Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Šis geležinkelio tilto statinių kompleksas nuo 2007 m. yra valstybės saugoma nekilnojamoji kultūros vertybė. Kaip ir priklauso tokioms vertybėms, šiek tiek nutolus nuo Mažeikių, kelyje pastatyta nuoroda, vedanti link įspūdingo paveldo.
Iš pirmo žvilgsnio, viskas atrodo taip, kaip dera, tačiau vos tik išsukus iš pagrindinio kelio, tenka kratytis siaurais ir duobėtais sodų bendrijos keliukais.
Nuoširdžiai nesuvokiu, kaip ten gyvenantys žmonės patys neprisiruošia kuo nors užpilti visas tas duobes.
Čia namukai susiglaudę vienas prie kito, o tarp miniatiūrinių kiemelių sklando kepamos mėsos kvapas ir popmuzikos popuri.
Tokiais momentais vis pagalvoju, kaip gerai, kad tas gražus žodis „sodas“ man asocijuojasi su visai kitokiu vaizdu iš gimtinės.
Vos pasibaigia namukų virtinė, pasirodo krūmynų ir medžių raizgalynė, o prieš ją – dar labiau „nudžiuginantis“ keliukas ir krypties rodyklė link jau už 0,5 km esančio geležinkelio tilto pastatų komplekso.
Pamaniau, kad gana kankinti automobilį ir per šlapią liurlynę nužingsniavau nurodyta kryptimi.
Truputį paėjus, atsiveria aukštas geležinkelio pylimas, o kitoje pusėje – šiukšlynu paverstas miškelis. Ilgai netrukus, šį vaizdą pakeičia vandeninga Ventos upės vaga ir virš jos esantys masyvūs tiltai bei pro juos šmėžuojantys raudonų plytų bokštai. Išties, įspūdingas reginys.
Šalia vienas kito virš Ventos čia tįso inžineriniu požiūriu labai besiskiriantys tiltai. Pirmasis – šių laikų geležinkelio tiltas per upę, o kitas – tikras inžinerijos lobis.
Žinoma, viskam yra paaiškinimas.
Pirmasis medinis tiltas per Ventą pastatytas 1871–1873 m., tiesiant geležinkelį Liepoja-Romnai. Vėliau, 1904–1905 m. jis buvo pakeistas tvirtesniu mediniu tiltu.
Tai buvo itin svarbi strateginė vieta, kadangi šiuo tiltu keliavo carinei Rusijai reikšmingi kroviniai.
1915 m. balandį vokiečių kariuomenė sudegino geležinkelio stoties namą, prekių sandėlį, susprogdino ir čia pat buvusį neseniai perstatytą medinį geležinkelio tiltą per Ventą.
1918 m. tiltas buvo atstatytas, tačiau jis jau sukonstruotas iš metalo (įdomu, kad šį tiltą pastatė tie patys vokiečiai).
Apie tąkart atstatyto metalinio tilto svarbą išduoda skirtinguose upės krantuose iškilę sargų bokštai. Jų sienos gali sieki ir vieno metro storį, aplink pastatus – šaudymui pritaikytos angos. Išorėje ant sienų matyti buvusių šūvių žymės.
Kurmaičių geležinkelio tilto pastatų kompleksas apipintas ir liaudyje populiariomis istorijomis apie antgamtinius reiškinius. Sutinku, kad čia vyko ir žiaurūs dalykai, bet jokių šmėklų, baubų ar nosferatų nesimatė – kaip ir visose kitose, legendomis garsėjančiose vietose.
Naujasis šių laikų tiltas šalia metalinio gražuolio atsirado neseniai – prieš kiek daugiau nei kelis dešimtmečius.
Ventos pakrantėje po abiem tiltais galima pamatyti stendą, kuriame šis kompleksas aprašomas.
Gan dideliame stende pateiktame apraše – vos šeši sakiniai ir daug tuščios vietos. O iš tų šešių – pirmas ir trečias identiški. Spėju, kažkam šio turinio sukūrimas buvo arba neįtikėtinai skubi užduotis, arba „niekas čia neis ir neskaitys“ požiūrio rezultatas.
Žmonės čia tikrai lankosi. Vieni – vedami smalsumo, kiti gi – norėdami pasigrožėti surūdijusio senojo tilto varinėmis spalvomis, kurias dar labiau išryškina Saulė.
Senasis tiltas atrodo daug įspūdingiau už dabar statomus: jį puošia keturios tašyto akmens mūro atramos su betoniniais karnizais, o paties tilto konstrukcijos susideda iš kniedytų plieninių santvarų.
Sklinda kalbos, kad Kurmaičiai pasižymi didžiausiu nusikalstamumu Mažeikių rajone. Gal todėl senasis geležinkelio tiltas iš abiejų pusių veda tik į niekur...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
