Moterys vaikšto, važiuoja gatvėmis apsigaubusios sariais. Per daug niekas neskuba. Tunise laikomasi musulmoniškos tradicijos melstis penkis kartus per dieną – tam tikrais laiko tarpais pasigirsta skardus balsas iš mečečių garsiakalbių.
Ir visur prekyba, prekyba. Turizmas yra vienas iš pagrindinių pajamų šaltinių, tad atvykėliai yra gerbiami. Būtinai paklaus tavęs, iš kur atvykai ir kokia kalba kalbi. Dauguma žino pagrindinius žodžius rusų, anglų, čekų, lenkų kalbomis. Pasakius, jog mes iš Lietuvos, teko girdėti „o, laba diena“ ir „aš tave myliu“.
Turgus spalvingas, gyvas, apkrautas batais, piniginėmis, apsiaustais, turbanais. Ir, aišku, prieskoniais, kurių kūgiai vilioja spalvomis ir kvapų įvairove. Žinoma, derėtis būtina, kaip ir visuose arabų kraštuose, nes vienam pasikvietus mane į parduotuvėlę „tik pažiūrėti, visai nepirkti“, buvau apmuturiuotas violetiniu turbanu, pastatytas prieš veidrodį „dabar tu kaip Ali Baba galėsi joti ant kupranugario“ ir man pasakyta keturiasdešimties eurų kaina. Kai pasukau link išėjimo, kaina nukrito iki dvidešimt penkių. O jau išeinant iš turgaus aikštės, savo apdangalą galėjau gauti tik už penkis eurus.
Dar teko būti datulių giraitėje, kurios Tunise labai gerai dera, tik tam irgi reikia vandens. Jos šviežios, saldžios ir kainuoja nedaug. Gera dovana lauktuvėms. Vietos cirkininkas parodė savo sugebėjimą per kelias sekundes tik rankomis ir kojomis užkopti iki medžio viršūnės. Įspūdinga. Sako, reikia daug metų treniruotis.
Douz – tai miestukas, kuris vadinamas dar ir „vartais į dykumą“. Tam viename žiede pastatytas didžiulis raktas su audeklu, simbolizuojantis įėjimą į Sacharą. Ir tikrai, kai ruošiausi kelionei, mane truputį išgąsdino Google, kai įvedus Douz pavadinimą, didelė dalis žemėlapio buvo tuščia. Piečiau sužymėti tik gyvenviečių ar oazių numeriai, jokių kelių, nieko.
Daugiau kaip už šimto kilometrų yra dykumos oazė Ksar Ghilane, kurią įkūrė ir vadovauja belgas. Joje palmių miškelyje senųjų gyventojų berberų stiliumi pastatyta šešiasdešimt palapinių. Čia jau nėra elektros stulpų, laidų, srovę tiekia du generatoriai. Nors tai šiek tiek turistinė vieta su komforto elementais, dušais, baseinu, kavinėmis ir keturračių nuoma, bet čia tikras Sacharos oras, tyla, žvaigždės. Vien ko vertas saulėlydis, kai tarp neliestų ir žmogaus nesuformuotų kopų keldami smėlio gūsius prajoja tautiniais rūbais berberų palikuonys. Pralinguoja išdidus kupranugaris.
Kai parodžiau artimiesiems parsivežtą smėlį, tai visi stebėjosi, koks jis rausvas ir labai smulkus, limpantis prie odos. Kopose jis takus lyg vanduo, bet jame neprasmengi. Teko dar ir papozuoti japonų ar kinų fotografų miniai, jaukiai gulint kopos viršuje ir nutaisius reikšmingą žvilgsnį į horizontą. Saulė dykumoje labai greitai, tiesiog bežiūrint pasislėpė ir teko judėti vakarienės.
Čia mes ragavome labai skanios tik ką žarijose iškeptos berberų duonos O sudėtis tai tik miltai, vanduo ir druska. Taip pat įspūdį padarė ėriuko mėsa su troškintomis daržovėmis, kuri virė molinėje amforoje tame pačiame lauže. Tunisiečiai gamina labai gerą vyną, mano nuomone, kokybe nenusileidžiantį prancūziškajam. Kiek teko ragauti, tai ir baltas, ir rožinis, ir raudonasis buvo aukštos klasės su pietietišku poskoniu. Alus gaminamas tik vienos rūšies, Celtia, bet irgi labai neblogas. Degtinė yra datulių, vadinasi Boukha ir labai maloniai kvepia.
Gaila, kad musulmonai į alkoholinius gėrimus žiūri priešiškai – man vienoje kavinukėje paprašius degustacijai degtinės, prieš tai aktyviai kalbinęs barmenas nebenorėjo bendrauti. Bet tai irgi gyvenimo spalvos ir savitumai.
Su žurnalo redaktore sumanėme pamatyti Sacharą naktį. Sutikome vietinį berberą, pasakėme jam savo planą ir buvome išvesti per skylę tinklo tvoroje į kopas. Nors nieko nematėme, bet mūsų vedlys, laikydamas už rankų, užtikrintai vedė mus kalnais kalneliais tolyn. Tolyn nuo generatoriaus ūžimo, nuo stovyklos šviesų. Jūs tik paklausykite, sakė, kokia ramybė, tykuma, smėlio šiurenimas. O toliau skirtingos spalvos kopos, jų išlinkimai, formos. Ir pilnas dangaus skliautas žvaigždžių. Grįžulo ratai. Stebėkitės ir džiaukitės, sakė, nes greitai patekės mėnulis ir bus kitaip. Mes lietėme smėlį, jis sruveno nuo mūsų rankų. Bandėme prisijaukinti dykumą, padaryti ją sava. Manau, jog šiek tiek pavyko.
Penktą valandą ryte pakilome pasitikti saulės jodami ant kupranugarių. Kadangi naktimis būna šaltoka, teko truputį storiau apsirengti. Balnas patogus, užlipti patogu. Truputį baisoka, kai kupranugaris stojasi pirma ant priekinių, po to ant užpakalinių kojų. Eina jis neskubriai, tik kai pasileidžia nuo kokios kopos – tada tai laikykis. Bet po penkiolikos minučių aš perpratau tam tikrus savitumus ir valandos kelionė su taip vadinamuoju „dykumos laivu“ labai džiugino.
O ir saulė jau sveikino naują įspūdžių dieną. Teko dar pasivaikščioti aplink Ksar Ghilan oazę, stebėtis daugybe mažų pėdsakų smėlyje, fotografuoti išdžiūvusių medžių šešėlių žaismą, pusiau prisijaukinti vietinį, panašų į lapę šunį. Sako, skorpionų, gyvačių čia dar nėra, jie toliau gyvena, bet skarabėjų tai užtikome. Keista, bet dykumoje pajutau tikrą skonį ir išmokau vertinti paprastą vandenį. Jis tapo skanesnis ir už kavą, ir už alų.
