EILĖ: Sakartvele galima pamatyti vieną didžiausių sunkvežimių eilių, kuri kone 100 km tęsiasi nuo Tbilisio pakraščių iki sienos su Rusija – siauro kelio šalikelėje sustatyti sunkvežimiai trukdo grožėtis Kaukazo kalnais ir slėniais, o vairuotojai eilėje, kuri vos vos juda, praleidžia savaites.
KELIAI: Sakartvelas stebina geros kokybės keliais – nuo Tbilisio iki jūros tiesiama autostrada jau juda link pabaigos, o geros kokybės keliais galima švilpti net ir atokiose kalnuotose vietovėse.
ŠVIESOFORAI: kartvelai mūsų, lietuvių akimis, vairuoja gerokai aštriau, bet gana tvarkingai – jei mieste užsidega raudonas šviesoforo signalas, eismas sustoja, bet jei iš gatvės, kuriai dega žalia šviesa, niekas nejuda, galima prašvilpti ir per raudoną, žinoma, jei šalia nėra policijos.
LENKIMAS: silpnų nervų keleiviams greitkeliuose ar kalnų keliuose geriau nežiūrėti į priekį – įgudę vairuotojai kartvelai prie lenkiamo automobilio prilimpa taip, kad, rodos, nė sprindžio tarp jų nelieka, o lenkimo manevrą atlieka nerodydami posūkio signalo, nes dažniausiai lenkiama ten, kur ištisinė linija, tad jei rodysi posūkio signalą ir lenksi, galbūt toliau tykantis policijos automobilis pamatys ir bauda garantuota.
POLICIJA: kelių policininkai – didžiausias kartvelų vairuotojų baubas: kelių policijos automobiliai patruliuoja tik su įjungtais švyturėliais, vairuoti galima tik su 0 promilių, saugos diržą segėti privaloma, o už visus pažeidimus, kuriuos užfiksuos pareigūnai, teks mokėti baudas, jokių galimybių susitarti.
MUITINĖ: Sakartvele užmiesčio keliuose, mažesniuose miesteliuose ir net kalnų keliuose reikia saugotis laisvai vaikštinėjančių karvių ir kiaulių. Tiesa, kiaulaitės mėgsta tursenti šalikelėmis, o štai karvės ramiai vaikštinėja ar net gulinėja ir vidury kelio, todėl jas tenka arba apvažiuoti, arba sustoti ir palaukti, kol „muitinė“ teiksis praleisti. Mestijos miestelio gatvėmis klajojo ne tik karvės, bet ir bulius, romiai dairęsis į turistus ir, matyt, laukęs vėluojančios savo simpatijos.
ARMĖNAI: su kartvelais geriau nepradėti kalbos apie jų kaimynus armėnus, nes apie šios tautos atstovus išgirsi daugybę istorijų ir anekdotų, kuriuos galima apibūdinti vienu posakiu – armėnų tauta irgi tauta.
RUSAI: Sakartvele požiūris į rusus, kurių dabar net automobiliais atvyksta kaip niekada daug ir ypač daug sostinėje Tbilisyje, nėra geras, bet ir iš šalies jų niekas neveja – visgi pajamų šaltinis, tačiau nuolaidos šios tautos atstovai gali nesitikėti niekur.
ARABAI: pastaruoju metu Sakartvelą atrado arabų turistai, kurių gausu visose gražiausiose vietose. Ypatinga arabų turistų pramoga yra „halal“. Vaizdingose vietose galima pamatyti gausybę palapinių, rūkstančius dūmus ir nedidelius aptvarus su avinais, kurie laukia, kol juos išsirinks iš Artimųjų rytų atvykę turistai, specialiu būdu paskers ir iškeps šašlyką.
LIETUVIAI: mes, lietuviai, kartvelams vis dar patinkame. Jie sako, kad iškart mus atpažįsta iš kitų. Tiesa, kartais painioja su latviais ir estais, bet kas nepainioja, mato didelį skirtumą – estai ir latviai šaltesni, santūresni, labiau savimi susirūpinę. Įdomu tai, kad Skirtingose Sakartvelo vietose teko sutikti nemažai žmonių, kurie yra buvę kadaise Lietuvoje ir iki šiol jaučia didelę nostalgiją.
KARAS: Kartvelai sako, kad kariauja jau nuo neatmenamų laikų, ir dabar jaučiasi esą kare, nes dalis Sakartvelo teritorijos okupuota Rusijos remiamų separatistų iš Abchazijos ir Pietų Osetijos – demarkacinę liniją ir pasienio postą galima pamatyti šalia greitkelio, važiuojant iš Tbilisio link jūros.
TAIKA: Kartvelai, kad ir kokie karingi būtų, labiausiai šiuo metu meldžia taikos, nes Rusijos invazija į Ukrainą labai skaudžiai jiems priminė 2008 m. penkių dienų karą su Rusija, pasibaigusį atplėštomis teritorijomis.
TEMPERAMENTAS: Kartvelai išties karšto kraujo ir gali užsiplieksti akimirksniu, dėl, atrodytų, bereikšmės priežasties. Zestafonio mieste mūsų automobilis degalinėje sustojo įsipilti dujų, o už mūsų sustojusio visureigio vairuotojas ėmė karštai piktintis, kodėl sustojome prie pirmos įpylimo vietos, o ne prie gretimos, ir nepalikome jam vietos. Galiausiai visureigis mus apvažiavo ir sustojo prie laisvos vietos, tačiau mūsų draugo kartvelo ir visureigio vairuotojo karšta diskusija tęsėsi. Tačiau labiausiai įniršusi atrodė visureigiu važiavusi pagyvenusi moteris, kuri gręžė žvilgsniu taip, lyg norėtų žaibu nutrenkti, o galiausiai net smogė kumščiu į automobilio kapotą. Laimei, diskusija baigėsi be aukų.
KAINOS: Sakartvele, ką bepirktum, kokią paslaugą beužsisakytum, yra dvi kainos – vietiniams ir turistams, jos gali skirtis ir du kartus.
VYNUOGĖS: miestų turgavietėse ir pakelėse dabar gausu prekeivių, pardavinėjančių arbūzus, melionus, nektarinus, tačiau retai kur pamatysi vynuogių, nors Sakartvelas yra vynuogynų kraštas, – vynuogės dar nesunoko, todėl jų ir neparduoda.
POMIDORAI: rugpjūtį Sakartvele sunoko pomidorai, tad jų pilnos pakelių prekyvietės, ir kiekvienas regionas turi savo pomidorų rūšis, kurios nepaprastai skanios, tačiau patys skaniausi – aplink Choporti miestelį auginami pomidorai.
DUONA: net artėjant vidurnakčiui miesteliuose galima rasti kepyklėlę ir įsigyti nuostabiai kvepiančios baltos kartveliškos duonos, nes be jos kartvelų stalas – ne stalas. Net ir pakelės užeigoje, jei užsisakėte tik sriubos, prie jos bus būtinai didelė lėkštė su kalnu duonos.
VYNAS I: kartvelų pasakojamos legendos byloja, kad šalyje nėra nė vienų namų, kuriuose nebūtų naminio vyno – jei patys neaugina vynuogių (ne visur jos auga), tai nusiperka iš tų, kurie augina. Visų namų per kelionę netikrinome, bet tuose, kuriuose buvome, mėgavomės puikiu naminiu tamsiai raudonu vynu, čača (vynuogių degtine) ir „konjaku“.
VYNAS II: kadangi kiekvienas kartvelas savo namuose turi naminio vyno, užsukęs su svečiais pavakaroti į kavinę, jis užsisako daug maisto ir nebent alaus, o visa kita traukia iš savo krepšio.
VYNAS III: kiekvieno kartvelo, kuriose sode dera vynuogės, vynas yra pats geriausias, todėl labai sunku pasakyti, kuris vynas yra geras, o kuris blogas, nes jei jums pasisekė atostogas Sakartvele praleisti prižiūrimam to kartvelo, kuris daro vyną, visas kitas vynas bus prastas arba bent nerekomenduojamas pirkti (bet taip ir yra).
VYNAS IV: nežinia, ar tai tiesa, ar legenda, bet kartvelai tikina, jog, jei rasime savo parduotuvėje vyno „Chvančkara“ – vieno populiariausių pussaldžių kartveliškų vynų, tai bus klastotė, nes vynuogių rūšių, iš kurių šis vynas gaminamas, yra tiek nedaug, jog šis vynas neeksportuojamas, visas parduodamas šalies viduje. Ką gi, teko porą butelių importuoti.
TOSTAS: Kartvelai, jeigu nereikia vairuoti ir leidžia sveikata, geria nemažai: ryte, per pietus, vakare. Bet ryte galvos neskauda nei jiems, nei jų svečiams. Nežinau kaip ten tarpusavyje, bet užstalėje su svečiais yra geležinė taisyklė – išgerti galima tik pasakius tostą. Kol tą tostą pasakai, kol jį aptari, žiūrėk, jau ir švinta, o vyno dar nemažai likę. Už tai ir pakelkime: už Dievą, tėvynę, taiką, artimuosius ir taip toliau iki begalybės.
TĖVYNĖ: Kartvelai labai didžiuojasi savo šalimi, jos istorija, gamtos grožiu, tačiau valdžią keikia kaip ir kitur, o mokesčių mokėti taip pat labai nesiveržia ir nesibodi kontrabandinių produktų.
STEBUKLAI I: jeigu turėjote galimybę apsilankyti kitose šalyse ir pamatyti vieną ar daugiau didžiųjų pasaulio stebuklų, žinokite, kad visi jie yra Sakartvele, net mažoji kartvelų siena nuostabaus grožio Signagi mieste, iš kurio atsiveria kvapą užimantis Alazani upės slėnis.
STEBUKLAI II: Sakartvele yra vietų, kur nežinia dėl ko automobiliai rieda atgal į įkalnę. Vieną tokią vietą taksi vairuotojas parodė Tbilisyje kylant į kalną prie apžvalgos rato. Kitą radome patys kalnuose leisdamiesi keliu iš Mestijos. Nuokalnėje sustabdytas automobilis laisva eiga pats pradėjo riedėti atgal į įkalnę. Vieni sako, kad tai optinė apgaulė, kiti –kad veikia mums mažai pažįstami magnetiniai laukai.
INFRASTRUKTŪRA: gražiausiose Sakartvelo vietose, kur lankosi daugybė žmonių, nebūtinai rasite padorią vietą gamtiniams reikalams atlikti, tad turėkite tai omenyje keldami tostą pakeliui ar kirsdami kokį nors skanėstą.
VANDUO: Sakartvele trykšta daugybė šaltinių, kurių vanduo tinkamas gerti. Vienų šaltinių vanduo tyras ir gaivus, o kitų – tikras mineralinis, lyg iš biuvetės Druskininkuose ar Birštone. Tad dažnai vandens net neprireikia pirkti, tereikia turėti tuščią buteliuką.
CHINKALIAI: ką Sakartvele reikia būtinai suvalgyti? Charčio sriubos, aštraus jautienos troškinio „Ostri“, pomidorų, agurkų ir svogūnų salotų su riešutų padažu, įvairių rūšių chačiapuri ir chinkalių. Be jų – nė iš vietos. Užeigose, kuriose lankosi daugiausia kartvelai, chinkaliai valgomi dešimtimis. Tikro džigito norma – ne mažiau dešimt chinkalių, žinoma, apibarsčius juos pipirais.
SALDU-SŪRU: Rugpjūtis Sakartvele – melionų sezonas, jie sunokę, sultingi, nepaprastai saldūs. Skaniausia susipjaustyti melioną kur nors kalno viršūnėje ar upės slėnyje ir valgyti jį apibarsčius druska.
INFLIACIJA: prieš keletą metų turistas, į Sakartvelą atvykęs su doleriais ar eurais kišenėje, galėjo jaustis ponas, nes, pavyzdžiui, euras buvo vertas 4 vietinių larių. Dabar euras tevertas vidutiniškai (priklausomai nuo keityklos) 2,7 lario, o benzino kainos šokusios į aukštumas ir gali siekti ir iki 1,5 euro. Tad jei jūsų automobilis varomas ne dujomis, palakstyti Sakartvelo kalnais ir lygumomis gali būti brangoka. Užtat daug kur trise galite labai skaniai papietauti ar pavakarieniauti už maždaug 25 eurus (primenu, kad save gerbiantys kartvelai ir jų svečiai kavinėse perka nebent alų, o visa kita atsineša savo).
RENOVACIJA: Sakartvele kaip ir kitur – miestų centrai iščiustyti, o toliau nuo jų, mažesniuose miestuose ar kaimuose – nemažai apleistų namų, skurdo. Tačiau jau įsibėgėja renovacija. Ir Tbilisyje, ir kituose miestuose daug renovuojama ir senų, ir sovietmečiu statytų namų. Kartvelai tikina, jog viskas daroma valstybės lėšomis, gyventojams nereikia mokėti net už naujus langus, tik pasirinkti, kokių nori.
KIČAS: Sakartvele važinėjant po kalnus galima atrasti daugybę vietų, kuriose tikrai verta sustoti ir pasigrožėti kalnų grandinėmis, kažkur ten žemai plytinčiais slėniais ar srauniomis upėmis. Ten, kur daugiausia turistų, iki šiol buvo nedaug infrastruktūros, tačiau dabar jau konstruojami laiptai, renčiamos apžvalgos aikštelės, kuriose kažkodėl statomos dirbtinėmis gėlėmis padabintos širdies formos konstrukcijos, lyg toje širdyje už 5 larius būtų smagu fotografuotis kvapą gniaužiančios gamtos fone.
VIENUOLYNAI: vienas svarbiausių Sakartvelo atributų – vienuolynai, kurių – itin senų ir visai naujų – pilna kiekviename regione. Dauguma vienuolynų įsikūrę įspūdingose vietose, yra sutvarkyti ir kruopščiai prižiūrimi juose gyvenančių vienuolių.
ŠUNYS: jei sustosite ten, kur būna žmonių, jus būtinai pasitiks bent keli benamiai šunys: dideli, maži, beplaukiai ar ilgaplaukiai. Jie mieli, bet agresyviai gina savo teritoriją nuo konkurentų. Jei pašersite tokį keturkojį, galite įgyti draugą ilgam. Važiuojant į Mestiją kalnuose matėme, kaip dvi turistės, pasiryžusios įveikti kalnus dviračiais, davė maisto vienam mišrūnui. Kitą dieną grįždami atgal sutikome tas pačias turistes jau numynusias keliasdešimt kilometrų, šuo buvo su jomis.
PARASPARNIAI: Sakartvele itin populiari turistų pramoga buvo skraidyti nuo uolų parasparniais. Tačiau šią vasarą ši pramoga nežinia kuriam laikui baigėsi. Britų pora skraidė parasparniais, bet pagauta vėjo gūsio bloškėsi į žemę. Moteris žuvo, vyras liko gyvas. Atskrido gelbėtojų sraigtasparnis, pradėjo kelti sužeistą vyrą, bet kažkas nutiko sraigtasparniui, šis nukrito ir sudužo, žuvo visi aštuoni gelbėtojai. Vidaus reikalų ministras uždraudė skraidyti parasparniais, kol nepaaiškės visos aplinkybės.
DRAUGYSTĖ: jei atvykę į Sakartvelą būsite žingeidūs, pagarbūs, dėmesingi, išvažiuosite gavę didžiausią dovaną – draugystę, kurios nesugeba įveikti nei atskirties metai, nei pandemijos. Ir kitą kartą, kai sugrįšite, jau būsite priimti ne kaip turistai, o kaip svečiai, kuriuos priėmęs kartvelas bus laimingas, jei jo svečiai bus laimingi.
