Iš tiesų, net jų išvaizda kiek skiriasi nuo žemyninių estų – saremiečiai yra pilnesni ir rūsčiau atrodantys. Nuostabos tai neturėtų kelti: gyvenant tokioje niūrioje vietoje kaip Sarema, tokiu ir pats tampi.
Vietiniai skiriasi ne tik išvaizda – jų humoro jausmas labai specifinis, turbūt irgi padiktuotas tos pačios rūsčios aplinkos. Į „žemyninius“ estus saremiečiai žvelgia kiek iš aukšto, laikydami juos nenusėdinčiais vietoje ir nuolat stresuojančiais savanaudžiais.
Įsivaizduojate, jei jau kas nors estus laiko nenusėdinčiais vietoje, tai kokio lėtumo yra taip kalbantys saliečiai?!
Nors Saremos sala yra didžiausia rytų Baltijoje, gyventojų joje nėra daug. Internetas sako, kad Saremoje dabar gyvena apie 30 tūkstančių žmonių, taigi, vos daugiau nei Kėdainiuose. Bet salos plotas yra kur kas didesnis nei Kėdainių miesto. Tai lemia, kad saloje žmogus yra sutinkamas nedažnai, ypač žiemą.
Tik vasarą žmonių padaugėja, nes atvažiuoja poilsiautojai. Vieni tokių buvome ir mes, automobiliu atidardėję iš Lietuvos aplankyti šios didžiausios mūsų rytinės Baltijos pakrantės salos.
Sarema ir jos aplinka išskirtinė tuo, kad judesio ir triukšmo mėgėjai čia jausis ne savo kailyje. Tai graži, bet labai rami žemė, besididžiuojanti savo gamta, tyla, ramybe ir neskubriu gyvenimo būdu.
Į Saremą, o jei tiksliau – į Muhu salą, kuri yra sujungta su Sarema kelio pylimu, patogiausia keltis iš Virtsu kaimo. Automobilio perkėlimo kaina siekia apie 8 eurus; dar 3 eurus kainuoja bilietas žmogui. Jei vykstate keliese, tai visai nebrangu, juolab kad automobilis yra reikalingas, nes sala pakankamai didelė ir įdomesni objektai yra nepasiekiami pėsčiomis.
Sarema ir jos aplinka išskirtinė tuo, kad judesio ir triukšmo mėgėjai čia jausis ne savo kailyje. Tai graži, bet labai rami žemė, besididžiuojanti savo gamta, tyla, ramybe ir neskubriu gyvenimo būdu.
Nakvynei išsirinktoje kaimo turizmo sodyboje buvome paskirstyti miegoti medinėse klėtyse su šiaudiniais stogais ir visais senovės Rytų Baltijos vikingų atributais, tokiais kaip skrynios, pasagos, verpimo rateliai, austos drobės ir panašiais senoviniais reliktais. Visai įdomi patirtis, nes jaučiausi nusikėlęs kokiu šimtmečiu į praeitį.
Taip ir norėjosi uždainuoti: „Ir kam gi tu pabeldei į mano margą klėtį.“ Užvaldytas emocijos tą ir bandžiau padaryti. Tačiau, negana to, kad niekas man nepritarė, bet dar buvau ir nemaloniai paprašytas užsičiaupti.
Birželio pabaigoje, Saremoje buvo net vidurnaktį šviesu. Keista kažkaip – laikrodis rodė miego metą, bet lauke – dar šviesu. Bendrakeleiviui Valdui labai nepatiko gultis šviesoje, todėl vaikinas prisigalvodavo visokių pramogų, kartais ne itin kultūringų, kad tik nereiktų eiti miegoti. Ir mane į jas įveldavo.
Vieną vidurnaktį sumanėme paspardyti futbolo kamuolį į vieno iš senovinių pastatų sieną. „Pečiuitas“ Valdas taip „liuobė“ kamuolį į ją, kad kitoje sienos pusėje kažkas su griausmu nukrito ant žemės. Gal tai buvo viena iš geležinių pasagų ar dar koks senovės reliktas? Mes to nesužinojome, nes kamuoliui dar nespėjus sustoti, jau gulėjome savo klėtyse ir apsimetėme kietai miegančiais ir jau devintą sapną sapnuojančiais.
Ryte pareiškiau Valdui, kad su tokiu spyriu jam derėtų baudinius mušti, o ne šimtametes klėtis spardyti. Tąkart buvau pasiųstas pasivaikščioti su savo baudiniais, bet kamuolio Valdas daugiau nebespardė.
Sodybos šeimininkai buvo labai draugiški. Jie ryte ne tik kad neužsiminė apie suspardytą klėtį, bet ir maloniai pasiūlė paskolinti savo dviračius pasivažinėti po salą. Tai buvo labai džiugus momentas, nes dviračiais galima pasiekti vietas, kur neprivažiuoja automobilis. O ir šiaip tai labai smagus keliavimo po salą būdas. Visiems buvo smagu, išskyrus Albertą, kuriam būnant dešimt kilometrų nuo sodybos sprogo dviračio padanga. Susiraukęs vyrukas burbėdamas turėjo tuos kilometrus vestis dviratį namo.
Galiausiai šeimininkai mus visiškai papirko tą patį vakarą paskolindami meškeres pažvejoti įlankoje. Užkietėjęs žvejys Albertas puolė prie vandens su tokiu entuziazmu, kad sunerimau dėl Saremos žuvų populiacijos išnykimo. Bet laikas bėgo, entuziazmas slopo, žuvų Albertas neįtikino ir galiausiai vyrukui teko pakrūmiais grįžti namo su tuščia rezgine. O pakrūmiais todėl, kad negautų per galvą su alkanų moterų dideliems žuvies kiekiams kepti paruošta keptuve.
Vėjo, malūnų ir kadagių kraštas
Sarema garsėja vėjų malūnais ir kadagiais. Anksčiau vėjų malūnų saloje buvo gal keli šimtai, dabar liko tik keli Angos kaimelyje. O kadagys yra vienas iš salos simbolių iki šiol. Iš kadagio čia drožiami šaukštai ir parduodami turistams kaip suvenyrai. Suvenyrų pardavėjai net ir lietuvišką žodį „kadagys“ yra išmokę, kad galėtų lietuviškai patvirtinti, jog dirbiniai yra būtent iš kadagio, o ne iš kokio nors žilvičio. Nors tą galima suprasti ir be sakymo, nes kadagys turi specifinį kvapą. Jį išlaiko ir dirbiniai.
Norint pamatyti unikalią Saremos žvejų sodybą, geriausia nuvykti į Koguvos etnografinį kaimą, esantį Muhu saloje. Tai šiek tiek panašus objektas į mūsų Rumšiškes, tik gerokai mažesnis ir, skirtingai nei Rumšiškėse, jame dar tebegyvena keli gyventojai.
Apie pusė salos gyventojų reziduoja sostinėje Kuresarėje. Turistams joje nėra ką veikti, nebent papietauti ir apsilankyti viduramžių pilyje. Ji yra bene geriausiai išsilaikiusi pilis-tvirtovė Baltijos šalyse. Pilyje veikia muziejus, kuriame lankytojai supažindinami su salos gamtos bei istorijos vingrybėmis. Nemeluosiu, nėjau aš į tą pilį, nesu tokio tipo muziejų mėgėjas. Kai kurie bendrakeleiviai ėjo, bet mums su Valdu pasirodė smagiau pamėtyti skraidančią lėkštę pievelėje šalia pilies.
O štai nuvykus prie Sorve švyturio galima pasijusti kaip pasaulio pakraštyje. Ir tai bus beveik tiesa, nes jis stovi pusiasalyje, kuris giliai įsirėžęs į Baltijos jūrą.
Įdomu susipažinti ir su Kaali meteorito krateriais. Didžiausiame jų susiformavo žalios spalvos Kaali ežeras, kurio skersmuo 110 metrų.
Žymiausias salos objektas yra Pangos skardis. Jo aukštis yra panašus kaip mūsų Olando Kepurės – 21 metras, bet skiriasi tuo, kad jo ilgis yra daugiau nei du kilometrai. Ant skardžio įrengtas saulės laikrodis. Senovėje čia saremiečiai aukodavo dievams gyvulius. Tiesą sakant, ne tik senovėje. Sako, kad paskutinis gyvulys čia buvo paaukotas 1960 m. Dabar tai yra tiesiog dar viena salos vieta, nuo kurios galima grožėtis žemai plytinčia jūra.
Sarema nėra jūros pramogų rojus, tad besitikintiems rasti smėlio paplūdimius teks nusivilti. Jie čia daugiausia akmenuoti ir visai nepatrauklūs maudynėms. Nors Valdas, paprastai besimaudantis visur, kur randa vandenį, ir lindo į akmenuotą ir šaltą jūrą, tačiau nei mus įtikino padaryti tą patį, nei pats patyrė malonumą.
Tačiau saloje galima jaukiai pavasaroti ir be maudynių, ypač jei esate su gera kompanija.
