Kaip jau rašiau praėjusioje pasakojimo dalyje, Bosnijos ir Hercegovinos valstybę dar vos daugiau nei prieš dvidešimt metų krėtė kruvinas karas, kurio centre ir buvo Sarajevo miestas.
Visgi ir be šio karo Sarajevas yra vieta, palikusi kruviną pėdsaką žmonijos istorijoje. Mieste prieš daugiau nei šimtą metų įsiplieskė vieno žiauriausių karų – I-ojo pasaulinio – ugnis. Jei nors kiek domitės istorija, turbūt žinote, kad 1914 m. birželio 28 dieną Sarajeve buvo nužudytas Austrijos – Vengrijos imperijos sosto įpėdinis Francas Ferdinandas su žmona. Tai įvyko prie Lotynų tilto per Miliačkos upę, kai minėtas įpėdinis važiavo į ligoninę lankyti sužeistųjų. Po šio įvykio pasaulis drastiškai ir negrįžtamai pasikeitė.
Šį poelgį atlikęs ir taip prisidėjęs prie netrukus pasaulį apėmusios sumaišties buvo serbų nacionalistas – vargšas Gavrilas Principas. Kodėl vargšas? Nes po gautos užduoties likviduoti įpėdinį sėkmingo atlikimo, sėkmė jį visiškai ir su visam apleido. Iškart po susidorojimo jis bandė nesėkmingai nusišauti, po to – ne mažiau nesėkmingai nusinuodyti, buvo suimtas ir įkalintas. Kalėdamas susirgo tuberkulioze ir praėjus keturiems metams po įvykdyto žygdarbio numirė, pragyvenęs visą tą košę kurią užvirė, nes būtent tiek truko ir pasaulinis karas.
Politiniai šios operacijos tikslai buvo kai kurių pietinių Austrijos–Vengrijos imperijos žemių, tarp jų ir Bosnijos, prijungimas prie Serbijos. Reaguodama į šį akibrokštą imperija paskelbė karą Serbijai, šią užsistojo carinė Rusija, tada pasišiaušė Vokietija, ir išsirutuliojo įvykių grandinė, privedusi pasaulį prie baisaus karo, nuo kurio labai nukentėjo ir mūsų vargšė žemdirbio Lietuva.
Tiesa, nors ir sumokėjusi didelę kainą, Lietuva tada pasiekė milžinišką pergalę, kurią mes griausmingai atšventėme prieš kelias dienas – Vasario 16-osios fenomeną. Naudodamiesi pokario sumaištimi novatoriški bendraminčiai Smetona, Basanavičius, Stulginskis ir Klimas su dar keliolika šaunių, ryžtingų ir gerai nusiteikusių bičiulių padarė tai, kas gerą šimtmetį buvo sunkiai įsivaizduojama – paskelbė pavergtą kaimo Lietuvą esant nepriklausomą. Neįtikėtina, bet jie sugebėjo išlaviruoti sudėtingoje Europos situacijoje taip, kad Lietuva tokia ir išliko iki pat kito karo.
Viską susumavus, kvailas drąsuolio Gavrilo poelgis mums gal ir visai išėjo į naudą. Galbūt jo nesėkmės atveju mes dabar kalbėtume rusiškai ir Mažeikius iki šiol vadintume Muravjovu.
Svarstau, ar Sarajevo gyventojai šiandien turėtų didžiuotis, kad jų mieste įsiplieskė vienas žiauriausių karų žmonijos istorijoje, ar to gėdytis. Tegul kiekvienas tai sprendžia pagal savo sugedimo laipsnį, tačiau aš manau, linkčiau prie didžiavimosi – pakeisti vis tiek nieko negali, ir kas paneigs, kad didelė dalis istorijos mylėtojų į Sarajevą užklysta ir čia palieka savo pinigus būtent dėl šio fakto.
Vieta, kurioje buvo nužudytas sosto įpėdinis, yra šalia senutėlio Lotynų tilto. Čia dabar yra muziejus. Šalia yra pastatyta memorialinė lenta, o nemėgstantys muziejų gali pasimėgauti nuotraukų kolekcija lauke. Jos pagalba galima gana lengvai susidaryti to meto įvykių vizualizaciją.
Taigi, jei jūsų tikslas nėra vien tik pigiai palėbauti Sarajeve, šios vietos siūlau nepraleisti, nes būtent dėl jos Sarajevas yra stambiomis raidėmis ir visiems laikams įrašytas į pasaulio istoriją. Vieta yra pačiame Sarajevo centre ir lengvai pasiekiama pėsčiomis iš visur, nes ir pats centras yra nedidelis.
Sarajevo žinomumas pasaulyje tuo nesibaigia. 1984 metų žiemos olimpinės žaidynės buvo pirmą kartą surengtos socialistinėje šalyje. Spėkite, kokiame mieste? Žinoma, kad Sarajeve, kitaip juk neklausčiau, ar ne? Gamtinis reljefas Sarajevui rengti olimpines žaidynes buvo labai palankus, nes miestą supa kalnai, kuriuose buvo įrengtos kalnų sporto šakų trasos. Tiesa, Bosnijos karo metu tie kalnai Sarajevo centrui pasitarnavo neigiama prasme, nes juose Jugoslavijos armija buvo įsirengusi pagrindinius taškus miesto bombardavimui.
Kaip ten bebūtų, dabar didžiausias olimpinis Sarajevo pasididžiavimas – Trebevičiaus kalnas, kuriame buvo įrengta stačiausia ir greičiausia bobslėjaus trasa visame pasaulyje – šiandien yra jau ne pasididžiavimas, o veikiau gėda, nes yra gana apleistas. Tikiu, kad bosniai jį greitai sutvarkys ir pavers turizmui patraukliu objektu, nes, berods, kažkokie darbai ta linkme jau yra vykdomi.
Gal sutapimas, o gal ir ne, tačiau vėlgi – šis įvykis buvo reikšmingas ir mūsų Lietuvai. Per šias žaidynes lietuvis biatlonininkas Algimantas Šalna kartu su partneriais iškovojo olimpinį auksą ir tapo pirmuoju lietuviu istorijoje, laimėjusiu šios prabos medalį. Žinoma, faktas, kad Šalna liejo prakaitą Sovietų Sąjungos vardan kažkokios ypatingai apčiuopiamos šlovės Lietuvai neprideda, tai net ir nežinau, džiaugtis čia tuo medaliu ar ne. Jei atvirai, to džiaugsmo bent jau man nėra daug, bet faktas, kad lietuvis laimėjo olimpinį auksą yra nepaneigiamas.
Kaip geriausia nuvykti į Sarajevą? Kaip jau ir pasakojau, jei jūsų kišenės nedrasko eurai, doleriai, litai, Bosnijos markės, Vanuatu vatai ar kiti šiugždantys ir nenorite keliauti savo automobiliu, pigiausiai Bosnija ir Hercegovina yra pasiekiama per Tuzlos oro uostą. Pati Tuzla yra nieku per daug neišsiskiriantis miestas, todėl aš asmeniškai jai neskirčiau laiko. Geriau negaištant vykti tiesiai į Sarajevą, esantį maždaug 120 kilometrų nuo Tuzlos. Atrodo netoli, tačiau Bosnijoje ir Hercegovinoje atstumai turi būti suprantami kiek kitaip nei esame pratę. Taip yra dėl kalnų, kurie sudaro 90% šalies teritorijos. Važiuojant per kalnus atstumai įveikiami gerokai lėčiau nei lygumose, tad autobusas šią distanciją įveiks daugiau nei per tris valandas.
Autobuso bilieto kaina yra apie 11 eurų. Norintiems sutaupyti kelis eurus ir bent pusvalandį kelionės laiko, siūlau atskridus vykti ne į Tuzlos miestą, o į arčiau esantį Živinicės miestelį, į kurį užsuka tie patys autobusai, vykstantys iš Tuzlos į Sarajevą. Kelionės sutrumpinimas pusvalandžiu gali būti reikšmingas tiems, kurie sunkiai pakelia keliones kalnais. Aš į šį sąrašą įrašau ir save – mane nuolat pykina ropšiantis po kalnus.
Jei atskrendate į Tuzlą vėlų vakarą – nesiplėšykite. Likite nakvoti viename iš daugelio namų esančių šalia oro uosto ir iškeliaukite ryte. Nakvynių pasiūlymų čia yra pilnas internetas. Jos yra ir nebrangios ir kokybiškos.
Kalbant apie kainas, Bosnija ir Hercegovina yra šalis, kurioje net ir vidutiniškai uždirbantis lietuvis jausis finansiškai patogiai. Tai yra vienas jos privalumų, nes turistams aktualiausios – maisto, gėrimų, paslaugų ir nakvynių kainos - yra netgi labai prieinamos. Pavyzdžiui, trijų kambarių butas Sarajevo centre mums kainavo 50 eurų už parą. Ir tai buvo ne koks supelijęs senamiesčio butukas, imantis pinigus tik už vietą, o modernus butas pačioje miesto širdyje.
Sarajevo baruose lietuvis jausis net geriau nei, kaip sakė prezidentas Antanas S., – „pas savi namie“. Alaus bokalo kaina beveik niekur neviršija dviejų eurų. Maisto kainos taip pat mažesnės nei Lietuvoje. Tiesa, daug kur, ypač baruose, gali kilti problemų atsiskaitant banko kortelėmis, todėl turėkite grynųjų. Tai yra vienas iš šalies minusų, nes grynieji Bosnijoje vaikšto vis dar pakankamai gausiai, ir vien su banko kortele prasisukti čia nepavyks.
Kitoje pasakojimo dalyje pažvelgsime, kaip Sarajevas išgyveno ir negrįžtamai pasikeitė po paskutinio karo. Taip pat pamatysime, kiek daug galima nuveikti tokiame pakankamai nedideliame, bet neįtikėtinai šarmingame mieste.
