50 dolerių lygu 50 eurų
Pirma Kilimandžaro oro uoste sutikta Tanzanijos pilietė vos spėja tiesti rankas prie visų iš eilės keleivių, pėstute atkakusių nuo „Ethiopian Airlines“ lėktuvo. Prašo skiepų paso – atvykstantieji iš valstybių, kur esama geltonojo drugio židinių (pavyzdžiui, Etiopijos), privalo būti pasiskiepiję nuo šios ligos. Mažos knygutės ji net nespėja atsiversti – greičiausiai skiepų sąrašėlį ji nuskenuoja pirštų pagalvėlėmis.
Toliau kliūčių ruože – migracija. Vizas dalina į kairę ir į dešinę oro uoste, tereikia būti pasiruošus 50 dolerių arba eurų. Akivaizdu, kad „žalieji“ finansiškai apsimoka labiau, o ir šiaip labiau vertinami Tanzanijoje. Kai išsitraukiu 100 eurų banknotą ir dar pareikalauju grąžos, kūninga pareigūnė gerai išmankštintų veido raumenų mimika leidžia suprasti, kad panašūs norai draugystės nestiprina. Vis tik sulaukiu grąžos, gaunu antspaudą į pasą ir vos po poros minučių išlendu į lauką.
Aruša – maždaug 70 km į rytus nuo oro uosto. Afrikos, kokią ją įsivaizdavau – dykuma su pavieniais apdžiūvusiais krūmokšniais, savana, kurioje ties horizontu kinkuoja žirafos ir žemę drebina dramblių kaimenės, žavūs juodaodžiai vaikai – nematau. Abipus kelio – rudi laukai su pavieniais medžiais, kurių vėliau padaugėjo iki rimtos tankmės, kioskeliai, kokių pilnos Šri Lankos ir Nepalo pakelės, sunkius krovinius ant galvos grakščiai nešančios moterys… Bet greitai atsiranda vaikų – žavių, kaip ir tikėjausi.
Miestas nuo kaimelių skiriasi tuo, kad medžių beveik nebėra, užtat kioskelių, užkandinių, kurių dauguma skambiai vadinami pub'ais (aludėmis), ir žmonių koncentracija padidėja kelis kartus. Tiesa, tikrąjį miestą – Arušos centrą pamatysiu tik po kelių dienų. Žmonių, automobilių ir reklamų ten – dar kelis kartus daugiau, namai – aukštesni, kai kurie – netgi daugiabučiai. Grūstys gatvėse nenusileidžia toms, kurios kyla prieš akis, galvojant apie eismą Azijoje ar Afrikoje.
Numetusi kuprinę viešbutyje leidžiuosi į ekspediciją po gretimą gatvę. Neturiu supratimo, kurioje Arušos dalyje atsidūriau ir ką aplink galima pamatyti, todėl kėblinu nosies tiesumu. Į vieną pusę gatvė virsta keliu, vedančiu į oro uostą, kitoje galo irgi nematyti, todėl savo planus apriboju iki pažiopsojimo į žmones ir kelionės iki šešių lentynų parduotuvėlės, skambiai vadinamos supermarketu. Kitoje gatvės pusėje įrengta gėlių, medžių sodinukų ir vazonų prekyvietė atrodo įspūdingiau, jau nekalbant apie kioskelius ir užkandines, kurių sienos kartu su reklamų stendais susilieja į margą mozaiką.
Pirmas įspėjimas – nepulti fotografuoti žmonių. Iš pradžių saugausi, fotoaparatą ramiai nešuosi rankoje ar atsargiai pykšteliu, atseit fotografuodama kokį medį arba autobusą. Netrukus suprantu, kad praeiviai labiau kreipia dėmesį į mane, o ne fotoaparatą. Vienintelė mzungu kokių 80 km ilgio gatvėje-kelyje, tai kur daugiau jiems žiūrėti. Gal 47 kartus išgirdau „jambo“ (turistams skirtą pasisveikinimą), antra tiek – „mambo?“ (suahili kalba „kaip laikaisi?“), sykį – kad esu vieno vaikėzo jaunesnioji sesuo (nors jis pats bent dešimčia metų jaunesnis). Viena panelė net padėkoja, kad ją nufotografavau, nors į kadrą visai nebuvo pakliuvusi. Paprašau papozuoti, kad jau taip.
Mamos – nespėjusios užaugti
Popiet keliaujame į centrą, kur gyvena mergaitės iš skurdžių šeimų, prievartos aukos, našlaitės ir jaunos mamos. „Jaunos“ čia reiškia vaikai – 17-metės ar dar jaunesnės, apsuptos dvimečių-trimečių mažylių. Mergaitės drovisi nepažįstamų mzungu ir bendrauti nesiveržia, nors apžiūrinėja smalsiai. Užtat vaikiukams drąsos netrūksta – iš pradžių keli tik glosto neįprastai šviesias rankas, bet jau po kelių akimirksnių ima vienas per kitą šaukti „photo“, „nanini“ (suahili kalba „ir mane“), vėliau griūdami veržiasi pažiūrėti, ką nufotografavau. Pleškinu visus iš eilės. Vienas maždaug dvejų metų berniukas įsikimba į pirštą ir nepaleidžia, kitas išsireikalauja, kad pakelčiau.
Paauglės irgi mielai pozuoja. Kai man pabosta, o joms – toli gražu ne, atiduodu fotoaparatą aktyviausiajai, parodau, kur žiūrėti ir ką spausti. Mergaitė iškart ima aiškinti draugėms, kaip kuri turėtų pozuoti. Fotosesijos kulminacija – nuotrauka su manimi. Tuo pačiu esu nučiupinėta ir nuglostyta nuo plaukų iki pirštų galiukų. Viena mergaitė dar suspėja pasiteirauti, iš kur atvykau. Akivaizdu, kad istorija apie Lietuvą užtruks, todėl sakau: „Iš Europos. Žinai, kur?“ Mergaitė nutaiso mąslią išraišką, bet šyptelėjusi papurto galvą.
Turguje vietos – ir morkoms, ir prezervatyvams
Kitas rytas skirtas turgui. Ne šiaip kokiam suvenyrų turgeliui, o pačiam tikriausiam turgui, į kurį žmonės eina pirkti vaisių, daržovių, riešutų, drabužių, avalynės, namų rakandų ir kitų daiktų. Panašų, kaip vilniškiai Kalvarijų ar Halės turgūs. Važiuojame ne apsipirkti (nebent norėčiau lauktuvių parvežti šaką su maždaug 90 žalutėlių bananų), o žiūrėti jaunimo klubo „Sokon“ vaidinimo, bet aš pasinaudoju proga ir patraukiu į ekskursiją tarp morkų, pomidorų, saldžiųjų bulvių, drabužių, šlepečių ir turistinių batų kaugių.
Mūsų higienistai ten turėtų ką pasakyti. Mažai kam užtenka prekystalių specialiuose paviljonuose. Dauguma prekes išdėlioję tiesiai ant žemės, bet ne šiaip ant asfalto ar žolės, o ant plataus žvyrkelio, kuriuo nuolat kursuoja ne tik pirkėjai ir prekeiviai su karučiais, bet ir mašinos, autobusai bei iš kažkur priklydęs drovus veršiukas. Sunku suprasti, ar jis yra prekė, ar kokio kliento kompanionas, o gal ir klientas – čia gali visko tikėtis.
Mintis turguje įsigyti afrikietišką drabužį pasirodo besanti visai kvaila. Drabužių ir avalynės čia kalnai. Kaip mūsų turgų „second hand“ skyriuje. Šitie – tokie pat „second hand“ (tikriausiai paaukoti gailestingų vakariečių vargstantiems afrikiečiams) ir apskritai tokie pat.
Bet, jei jau kalbame apie afrikietiškus drabužius, čia yra į ką pažiūrėti. Tereikia dairytis į turgaus lankytojas. Kai kurios ant kūnų prisluoksniavusios neišvaizdžių vakarietiškų palaidinių, megztinių, kelnių ir sijonų, bet nuo tikrų afrikietiškų ornamentų akys raibsta. Raudoni ir žali sijonai, mėlynos ir rožinės palaidinės, geltonos suknelės, margos skaros, užmestos ant pečių, surištos virš krūtinės ar galvos… Dažnai ant galvos įsitaisęs kibiras, bananų kekė, ryšulys ar nešiojamas šaldiklis, pilnas vaisinių ledų. Taip ir nesupratau, kaip jos sugeba ne šiaip vaikščioti su tokiais nešuliais, o grakščiai laviruoti tarp kliūčių, plepėti su draugėmis bei užsiimti kitais darbais.
Minėto jaunimo klubo „Sokon“ nariai į turgų atkeliavo pasakoti apie neplanuotus nėštumus, ŽIV, AIDS, kontracepciją, mergaičių lytinių organų apipjaustymą ir panašiai. Įsivaizduojate, kad Lietuvoje tokiomis delikačiomis temomis būtų kalbama, sakykime, Gariūnuose? Žinoma, nebūtų poreikio, bet Tanzanijoje turgus yra puikiausia vieta šiems dalykams aptarti.
Paaugliai turgaus lankytojams dalina informacines brošiūras, jei kam įdomu, parodo, ką veikti su prezervatyvu, galiausiai surengia vaidinimą, jei kas nors raidžių nepažįsta ar skaityti tingi. Šalia stovi dvi palapinės, kur norintieji gali pasitikrinti dėl AIDS. Prie jų iškart nusidriekia eilė, daugiausiai moterų, – per porą valandų atliekama apie šimtas testų. Nieko keisto – vienas iš 18 šalies gyventojų nešioja pavojingąjį virusą.
Nuolaidų plonybės: viena kaukė – 35 doleriai, trys – 40
O tuomet užsukame į masajų turgų, kur ir dailių drabužių yra, ir turistai laukiami ne vien kaip vaikščiojantys eksponatai. Radau dar bent 15 brolių ir sesių – lyg artimas giminystės ryšys įkvėptų atverti piniginę… Kai apsižiūriu, kad beturiu vos kelis dolerius, išverčiu tuščias kišenes ir be sąžinės graužimo paprašau liautis siūlyti viską iš eilės (kartais šitą triuką naudoju derėdamasi – praveriu piniginę su vos keletu banknotų ir imu kabinti makaronus apie tuščią studentės sąskaitą). Vienam kitam pažadu grįžti apsipirkti.
Turgaus apžavai stipresni – kitą dieną aš vėl ten. Randu autobusą, iš kurio pabyra vokiečių turistai. Aleliuja, ne aš vienintelė trauksiu dėmesį ir gelbėsiu jų verslą („no business today“ – „šiandien jokios prekybos“ – jau daug kartų girdėta, esu įgijusi atsparumą). Įkišu nosį pas keletą žmonių, kuriuos jau lankiau. Pamatau iš nuostabos ištįsusius veidus – pasirodo, ištesėjau pažadą. Akivaizdu – nei kiti turistai, nei jie patys žodžio nesilaiko. Priimu kaip komplimentą, bet dosnesne netampu. Tai kaina didoka, tai kokybės pritrūksta, tai prisimenu, kad turiu tik vieną kuprinę, kuri man kompaniją palaiko kaip rankinis bagažas.
Bet prieš senas tradicines kaukes išskystu… Turėčiau pinigų, o lėktuvas – priekabą, parduotuvę iššluočiau. Kol renkuosi, gal pusvalandį pliurpiu su pardavėjais, išgirstu didoką kainą, nusprendžiu pasivaikščioti ir pagalvoti, grįžtu, pardavėjai nustemba, kelios nusižiūrėtos kaukės vis dar guli ant prekystalio (aha, vis tik laukė sugrįžtant!), derybos prasideda iš naujo… Jei imsiu dvi, kaina bus geresnė. – Bet mano išlaidos didesnės! – Imk tris, bus dar didesnė nuolaida…
Viena kaukė – 35 doleriai, iš viso – 105. Susiraukiu. Pardavėjas pasitaiso – 90 dolerių. Nesiruošiu tiek mokėti.. Apskritai užtektų vienos kaukės, bet apima azartas. Įspėju, kad turiu tik 50 dolerių, kurių dar turi užtekti taksi. Galutinė kaina sumažėja iki 80 dolerių. Gerai, 70 dolerių, mažiau – niekaip. Tiek to, 65 doleriai. Purtau galvą. Pardavėjas klausia, kiek norėčiau mokėti. Sakau: dvi paimčiau už 30 dolerių. Tris atidavė už 40. Kai pagalvoji, kam man tos kaukės, bet juk negali neimti, kai nuolaida – 180 litų.
Baigdama ekskursiją po turgų vienai pardavėjai sukeliu gardaus juoko priepuolį. Pasirodo, esame apsiavusios lygiai tokias pačias šlepetes. Kinai ir Tanzanijoje prasisukę…
Mūsų vairuotojas Emmanuelis patarė į viešbutį grįžti taksi – išeisi į gatvę ir pasigausi, kainuos iki 15 000 šilingų (apie 10 dolerių). Aišku, jokių taksi nėra. Nusprendžiu paėjėti pėstute ir pasigauti ką nors pakeliui. O į kurią pusę eiti?! Patrauklesnė pasirodo kairė. Žmonių gatvėje nėra, kurioje Arušos vietoje esu, neįsivaizduoju. Už kelių šimtų metrų prišoka vyrukas ir pasiūlo taksi. Pasiteirauju kainos – 5 000 šilingų. Tada – kurioje pusėje ir kaip toli viešbutis. Susirinkę keli vairuotojai juokiasi, kad noriu eiti pėsčiomis. Kai supranta, kad šita mzungu tikrai gali taip padaryti, kaina sumažėja iki 4 000. Kelionė užtrunka apie 15 minučių – vienas juokas pareiti, bet pati tikrai nebūčiau radusi. Šlovė tam, kas sugalvojo derybas!
Išbandymas vairavimu
Baigdama viešnagę Arušoje gerokai praplečiu interesų lauką – tiek geografine, tiek kultūrine prasme. Pirmiausiai laukia kelionė iki centro. Ten – visai kas kita nei prospektai, kuriais iki tol važinėjome. Gatvės siauresnės, pilnos parduotuvių, net turgus tarp namų įsispraudęs, mašinų ir žmonių – gerokai daugiau, statiniai atrodo gerokai senesni. Patenkame į pobaisę grūstį, kurioje automobiliai arba visai nejuda, arba velkasi pėstiesiems iš paskos, bet kažkokiu būdu netrukus iš jos išsprūstame.
Centre vairuotojas turi paimti kažkokius popierius. Iš paskos tempiasi ir mane. Ne dėl to, kad mašinoje likti būtų nesaugu ar nuobodu, – labiau nori mane parodyti. Įsivaizduojate, koks prestižas – turėti pašonėje mzungu? Visiems jo bičiuliams rūpi su manimi pasisveikinti ir papliurpti.
Per visą miestą važiuojame į Arušos nacionalinį parką – bent jau taip Emmanuelis jį apibūdino. Iš tiesų tai yra mažiukas zoologijos sodas, veikiantis prie vieno viešbučio. Ten gyvena krokodilas (jis ramiai gulėjo išsižiojęs, bet, vairuotojui aplaisčius vandeniu iš žarnos, susičiaupė ir akivaizdžiai mėgavosi), keletas beždžionių, keletas zebrų ir būrys keistų gyvūnų, panašių į dideles jūrų kiaulytes, bet su didžiulėmis spyglių uodegomis – draugai vėliau sakė, kad tai yra dygliakiaulės.
Važiuodami atgal užsukame į universiteto miestelį – išgerti sulčių. Didžiulėje valgykloje pilna studentų, visi – vaikinai ir visi įsmeigę akis į du televizorius, rodančius bokso varžybas. Mzungu sukelia rimtą konkurenciją televizoriams – kol einame iki pačiame gale esančio laisvo staliuko, boksą pamiršę sporto gerbėjai spokso į mane.
Dar laukia ekskursija į Emmanuelio kaimelį. Sakytum, Arušos priemiestis, o tikras kaimas – su karvėmis, ožkomis ir daržais. Pirmiausiai užsukame pas mamą, kuri nekalba angliškai, bet daug klausinėja (vairuotojas uoliai verčia mūsų žodžius), gyvena skurdžiai iš molio drėbtoje trobelėje, turi mobilųjį, bet neturi elektros jam pakrauti. Jį pakrauna sūnus, turintis kambarį gerokai modernesniame name už poros šimtų metrų. Emmanuelis tokio gyvenimo visai nesigėdija, vedžioja aplink ir didžiuojasi – čia yra jo gimtinė. Pakeliui sutinkame kelis jo draugus, kurie irgi spokso į mane, ir įkišame nosį į bažnyčią – neseną pastatą, kurio viduje pristatyta baltų plastikinių, o kampe į sieną atremta tokių pat spalvotų kėdžių.
Galiausiai – tikrasis išbandymas Tanzanijos eismu. Emmanuelis sustabdo mašiną ir pasiūlo sėsti už vairo. Niekada gyvenime nevairavau ten, kur eismas vyksta kaire puse. Įspėju, kad sudaužysiu jo transportą ir gal net mus abu išsiųsiu į dausas, bet sunku atsispirti pagundai. Emmanuelis kikena iš džiaugsmo – mzungu tapo jo vairuotoja, aš džiaugiuosi saugiai pasiekusi viešbutį ir pakeliui dar suspėjusi nustebinti apsaugininkus (matyt, dėl tos pačios priežasties).
