A-utobusas
Miesto autobusais važinėtis nemokant portugalų kalbos yra praktiškai neįmanoma. Tiesa, internete galima rasti jų tvarkaraščius ir maršrutus, bet tai reiškia, kad norint turėti šiokią tokią judėjimo laisvę, visuomet privalu nešiotis interneto ryšį su savimi.
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./Miesto centras |
Jei kažkaip pasisekė ir pataikėte į tinkamą autobusą, laukit kitos staigmenos – stotelių niekas čia nepranešinėja, taigi turėsite kažkaip pataikyti išlipti ten, kur reikia. Jei nesate tikras dėl autobuso maršruto, jums padės arba vairuotojas, arba cobrador – bilietėlių pardavėjas, bet, žinoma, reikia mokėti susikalbėti portugališkai arba gestų kalba.
B-okalas
Nei viena šventė, renginys, draugų susibūrimas ar šiaip laiko leidimas čia negali būti įsivaizduojamas be alaus. Alaus čia yra visur ir visada, dažniausiai dideliais kiekiais, o svarbiausia, kad alaus skardinė būtų beprotiškai šalta! Visgi alus skardinėse pasižymi ypatingai nekokiu skoniu. Tiesa, Brazilijoje pakankamai populiarios mažos naminio alaus gamyklėlės, kurios daro tikrai skanų ir kokybišką visų įsivaizduojamų rūšių alų. Kainos skirtumas akivaizdžiai didelis, bet tikrai verta išbandyti!
Kita alaus kultūros dalis – pilstomas alus. Chopp arba chope (tariama šiópi) – vienas iš „pavogtų“ žodžių. Daugelis brazilų galvoja, kad šis žodis vokiškai reiškia pilstomą alų. Iš tiesų Schopp yra viena Vokietijos provincijų, o šnekamojoje kalboje šis pavadinimas naudojamas apibūdinti 300 ml alaus bokalą (tegu vokiečiai man atleidžia, kad niekingus 300 ml vadinu bokalu). Jis gerokai skiriasi nuo alaus stikliniuose buteliuose, yra kur kas sodresnis ir paprastai patiekiamas su didesne nei trijų pirštų storio puta!
C-entrinis turgus
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./Centrinis San Paulo turgus – rojus vaisių mėgėjams |
Mercado Municipal de São Paulo – viena tų vietų, į kurią norisi sugrįžti. Švieži, įvairiausių rūšių vaisiai bei daržovės, sūriai bei kumpiai iš visų pasaulio šalių, nuostabūs prieskoniai bei desertai, suvenyrai, jūros gėrybės, visų įsivaizduojamų rūšių marinuotos daržovės, kava, arbata. Pardavėjai čia gerai nusiteikę, kviečiantys ragauti visko ir tikrai sugebantys patarti.
Turgaus pastatas – buvusi traukinių stotis – erdvus, per daugelį metų beveik nepakitęs. Pavargus, galima įsitaisyti įrengtame mezzanine ir paskanauti tradicinių turgaus patiekalų: Pastel – kažkas panašaus į čebureką, tradicinis šio turgaus įdaras – menkė su kalendra; Mortadela – sumuštinis su daugmaž 200 g dešros, Bolinho de bacalhau – kroketai iš menkės ir bulvių, panašūs į portugališkuosius, tik didesni.
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./Centrinis San Paulo turgus |
C-ukrus
Cukrus užima labai svarbią vietą Brazilijos kultūroje. Cukranendrių auginimas ir cukraus eksportas sukėlė pirmąjį Brazilijoje ekonomikos bumą, jei taip galima vadinti pokyčius, vykusius XVI a. Vis dėlto kartu su kavos pupelėmis, cukrus yra „atsakingas“ ir už didžiausią pasaulio istorijoje vergijos reiškinį. Vergų skaičius gerokai viršijo ten gyvenusių vietinių indėnų ir emigrantų iš Europos skaičių. Vėliau viskas persimaišė ir taip susiformavo šiuolaikinė Brazilija.
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./Copan pastatas – San Paulo miesto ikona |
Todėl cukraus Brazilijoje daug visur – jei saldu, tai saldu iki nukritimo. Įdomus vien faktas, kad čia naudojami 8 g popieriniai cukraus pakeliai, tuo tarpu Europoje įprastas kiekis yra 4-5g. Vienas populiariausių gėrimų mugėse ir kitose gatvės šventėse yra tradicinis caldo de cana, gaunamas „išgręžus“ šviežias cukranendres. Šios sacharozės bombos man pavyko išgerti tik pusę stiklinės, po to net apsiašarojau nuo saldumo. Tradicinė Braziliška kava irgi patiekiama užsaldinta, o geras barmenas dar ir cukraus papildomai pasiūlys.
F-utbolas
Tik spėjusią apšilti kojas San Paule, vietiniai mane prirėmė prie sienos ir liepė prisipažinti, už kurią futbolo ekipą aš sergu. San Paulas turi tris dideles futbolo ekipas – „Corinthians“, „São Paulo“ ir „Palmeiras“. Taigi savaime suprantama turėjau rinktis kažkurią iš jų. Bandymas įtikinti, kad esu kilusi iš krepšinio šalies ir neturiu jokių sentimentų futbolui, nesulaukė reakcijos. Rinkis ir viskas.
Prasitariau, kad nenutuokiu nieko apie jų komandas, bet kartą draugas paskolino savo „Corinthians“ marškinėlius vietoj pižamos. Nepataikiau! Buvau iškart įrašyta į mirtinų priešų sąrašą, nes pasirodo visi aplinkui sirgo už „Palmeiras“.
G-inklai
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./San Paulo panorma iš Banespa pastato |
Jau pačią pirmą dieną San Paule supratau, kad pasakojimai apie tai, koks šis miestas pavojingas, nėra iš piršto laužti. Draugų teiginys „na, tu juk visvien nešiojiesi kokį nors ginklą su savim, pavyzdžiui peilį...“, man nelabai patiko. Na jau ir seniau buvau girdėjusi įspėjimų, jog nereikėtų gatvėse su savimi nešiotis vertingų daiktų, o po paskutinės kelionės į Braziliją prieš 5 metus išmokau, kad šiukštu negalima viešumoje išsitraukti piniginės ar apskritai rodyti grynųjų pinigų.
Kambariokės ramiu veidu išsakytas faktas, kad per ketverius metus praleistus San Paule, iš jos gatvėje pavogė TIK 5 telefonus, nenuskambėjo įkvepiančiai. „Nieko, sako, jei iškart atiduodi, ko prašo, nenudurs“.
Tamsiu paros metu galioja taisyklė niekur nevaikščioti vienam (arba iš vis geriau nevaikščioti) ir nekišti nosies į tuščias gatves. Kita vertus, dideli žmonių susibūrimai lygiai tokie pat pavojingi – kur tik vyksta kokia gatvės šventė (ir ypač kur vartojamas alkoholis), žiūrėk jau įsisuka gauja bei švarina visus iš eilės. Tiesa, dienos metu nelendant į šalutines gatveles ir neprarandant budrumo, galima vaikštinėti visai ramiai. Kišenvagių apstu, bet man jie pasirodė kur kas mažiau įžūlūs nei pavyzdžiui Barselonoje.
G-PS
Be GPS San Paule aš nebūčiau išbuvus nei dienos. Tokio dalyko kaip miesto žemėlapis tiesiog nėra. Centrinės dalies planą dar galima gauti turizmo informacijos centruose, tačiau norint nukakti kur toliau, be GPS nė žingsnio. Man GPS puikiai pasitarnaudavo, kai naudojantis visuomeniniu transportu reikėdavo atsekti, kurioje stotelėje išlipti.
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./San Paulo panorma iš Banespa pastato 3 |
G-rąža
Nors mažiausia monetos vertė Brazilijoje yra 5 centai, prekių kainos dažnai rašomos vieno cento tikslumu. Kainos suapvalinamos ir grąža suskaičiuojama „iš akies“ tiesiai kasoje. Apvalinimo principai man taip ir išliko mistika – kartais apvalinama matematiškai, kartais pirkėjo naudai, kartais – pardavėjo. Bet nevertėtų jaustis nuskriaustam, daugeliu atveju gali tiesiog sumokėti mažiau nei parašyta sąskaitoje ir nesulaukti nei mažiausio priekaišto iš kasininko.
I-talai
Italai sudaro bene didžiausią imigrantų grupę San Paule (XIX a. pabaigoje jie sudarė bene pusę visų imigrantų, pranokdami net „šeimininkus“ portugalus). Dabar jie yra asimiliavęsi. Naujų imigrantų italų San Paule ne tiek jau ir daug, bet tie senieji sudaro gana stiprią grupę. Vienas San Paulo rajonų, Bixiga (Bišíga), neoficialiai vadinamas italų miestu. Išties, niekur nesutiksi tiek daug žmonių, kurių veidai, išraiškos ir kūno kalba tokia itališka! Ir be abejo, niekur kitur neparagausi tokių pasakiškai skanių picų.
J-aponai
Japonai yra kita gana didelė tautinė mažuma San Paule, bet priešingai nei italai, išvengę asimiliacijos su vietiniais. Įžengus į Japonų kvartalą Liberdade, atrodo, jog nusikėlei į tolimuosius rytus – beveik negirdėti kalbant braziliškai, užrašai hieroglifais, parduotuvių vitrinos nukrautos makaronais, o pavaikštinėjęs gali užklysti į budistų šventyklą ar aptikti japonišką sodelį su fontanėliais.
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./San Paulo japonų rajonas Liberdade |
K-ava
Nors visuomet įsivaizdavau, kad kavos kultūra Brazilijoje turėtų būti gana solidi, deja, realybė pasirodė kitokia. Gauti geros espresso puodelį nėra lengva ir apskritai reta kavinė turi gerus kavos aparatus bei naudoja kokybiškas kavos pupeles. Taip ir nesupratau, ar visa gera kava iškeliauja į Portugaliją ir Italiją, ar tiesiog brazilai jos nevertina, nemėgsta ir negeria.
Pasirodo geria, bet geria ne espresso iš mažutėlaičių puodelių, o silpnoką užsaldintą birzgalą iš termosų. Būtent ši kava yra laikoma tradiciniu cafezinho, patiekiama – storo stiklo 200 ml briaunuotoje stiklinėje. Jei nemėgstate grynos, barmenas įpils pieno tiesiai iš pakelio.
K-irmėliukas
„Minhocão“ arba „Kirmėliukas“ – taip mielai čia vadinamas visai nemielas „organizmas“ pačiame miesto centre. Tai toks savotiškas aplinkkelis, beveik 3 km ilgio viadukas, „besigriaužiantis“ sau kelią aplink miesto centrą maždaug 10 m aukštyje. Buvo pastatytas jis vieno korumpuoto valdininko, tačiau nedavė jokios akivaizdžios naudos, tik labai daug galvos skausmo.
„Kirmėliukas“ buvo pastatytas tiesiog virš jau egzistuojančios paprastos miesto gatvės, taigi visi tos gatvės gyventojai staiga gavo „dovaną“ – ties trečio aukšto langais kybantį greitkelį. Savaime suprantama, nors kai kurios transporto problemos buvo išspręstos, nekilnojamo turto kainos abipus „kirmėliuko“ staigiai nukrito, triukšmo lygis gerokai pakilo.
Tik po ilgų protestų buvo nuspręsta riboti eismą nakties metu ir sekmadieniais, taip leidžiant aplinkinių namų gyventojams išsimiegoti. Dabar po 22 val. vakaro ir visą sekmadienį „kirmėliukas“ atiduodamas visiems norintiems pabėgioti, pasivažinėti dviračiu ar net pasidaryti neįprastą pikniką ant asfalto.
K-ultūra
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./Kažkur San Paulo labirintuose |
San Paule yra visko. Taip pat ir įdomių renginių, parodų, koncertų, ekspozicijų. Muziejai tikrai verti dėmesio (mano susižavėjimo šūksniai skiriami – Afrobraziliškosios kultūros muziejui Ibirapueros parke), be to, dažniausiai nemokami. Koncertų ir visokių renginių netrūksta kiekvieną dieną, tik turėk laiko ir transportą į juos nusigauti. Be to, beveik kiekviename rajone yra po kultūros centrą, atvirą visuomenei, kuriame rengiami įvairūs kursai ir užsiėmimai, dažnai yra biblioteka, kavinė, kartais net baseinai ir sporto salės.
Taip pat daugybė mažų eksperimentinių teatro salių, ties centrine miesto dalimi ir Vila Buarque rajonu. Klaidžiojant Roosevelt aikštės kaimynystėje, apima jausmas, kad esi kažkokioje daugialypėje erdvėje kur viskas susimaišę – čia šalia tradicinės Rio de Janeiro sambos pasirodymų ir šokių gatvėse gali užklysti į barą, primenantį Berlyną, ir stebėti šešėlių teatrą.
Mėgstantiems paprastesnes pramogas gatvės šventės ir paradai čia taip pat vyksta nuolat, visuomet su trankia muzika ir ežerais alkoholio.
M-etrai
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./Šiek tiek žalumos miesto centre – buvusi Anhangabau upės vaga |
Namų numeriai San Paule žymimi metrais nuo gatvės pradžios. Kiek teko girdėti, ši sistema buvo naudojama ir kai kuriuose Europos miestuose, pvz. Porte ar Prancūzijos miesteliuose. Taip yra žymiai lengviau orientuotis ilgose gatvėse ir susivokti, kuriame kvartale yra ieškomas pastatas. Gatvės pradžia yra laikomas tas jos galas, kuris yra arčiau – miesto katedros. Kiekviename kvartalo kampe yra žymeklis su kvartalo pradžios ir pabaigos metrais. Ši sistema – išties šauni, bet pirmomis dienomis kažkodėl visvien atsidurdavau visai kitam gatvės gale nei reikia. Kai ieškai 3200 m, o pamatai, kad stovi ties 320 m, optimizmas išgaruoja.
M-ugė
Vaisių, daržovių ir kitų naminių produktų mugės vyksta kiekvieną savaitės dieną įvairiuose miesto rajonuose, tam numatytose vietose ir vadinasi „Mercado Livre“ – laisvieji turgeliai. Tiems, kas mėgsta derėtis, tai puiki vieta nusipirkti šviežių vaisių ir daržovių gerokai pigiau nei parduotuvėje.
Be „Mercado Livre“, San Paule gausu ir kitokių mugių bei turgelių, bet bene garsiausia yra sendaikčių mugė Benedito Calixto aikštėje, kuri vyksta kiekvieną šeštadienį. Tiems, kurie lankėsi Londono ar Lisabonos blusturgiuose, ši pasirodys niekingai maža ir niekuo neypatinga, bet joje verta apsilankyti ne dėl sendaikčių.
Kiekvieną popietę joje vyksta „Roda de Choro“ – instrumentinės samba muzikos pasirodymas, o šalia palapinėse galima paskanauti tradicinių valgių, užkandžių, gėrimų ir labai nuostabių desertų. Jau neminint to, kad visas tas smagumas vyksta neįsivaizduojamo mažumo erdvėje, kur kažkaip stebuklingai užtenka vietos visiems – ir muzikantams, ir šokėjams, ir valgytojams, ir į sambos ritmą šalia scenos dirbančiam batų valytojui.
P-arkas
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./Parkas ties Paulista aveniu |
Žalių plotų San Paule išties mažoka. Mažesni parkeliai ir skvereliai miesto centrinėje dalyje beveik visuomet okupuoti benamių, taigi rasti ten jaukią vietelę prisėsti ir paskaityti knygą keblu. Išimtis – „Tenente Siqueira Campos“ parkas, esantis ties pagrindine miesto arterija, Avenida Paulista.
Šis parkas puikiai tvarkomas, saugomas, naktimis uždaromas ir yra tikra žalia oazė šurmulingoje miesto dalyje. Netoli centro esantis Buenos Aires parkas – irgi puikus variantas, žalias, vėsus ir slepiantis įdomių dalykų, pvz. nemokamus Tai Či užsiėmimus.
Tiesa, niekas nenurungs Ibirapuera parko – žalios San Paulo širdies. Tai pusantro šimto hektarų parkas su puikia infrastruktūra – sporto ir vaikų žaidimo aikštelėmis, riedlenčių ir riedučių parku, didžiausiu tvenkiniu, bėgiojimo ir dviračių takais, kavinėmis, pavėsinėmis, renginių arena ir netgi keliais muziejais. Tiesa, kadangi jis toks vienintelis, dienomis po darbo valandų jame tiek žmonių, kiek centrinėje turgavietėje rytais, o savaitgaliais vargiai pavyksta rasti laisvą vietą ant žolės.
P-erdirbimas
Šiems žmonėms prireikė laiko, kol užsitarnavo aplinkinių pagarbą ir palaikymą. Tai antrinių žaliavų surinkėjai. Tik vietoje tuščių alaus butelių ar skardinių jie renka ir supirkimo punktuose priduoda didelių gabaritų atliekas – dažniausiai kartono lakštus, plastiką ir metalą. Tai neoficiali profesija, bet daugybei žmonių šiukšlių rinkimas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Tokių darbininkų atsirado daug, nes šiukšlės išvežamos retai, o tokio masto mieste, tai reiškia amžinai šiukšlinas gatves.
P-ėstieji
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./Pėsčiųjų perėja |
Pėstiesiems San Paule ne pyragai, čia viską valdo ratuotieji. Gyvendama Lisabonoje buvau pripratus gatvę pereiti bet kur ir bet kada, tačiau San Paule greitai „persiauklėjau“, pamačiusi, kaip tai pavojinga. Vairuotojai nelabai pagarbiai reaguoja į norinčius pereiti gatvę, sukdami į kairę beveik niekada nepraleidžia. O jei kartais nespėji pasiekti šaligatvio degant žaliam šviesoforo signalui, tegu tau padeda asfalto dievai.
Visgi, kai pėstiesiems dega žalias signalas, jie irgi elgiasi gana savanaudiškai – ne kartą teko matyti greitosios pagalbos automobilį lekiantį su švyturėliais, kuris būdavo priverstas sustoti ir praleisti visus norinčius pereiti gatvę, nes niekas nepasivargindavo palaukti, kol jis pravažiuos.
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./SESC, visuomenei atviras kultūros centras – tokių galima rasti beveik kiekviename miesto rajone |
R-eklama
Reklaminiai stendai, plakatai ir stulpai San Paulo gatvėse yra uždrausti. Atrodytų, visai šauni mintis. Ypač prisiminus rytų Lenkijos miestelių vaizdus, tik 100 kartų intensyvesnius.
Bet išradingumui ribų nėra, taigi vietoje uždraustų paprastų reklaminių stendų, mieste iškart atsirado daugybė gyvų stendų – žmonių „aprengtų“ plakatais. Visiškai įprastas vaizdas gatvių sankryžoje pamatyti stovinčią mokyklinio amžiaus mergaitę su didele rodykle, skelbiančią apie būtų išpardavimą naujos statybos name. Arba benamį, aprengtą šviesą atspindinčia liemene su artimiausio lombardo reklama. Kiti apsieina be gyvų plakatų, tačiau samdo kuo garsiau apie teikiamą paslaugą gatvėse rėkiančius žmones. Iš pradžių tai kelia nuostabą, vėliau šypseną, po to pradeda rimtai erzinti, o galiausiai susilieja su miesto garsais ir nebekelia jokių emocijų.
R-eligija
Didžioji dauguma San Paulo gyventojų yra katalikai ir protestantai, bet galima sutikti ir Umbanda bei Candomblé praktikuojančių žmonių. Tai yra senosios afrobraziliškos religijos, savotiškas mišinys tarp Afrikos bei Brazilijos pagonybės bei europietiškosios krikščionybės.
Umbados apeigose mušami būgnai, dainuojama, smilkomi smilkalai, apeigų pabaigoje dalis „šventikų“ įsikūnija į tam tikras dievybes, kurios vėliau bendrauja su susirinkusiais, duoda patarimus, padeda spręsti problemas, tuo pat metu vartodami alkoholį ir rūkydami.
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./San Paulo panorma iš Banespa pastato |
Man teko dalyvauti Baltosios Umbandos apeigose, „švelnesnėje“ Umbandos versijoje, taigi ten nebuvo jokių vudu ir vištų niekas nepjovė, bet energetinis krūvis ir ten išties didelis. Altorius atrodė gana makabriškai – daugybė įvairių Orixás (Candomblé dievybių), taip pat Kristaus, Mergelės Marijos, Šv. Jurgio ir kitų šventųjų statulėlių – plastikinių, keramikinių, metalinių ir kitokių, kurių sustatymo hierarchijos man nepavyko perkąsti (nejučia pagalvojau, kad Supermeno figūrėlė ten irgi atrodytų visai gerai).
S-raigtasparniai
Jei apsistosite kuriame nors iš verslo rajonų (Itaim Bibi, Berrini, Moema, Paulista…) arba netoli jų, būkite pasiruošę, kad iš pat ankstyvo ryto jus pažadins sraigtasparniai. Ne vienas, ne du, o daugybė. Visi verslo centrai ir kai kurie gyvenamieji namai ant stogų turi įrengtas sraigtasparnių nusileidimo aikšteles ir panašu, kad ši transporto priemonė yra labai populiari. Turint omenyje beprotiškas automobilių spūstis kiekvieną rytą ir vakarą, kelionė į darbą sraigtasparniu skamba labai viliojančiai.
Š-aknys
Sutikti „gryną“ brazilą, kurio seneliai ir proseneliai būtų gimę Brazilijoje, San Paule tikrai sudėtinga. Dauguma miestiečių yra portugalų, italų, vokiečių, olandų, prancūzų, argentiniečių, japonų palikuonys, juolab daugelis jų atvykę iš kitų Brazilijos miestų ir miestelių.
T-epalas
Iki atvykdama į San Paulą, galvojau, kad batų valytojai gatvėse blizginantys avalynę – tik Lisabonai ir kai kuriems Italijos miestams būdingas reiškinys. Panašu, kad San Paule jis ne tik prigijo ir įsišaknijo, bet ir įgavo šiuolaikiškų bruožų – miesto centre batų valytojams pastatytos stoginės, o odinės klientų kėdės aprūpintos mobiliųjų telefonų įkrovikliais bei bevieliu internetu, be to, už paslaugas galima atsiskaityti banko kortelėmis.
 |
| A.Baranauskaitės nuotr./Sao Bento rajonas, batų valytojų stoginė |
V-anduo
Tiksliau, pats nuostabiausias, gaiviausias ir puikiai drėkinantis gomurį žalių kokosų vanduo. Côco verde, arba žalias kokosas, yra tas pats rudas šeriuotas, tik dar nesubrendęs ir pilnas gaivaus skonio skysčio. Nors kokosų palmių augimo vietos prasideda vandenyno pakrantėje gerokai į šiaurę nuo San Paulo, žaliųjų kokosų galima rasti kiekvienoje užkandinėje ar tiesiog nusipirkti gatvėje. Pardavėjas nuo prekystalio nukabins kokosą (jei tai vasara – ištrauks iš šaldytuvo), prakirs skylę, įmerks šiaudelį ir prašau – atgaiva net per pačius karščius. Visi brazilai kaip susitarę šias sultis rekomenduoja vartoti rytais, kai iš vakaro suvartojama daugiau alkoholio nei derėtų.
