Stambule širdis atsigauti turėtų didmiesčių ir šurmulio mėgėjams. O Šiaurės Kipras kursto vaizduotę – Turkijos okupuota teritorija primena scenas iš apokaliptinių filmų – tuščios gatvės, uždarytos daugumos namų langinės, griūvantys viešbučiai, senų pilių ir miestų griuvėsiai.
„You like – you buy“
Į Stambulą – tik apsipirkti. Kelionių organizatorius siūlo mieste praleisti tik dvi dienas, per kurias miesto pamatyti neįmanoma net bėgte. Todėl senų mečečių ir bažnyčių nesureikšminame – įeiname, padarome porą kadrų, apsisukame ir einame lauk.
Laikas daugiausia yra skirtas apsipirkimui. Turguose, kuriuose galima pasiklysti. Todėl, prieš paleisdamas turistus į turgų, gidas nustato griežtą laiko limitą, per kurį reikia pačiupti visokiausių lauktuvių. Valanda turguje – mažai. Juolab turint omenyje, kad bent 10 minučių praleidi ieškodamas išėjimo. Todėl, gidui davus komandą „Go“ („Pirmyn“), pasileidžiame į turkiškų niekučių rojų kaip sprinteriai.
Dažnas prekeivis mus bando užkalbinti rusiškai. Kai kurie mano pakeleiviai reiškia nepasitenkinimą, kad mus laiko rusais. Bet rusų turistų Turkijoje – itin daug, todėl atrodo suprantama, kad blizgutį įpiršti norintis turkas ieško mums suprantamos kalbos. Niekas neįsižeidžia, kai juos užkalbina angliškai.
Kainos Stambulo turguje skiriasi šviesmečiais. Vienas prekeivis turkiškų saldumynų kilogramą parduoda už 20 lirų, o kitas jau prašo 80. Kai supranti, kad sumokėjai keliskart daugiau, belieka guostis, kad nusipirkai kokybiškesnį produktą.
Turguje vyrai kabinėjasi netgi labiau nei baruose – pasiklausi, kur išėjimas, tai nusiveda į kilimų parduotuvę. Išnaudota ir kiekviena dvejonės akimirka – jei nesugebi griežtai atsisakyti, tai teks jeigu ne nusipirkti, tai bent jau išklausyti ilgą melą apie tai, kaip tai, ką jis parduoda, yra tikro šilko, nesuklastota ir pan. Tik namie pasirodo, kad paskubomis pirkta tikro šilko skara yra tik akrilo ir poliesterio mišinys.
„You like – you buy“ (Patinka – perki), laužyta kalba beria prekeiviai. Jie čiumpa skaičiuotuvą, kažką mąsliai skaičiuoja lyg trauktų kubinę šaknį, galop pasako galintys pritaikyti 50 proc. nuolaidą.
Tada ir pasidaro aišku, kad tie niekučiai neverti ir dešimtadalio prašomos kainos. Tačiau lietuvį, išmuštruotą nuolaidų prekybos centre, turkų skaičiuotuvų magija užburia, todėl tuščiomis neišeini – bent jau vieną „tikro“ šilko skarą nešiesi namo.
Didžiulis šabakštynas
O Dieve, čia būtų galima tremti žmones. Tokia pirma mintis aplanko iš Stambulo atskridus į Kiprą. Šiaurės Kipras atrodo kaip didžiulė dykynė – dideli šabakštynai palikti ir ten, kur lankosi turistai, sąvartyną netoli gyvenamųjų patalpų turi ir prabangiausi viešbučiai, žemė nedirbama, net ir prabangiausi namai – apleisti.
Tačiau toks įspūdis aplanko tik todėl, kad visus Viduržemio jūros kurortus įsivaizduoju kaip žydrą oazę. O Šiaurės Kipras siūlo daugiau nei tik žydrą jūrą ir kokteilius – užvertos langinės, senos pilys, sugriuvę viešbučiai tiesiog įsiurbia į savo istoriją.
Net ir tada, kai nuo lipimo pradeda virpėti kojos, veidą skauda nuo kaitrios saulės, o liežuvį ir žandus nuo kalbėjimo ir juokimosi su dar menkai pažįstamais pakeleiviais, norisi užduoti dar ir dar klausimų, kas yra Šiaurės Kipras, ką slepia užvertos langinės, ką gali papasakoti viduramžių pilys, ką saugo automatais ginkluoti turkų kariai.
Šiaurės Kipro Turkų Respublika jau tris dešimtmečius save vadina nepriklausoma valstybe, tačiau pagrindinis jos ramstis yra Šiaurės Kiprą okupavusios Turkijos skiriama parama.
Turkija yra ir pagrindinė Šiaurės Kipro užsienio prekybos partnerė. Šiaurės Kipro ekonomikoje dominuoja paslaugų sektorius, tačiau, keliaujant po šiaurinę salos dalį, ir pramogų, atrodo, čia nerasi daugiau nei Palangos Basanavičiaus gatvėje.
Žemė šios salos dalyje yra nedirbama – sausa ir sutrūkinėjusi, beveik negaivinama lietaus, beveik be miškų. Tik pakelėse auga šiek tiek alyvmedžių. Iš 300 tūkst. salos gyventojų 17,4 proc. neturi darbo. Ypač didelis jaunimo nedarbas – 43,2 proc.
Dauguma gyventojų dirba paslaugų sektoriuje – viešbučiuose, restoranuose, lošimo namuose. Nedirbantys jauni žmonės mokosi – miestu vaiduokliu vadinama Famagusta yra mėgstama studentų. Iš 63 tūkst. studentų vos 13 tūkst. yra vietiniai. 35 tūkst. studentų yra turkai, dar 15 tūkst. – atvykėliai iš kitų užsienio valstybių.
Tačiau ir Famagusta nepanaši į pulsuojančią Šiaurės Kipro arteriją. Miesto viešbučiai, kaip ir didžioji Šiaurės Kipro dalis, puikiai tiktų filmų apie zombių apokalipsę scenarijams.
Miestas vaiduoklis
1974-aisiais Turkijos kariuomenė okupavo Famagustos uostamiestį ir visiškai blokavo vieną iš jo kvartalų – Varošą – tuo metu klestintį pajūrio kurortą, kuriame mėgdavo atostogauti pramogų pasaulio žvaigždės: Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas.
Iki šiol išvarytiems iš šių vietų graikams bei užsienio žurnalistams ši vieta – visiškai uždara, jiems draudžiama čia lankytis.
86 metų Andreasui Lordosui priklauso 5 viešbučiai, 9 apartamentai, 5 parduotuvės ir vienas namas okupuotos Famagustos Varošos rajone. 2010 metais už turtą jis paprašė 115 mln. Lt kompensacijos, tačiau iki šiol atsakymo nesulaukė. Todėl nekilnojamasis turtas Famagustoje ant jūros kranto tiesiog trūnyja.
Šiaurės Kipras, nors ir gražių pakrančių bei istorijos turtingas miestas, nėra svajonių gyvenvietė. Pavyzdžiui, 64 kvadratinių metrų apartamentai Famagustoje prie jūros kainuoja 47 tūkst. svarų. Tuo metu vidutinė buto Nidoje kaina yra 460 tūkst. Lt (108 tūkst. svarų).
Panašiai atrodo ne viena Šiaurės Kipro vietovė. Važiuojant automobiliu, palei kelią plyti daug pradėtų, bet nebaigtų statyti namų. Net ir tinkamo gyventi būsto langinės yra užvertos. Jos pradaromos tik vasarą, kai į Šiaurės Kiprą atvažiuoja poilsiautojai. Daug nekilnojamojo turto pajūryje turi nusipirkę rusai.
Todėl ir išvyka į Šiaurės Kiprą primena tremtį – ką čia reikėtų veikti, jeigu tektų gyventi? Nekilnojamojo turto kainos liudija, kad Šiaurės Kipras, nors ir gražių pakrančių bei istorijos turtingas miestas, nėra svajonių gyvenvietė.
Pavyzdžiui, 64 kvadratinių metrų apartamentai Famagustoje prie jūros kainuoja 47 tūkst. svarų. Tuo metu vidutinė buto Nidoje kaina yra 460 tūkst. Lt (108 tūkst. svarų).
Norint, Šiaurės Kipre galima rasti ir vieną kitą barą, naktinį klubą ar lošimo namus. Tiesa, tam būtinai reikalingas automobilis, nes iki restorano greičiausiai teks sukarti kelias dešimtis kilometrų. Automobilio prireiks ir tyrinėjant Šiaurės Kipro istoriją – čia išlikusios senos pilys, bažnyčios, senovės miestai.
Walto Disney'aus įkvėpimas
Užlipti į 800 metrų aukštį vien tam, kad pasidarytum nuotrauką. Kelionės, į kurias vežiesi fotoaparatą, jau seniai tapo tokiomis, kai didžiąją dalį panoramos tepamatai per fotoaparato objektyvą.
Prie maniakiško turistų spragsėjimo fotoaparatais yra pripratę ir gidai bei vairuotojai, vis paklausiantys, ar nenorime išlipti ir padaryti kelių fotografijų.
Padarei kelis kadrus ir laikas grįžti į autobusą – ne pasėdinėti ant jūros kranto atvažiavome. Todėl toks keliavimas panėši į sėdėjimą bare – jei nesi įsitvėręs kokio gėrimo, kažkaip nejauku būna. Tai ką gi veikti pilyje be fotoaparato?
Gražesnių kadrų gaudyti lipome ir į Šv. Ilariono pilį Kirėnijoje. Sakoma, kad ši pilis, esanti 732 metrų virš jūros lygio, įkvėpė Waltą Disney'jų – „Snieguolės ir 7 nykštukų“ animacijos pilis labai primena viduramžiais statytą pilį Šiaurės Kipre.
Iš pradžių tai buvo vienuolynas, pavadintas vienuolio vardu. XI amžiuje pradėti pilies tvirtinimai – kartu su kitomis 2 pilimis Šv. Ilariono pilis sudarė gynybinę sieną prieš arabų piratus.
Pilis turi tris sekcijas. Dvi buvo skirtos ekonominiams tikslas, viena – karališkosios šeimos apartamentams. Iš tolo pilies beveik nesimato, nors ji ir stovi ant kalno – pilis susiliejusi su akmeniu. Tik gerai įsižiūrėjus matosi bokštai ir langai. Važiuojant pro šią pilį reikia pravažiuoti Turkijos karinę bazę. O pati pilis, nors ir gausiai lankoma turistų, taip pat yra apaugusi šabakštynais.
Senmergių rojus
„Mes girdėjome, kad tau jau 40“, – populiariame anekdote apie senmerges sako pas vieną jų besibrukančios katės. Turkijoje (tiek Stambule, tiek turkų okupuotame Šiaurės Kipre) jų netrūksta – visos kavinės yra kačių kavinės. Kaip ir viskas, kas padėta ne vietoje. Kai valgai, katė atsisėda greta ir įkyriai žiūri, kol ir tie, kas nemėgsta kačių ar yra joms alergiški, galiausiai pasiduoda ir pavaišina keturkojes.
Patarimas neužmegzti akių kontakto su kate čia neveikia – jeigu nežiūri, pradeda kniaukti, murkti ir trintis apie kojas, kol kapituliuoji.
Kai pavaišini vieną, prisistato antra, trečia, kol pameti skaičių. Ir likučių nuo stalo užtenka. Mat turkų stalas yra toks gausus, kokį mes tik per Kalėdas matome – įvairių užkandų, pagrindinių patiekalų yra tiek daug ir tokių įvairių, kad net ir kelnių siūlei pavojingai traškant už žando dar kemši kokią sūrio užkandėlę.
Labiau už dosnius turistus, numetančius katėms po stalu gardesnį kasnelį, jos mėgsta žvejus. Vienos kantriai laukia būti pavaišinamos, kitos kniaukia žuvis iš kibirų ir sparčiai neša kudašių, kol žvejys dar nežino apie vagystę.
Gudresnės užsuka ir į viešbučio kambarį. Paskutinę mūsų kelionės naktį į mano kambarį pro atidarytą balkoną įsliūkino katė, neprašyta įsitaisė fotelyje, atsidėkodama, kaip sakydavome vaikystėje, sumurkė savo poterius, ir užmigo. Tik ryte, mums skubant į lėktuvą, teikėsi išeiti, prieš tai, tiesa, pasimatavusi, ar tilps į lagaminą.
