Į Lietuvą – po daugiau nei 15 metų
Štai Martynas ir Sigita Papieviai su trimis vaikais prieš dvejus metus į Lietuvą grižo iš Didžiosios Britanijos. Ten praleidę daugiau nei 15 metų grįžo dėl kiek pašlijusios artimų žmonių sveikatos, tačiau į užsienį grįžti gyventi jau nebenorėtų.
„Į Angliją išvykau mėnesiui, o prabėgo net daugiau nei dešimtmetis. Didžiojoje Britanijoje sutikau ir savo būsimą žmoną, kuriai pasipiršau jau po antro pasimatymo. Ten gimė trys vaikai“, – savo istoriją prisiminė iš Šakių kilęs ir į tėviškę grįžęs Martynas.
Vyras sako, kad jau gimus vaikams turėjo minčių grįžti, nes trūko lietuviškų vasarų ir to lietuviško gyvenimo, tačiau tašką padėjo mamos sveikata. „Viską metėme ir prieš du metus grįžome“, – sakė Martynas.
„Pats mėgstu gyventi nuošaliau – manęs ir žmonos didmiesčiai nežavi. Smagu, kai vaikai čia gali lakstyti basomis po kiemą. Tikriausiai trūko to kaimiško gyvenimo, tad čia kuriame savo oazę“, – pasakojo vyras.
„Didžiojoje Britanijoje žmona dirbo restorane pas Gordono Ramsay mokinį, buvo atsakinga už visą servisą, o aš taip pat virš 15 metų sukausi maisto sektoriuje. Tad dabar Sigita rūpinasi „Rocky spoon“ padažais, o aš bandau laimę liofilizavime“, – sakė M.Papievis.
Kol gyveno užsienyje, Martynas su šeima į Lietuvą grįždavo kiekvieną vasarą. „Aplankydavome artimuosius, tradiciškai vaikus įmerkdavome į Baltijos jūrą. O ir pats mokiausi tuo metu Lietuvoje, grįždavau laikyti egzaminų“, – prisiminė vyras.
Dabar galvojame ir draugus iš Anglijos pasikviesti, kad pamatytų, kaip čia gyvename, lietuvišką gamtą pažintų.
Pasak Martyno, savame krašte jis visuomet pasiilgdavo miškų, ypač pasivaikščiojimo žiemą. „Važiuodavome su šeima į Lekėčių pažintinį taką, prisipildavome vandens iš Lekėčių šaltinio. Žinoma, būtinai aplankydavome šalimais esantį Zyplių dvarą.
Kai matau visų keturių metų laikų kaitą, man širdis dainuoja. Anglijoje to nebuvo, ten arba lietus, arba pilkuma. Nostalgijos kiek liko – Didžiojoje Britanijoje praleidome daugiau nei 15 metų, bet visgi grįžti ten gyventi neketiname. Dabar galvojame ir draugus iš Anglijos pasikviesti, kad pamatytų, kaip čia gyvename, lietuvišką gamtą pažintų“, – sakė vyras.
Paklaustas, ar nepasiilgdavo lietuviško maisto, vyras sakė, kad dažnai gamindavosi namuose. „Turėjome ir bulvių tarkavimo mašiną, tad ir kugelį ar bulvinius blynus kepdavome, balandėlius pasidarydavome. Būdavo, kadaise mama ir lašinukų atsiųsdavo, o juodą duoną pirkdavome lietuviškoje parduotuvėje“, – vardijo Martynas.
Dvarai ir gamta – ant bangos
Gidė, Šakių turizmo ir verslo informacijos centro (Šakių TVIC) vadybininkė Birutė Bendoraitienė mini kad Martyno ir Sigitos istorija vos ne chrestomatinė, kaip tėvynainiai išsiilgsta Sūduvos. Juos čia keri dvarai ir gamta.
„Turime ne tik renovuotų ir įveiklintų, bet ir bepradedančių savo gyvenimą dvarų. Štai Žemosios Panemunės dvare vyksta ir piknikas žydinčių obelų sode, Pažaislio muzikos festivalio koncertas. O į Kaimelio dvarą, kuris bus uždarytas renovacijai keletui metų, šią vasarą lankytojai tiesiog plūdo voromis“, – sakė Birutė.
Anot gidės, lankytojų visuomet sulaukia ir Zyplių dvaras bei šalia esantis Zanavykų muziejus, restoranas „Kuchmistrai“. Žmonės čia pusdieniui ar net visai dienai atvyksta, mėgsta čia ir apsistoti. Užsukama ir į Gelgaudiškio dvarą, šiemet siūlantį naujų paslaugų.
Nors po pasaulį išsibarstę kraštiečiai dažniausi grįžta aplankyti artimųjų, dėmesio skiriama ir kultūrai.
„Iš visų šalies pakraščių autobusais atbilda ir kolektyvai, o jiems atrakcija – ornitologija. Paukščių stebėjimo mėgėjai į Novaraisčio ornitologinį draustinį dažniausiai atvyksta išlydėti gervių. Tačiau čia ne tik gervės užburia, bet ir pats kraštovaizdis. Vasarą stebimi ir baltieji bei pilkieji garniai, o rudenį miškingoje teritorijoje galima išgirsti riaumojančių elnių. Visgi tai yra draustinis, tad gamtos labai trikdyti nederėtų“, – pasakojo B.Bendoraitienė.
Vaida Zimnickienė, Šakių TVIC turizmo vadybininkė taip pat įžvelgia, kad atvykėlius masina dar nerenovuoti dvarai. Iš čia – šiųmetis Kaimelio dvaro fenomenas. „Dvarų turizmas dabar ant bangos. Svečiai taip pat ieško įdomesnių apgyvendinimo vietų sėslesniam turizmui“, – sakė turizmo vadybininkė.
Anot Vaidos, žmonėms gamta labai svarbi, o Sūduvos krašte ji persipynusi ir su istorija. Štai kad ir Sudargo piliakalnių kompleksas išsidėstęs palei Nemuną. Gyvūnų mylėtojams įdomus ne tik Novaraistis, bet ir Lukšių miestelio Kuosynės sodyba, kurioje auginami danieliai. Savaip įdomi Ožiukų mokyklėlė šalia Sudargo“, – akcentavo Birutė.
Nori ir naminio maisto
Atvykėlių polinkį gamtai ir dvarams pastebi ir restorano „Kuchmistrai“ vadovė Jolita Briedė. „Kasmet sulaukiame sugrįžtančių lankytojų. Pastebėjau, kad rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje jau kelinti metai pas mus apsistoti atvyksta šeimyna iš Vilniaus. Pasirodo, jie turi tradiciją kasmet stebėti migruojančias gerves“, – pasakojo J.Briedė.
Anot Jolitos, ir lietuviai, ir užsieniečiai gamtos stebėti atvyksta visais metų laikais. Juos žavi Sudargo piliakalniai, Plokščių Vaiguvos upelis-gatvė.
Be to, pasak Jolitos, atvykėlius masina „Beatričės vasaros“ ar Mėlynių festivalis. Kraštiečius suburia ir Zyplių dvaro kultūros renginiai, tokie kaip edukacinė duonos šventė „Su savo duona visur rasi suolą“ ar medžioklės ir amatų festivalis „Išeik, sūduvi, ant dvaro pamandravot“.
Pasak moters, svarbus ir kulinarinis paveldas. „Grįžtantys kraštiečiai visuomet nori paragauti lietuviškos virtuvės patiekalų, taip pat savo svečiams parodyti, kokia turtinga yra istorinė Lietuvos virtuvė, domisi ir kasmet vis nauju dvaro vynuogyno derliumi. Dažnai tampame ir įsimylėjėlių tėvų supažindinimo liudininkais“, – šypteli restorano vadovė.
Psichologas Tomas Lagūnavičius teigia, kad praradimo jausmas 3–4 kartus stipresnis už kitus. „Bet kuris iš mūsų esame užslopinę spiečių neuronų, emocinė atmintis niekur nedingsta – štai kodėl Sūduvą lanko emigrantai“, – sako psichologas.
Ano to, Danijoje ar Didžiojoje Britanijoje žemės paviršius tiesiog numelioruotas, o bet kuriam iš mūsų norisi tikrumo, prisiminimų iš vaikystės ir to tikro gamtos pojūčio.