Sąstingis žiemą
Sankt Peterburgas daugeliui siejasi su vasara – baltosiomis naktimis ir pakeliamais tiltais. Juk į dangų iškeltas perskirtas tiltų puses matome ant atvirukų, magnetukų, puodelių ir kitų suvenyrų. Tai šiltojo sezono pramogos šiaurės Rusijos mieste. Tuomet tūkstančiai turistų užkemša miesto gatves, spūstys susidaro net ir vidurnaktį, muziejuose vos spėja suktis gidai, o lankytojams tenka ir pasistumdyti, norint iš arčiau pamatyti vieną ar kitą paveikslą.
Žiemą viskas čia kitaip. Peterburgo gatvėse labiausiai skuba vietos gyventojai, kurių čia – daugiau nei 5 milijonai, didžiausios spūstys susidaro piko metu arba po kokios avarijos. Po ledu sustingusi Neva leidžia ilsėtis ir tiltams, kuriems nebereikia kelti kasnakt į dangų savo sparnų, ir laivams.
Muziejuose, kurių mieste – ne viena dešimtis, taip pat vos viena kita grupelė turistų. Gidai džiaugiasi atokvėpiu ir kalbina juos lankyti kaip tik tokiu metų laiku. Juk tada gali netrukdomas apžiūrėti tai, ką vasarą pamatytum tik pasistiebęs ir skubėdamas trauktis bei užleisti vietą kitam turistui.
Plečia Ermitažą
Žymiausias miesto muziejus – Ermitažas. Žinomas visame pasaulyje, jo kolekcijas sudaro net 3 mln. meno kūrinių, o eksponuojama – vos 5 proc. Jau netrukus situacija keisis, nes priešais Žiemos rūmus, kuriuose įsikūręs muziejus, esančiame Generalinio štabo pastate baigiami rekonstrukcijos darbai. Čia įsikurs naujos Ermitažo erdvės.
Rekonstruojamų patalpų plotas – net 46 tūkst. kv. metrų, tad Ermitažas išplės savo parodų sales trečdaliu turimo ploto.
Gegužę rekonstrukcija bus baigta. O nuo birželio 28-osios iki spalio 31 dienos naujose, moderniose erdvėse karaliaus Europos šiuolaikinio meno bienalė „Manifesta 10“. Šie metai bienalei „Manifesta“ jubiliejiniai – sukanka 20 metų nuo jos įsteigimo.
Šiuolaikinio meno bienalė sugalvota kaip atsakas į naują socialinę, kultūrinę ir politinę aplinką, susikūrusią pasibaigus Šaltajam karui. Būtent šių įvykių ir jų pasekmių analizei ir yra skirta jubiliejinė šių metų bienalė.
Valstybinis Ermitažas yra vienas seniausių ir autoritetingiausių pasaulio muziejų, įsteigtas dar 1764 Jekaterinos II, o visuomenei atidarytas 1852 metais.
Šiemet muziejus švenčia 250 metų sukaktį ir restauruotas patalpas pusmečiui atiduota Europos šiuolaikinio meno bienalei. Juose vėliau ketinama eksponuoti XIX, XX ir XXI amžiaus meno kūrinius. Kol kas čia tegalima pasigrožėti stulbinančiomis Edgaro Degas skulptūrėlėmis.
Aukso tviskesys
Vieni iš carų užmiesčio rūmų – Puškino mieste esantis Carskoje Selo (rus. Caro kaimas). Įspūdingi rūmai pradėti statyti 1710–1720 metais. Dabar tai puošnus muziejus, kuriame akį traukia auksu dekoruoti medžio raižiniai, daugybė meno kūrinių, autentiškų baldų ir aksesuarų. Per Antrąjį pasaulinį karą rūmai stipriai nukentėjo nuo sprogmenų ir gaisrų, o įspūdingi, ne vienerius metus kaupti meno lobiai buvo išgrobstyti.
Kaip pasakoja muziejaus gidai, po karo rūmai lėtai remontuoti, o jų turtai rankioti visoje Europoje. Dalį baldų, meno kūrinių buvo suslapstę vietos gyventojai, dalį – išsivežė vokiečiai. Tad šiuo metu rūmų sales puošia ir čia išlikę, ir surankioti iš įvairių Europos vietų, ir pagal pavyzdį atkurti daiktai.
Didžiulėje auksu tviskančioje pagrindinėje rūmų salėje erdves dar labiau plečia ant visų sienų sukabinti siauri aukšti veidrodžiai. O tam tikru kampu pažvelgęs į veidrodį ir pagavęs jame ant priešingos sienos kabančio veidrodžio atspindį pasijunti lyg matytum begalinį koridorių – veidrodžiai sukuria tokį apgaulingą įspūdį.
Rūmuose nustebina ir įspūdinga cerkvė. Maldos namuose kol kas net nepradėti rekonstrukcijos darbai, tačiau jie jau planuojami. Tai turėtų būti dar viena ypatinga vieta šiuose rūmuose, kol kas tinkamo dėmesio nesulaukusi dėl pinigų stygiaus. Tačiau turint galvoje tai, kad vasarą, per patį turistinio sezono įkarštį, rūmus per vieną dieną aplanko net 12 tūkst. lankytojų, tikimasi, kad remontas netruks itin ilgai.
Gintaro kambarys
Vis dėlto ypatingoji šių rūmų vieta – Gintaro kambarys. Apipintas legendomis ir mitais, dingęs iš rūmų per Antrąjį pasaulinį karą kambarys atkurtas Sankt Peterburgo menininkų švenčiant miesto 300 metines 2003 metais. Deja, fotografuoti Gintaro kambaryje neleidžiama.
Gintaro kambarį Prūsijos karaliaus Frydricho I sūnus Frydrichas Vilhelmas 1716 metais padovanojo Rusijos carui Petrui II, kuris ir įsakė šį prašmatnų kambarį įrengti rūmuose netoli savo pastatytos sostinės esančiame Carskoje Selo.
Kambarys daro įspūdį – sienos spindi įvairių spalvų gintaru. Iš šios medžiagos sukurti ir rėmai paveikslams. O tikrąjį Gintaro kambarį kažkam dar teks surasti, jo buvimo vieta iki šiol nėra žinoma.
Teatrų – dešimtys
Šie du muziejai – tik lašas kultūrinėje Sankt Peterburgo jūroje. Petropavlovsko tvirtovės komplekse esančioje cerkvėje ilsisi visi Rusijos carai. Taip pat – ir Nikolajus II bei jo šeima, kurie buvo nužudyti po 1917 metų revoliucijos.
Tiesa, jie amžinojo poilsio atgulė ne šalia kitų carų, jų žmonų ir vaikų, o atskiroje koplyčioje. Toks kompromisas rastas tarp mokslininkų, įsitikinusių, kad rasti palaikai yra Romanovų šeimos narių, ir Rusijos stačiatikių cerkvės, kurios atstovai tebemano, kad tokių įrodymų trūksta.
Sankt Peterburge veikia ir dešimtys teatrų. Peterburgiečiai mėgsta teatrą. Keturių valandų trukmės ukrainiečių režisieriaus Andrijaus Žoldako spektaklį „Madam Bovari“ A.Mironovo teatre stebėjo beveik pilna, nors ir nedidelė, salė.
Modernus ir šiuolaikiškas spektaklis ilgas – tęsėsi apie keturias valandas, nors teatro darbuotoja pakuždėjo, kad vos prieš kelias savaites įvykusi premjera buvo dar ilgesnė – šešios valandos. Režisierius kiek sutrumpino savo darbą, bet užtikrino, jog dar trumpesnio spektaklio tikėtis tikrai neverta.
Geriausia viską pamatyti savo akimis. Ir turėti galimybę įsitikinti, kad Sankt Peterburgas tikrai kultūringas ir turintis, ką parodyti miestas. Tiek žiemą, tiek vasarą.
