavą užnešti į viršukalnę, bent dar taip prisidėti prie taikos. Šiais metais aš, ukrainietė Antonina ir vienas rusas užnešė Ukrainos vėliavas į Everesto viršukalnę.
Na, ir pabaigai, žinau, kad pats sau grįžtu kitoks, nors žinau, kad per tam tikrą laiką vėl susikaups problemos. Ką gi, tada vėl dumsiu į kalnus.
O dabar tariu didelį ačiū tiems, be ko nebūtų pavykusi kelionė.
- UAB „Info S“ kolektyvui: Evelinai, Karoliui, Aidui, Linui, Vytautui, Ugnei, kurie išleido iš darbo ir atlaikė frontą.
- Tėvams, kurie prarado nemažai nervų. Sesei Ritai, broliui Almantui.
- Ugnei, kurios pagalba viešinant žygį taip padėjo.
- Kunigui Čiviliui, už suteiktą palaiminimą.
- Renaldai, Rimai, Aurelijai, Ričardui, Audronei, Agnei, Giedriui, kurie suteikė ryžto ir jėgų.
- Ukrainos draugams Vovai, Tarasui, Iljai, kurie net šiuo sudėtingu metu palaikė.
Ačiū visiems už palaikymą!
Linkiu visiems atrasti savąją viršukalnę ir į ją įkopti! O aš jau žinau kitą savąją viršukalnę...
Daugiau kelionės į Everestą įspūdžių ir nuotykių rasite puslapyje „Everesto link“.
