Kontrastinguose Cėsyse – ir viduramžių pilis, ir nemokamas belaidis internetas visame senamiestyje. Ir pasakojama skaudi masinės savižudybės istorija, ir klesti kultūrinis gyvenimas bei čia gyventi iš Rygos atsikelia vis daugiau šeimų.
Prieš kelerius metus Europos kultūros sostine buvę vos 17 tūkst. gyventojų turintys Cėsys šiemet buvo paskelbti ir „Patraukliausios Europos turizmo vietovės“ (EDEN) apdovanojimų laimėtoju.
Šalies kultūros sostinė
Cėsys vargiai išsiskirtų iš kitų Latvijos miestų, jeigu ne miesto drąsa kultūriniams renginiams. Prieš 12 metų pradėtame rengti Cėsių meno festivalyje stengiamasi kasmet šiek tiek supurtyti visuomenę. Sujungdami skirtingas meno rūšis ir žanrus organizatoriai kelias vasaros savaites vilioja lankytojus iš visos Latvijos. Nuo ant skardžio rodomų kino filmų iki lauke vykstančių operos pasirodymų ar įvairių diskusijų – šis festivalis yra tapęs miesto vizitine kortele.
Pastarųjų metų Cėsių pasididžiavimo objektas – naujoji Vidžemio koncertų salė, kuri yra vienas šiuolaikiškiausių kultūrinių centrų visoje šalyje. 14 mln. eurų kainavusiame pastate yra ne tik koncertų salės, bet ir vyno baras, kino salė, muzikos mokykla, kurios mokiniams suteikiama proga kartu repetuoti su čia koncertuojančiais muzikos profesionalais.
Labiausiai didžiuojamasi novatoriška pagrindine koncertų sale, kurioje telpa 800 žiūrovų. Visas joje esančias kėdes galima pritaikyti specialiai kiekvienam renginiui – tai specialiais bėgeliais išvežti iš salės, tai jas persukti, tai nuleisti eiles ar jas pakelti.
Įsukta kultūrinė programa atgaivino miestą – vien dėl jos čia atvažiuojama iš visų šalies kampelių, o į Cėsis gyventi atsikrausto vis daugiau šeimų, kurias vilioja saugumas, gamta, aukštas švietimo lygis.
Latvijos Pilėnai
Prieš 800 metų pastatyta Cėsių pilis laikoma Latvijos tautinės vėliavos lopšiu. 1279 m. jos pajėgos pirmą kartą mūšyje netoli Rygos nešėsi raudonos-baltos-raudonos spalvų vėliavą. Senoji vėliava iki šiol saugoma pilies muziejuje.
Pilis kadaise buvo viena geriausiai saugomų tvirtovių regione – kelis šimtus metų jos net niekas nedrįso pulti, nors aplink esančios Livonijos žemės kentėjo nuo priešų. Tačiau XVI a. ji pateko į Ivano Rūsčiojo akiratį.
Pilies šeimininkams pavyko įkalbėti Rusijos carą sėsti prie derybų stalo. Legenda pasakoja, kad aukso ir brangenybių papirktas Ivanas Rūstusis buvo beveik nusprendęs pasigailėti Cėsių pilies, tačiau dar nesibaigus deryboms pilies gynėjai į jį paleido sviedinį. Tik per plauką gyvas išlikęs Rusijos caras įtūžo – pažadėjo, kad šios vietos lauks žiaurus likimas.
Pilyje užsidarę jos gynėjai ir gyventojai pasiryžo, kad verčiau patys atims sau gyvybes, nei pateks į sadistiško Rusijos vadovo rankas. Tačiau, būdami tikintys, jie žinojo, kad savižudybė – nuodėmė, tad nusprendė karštai pasimelsti ir surengti paskutinę vakarienę. Čia, kaip ir dabar sekmadienio vakarą Lietuvoje, iškilo problema – vyno nebėra, o gauti jo niekur nebegalima. Pilis apsupta. „Nėra vyno – nėra ir Dievo palaikymo šiam planui“, – esą nusprendė gyventojai.
Tačiau galiausiai netyčia buvo rastas senas vyno butelis – ir Cėsių gyventojai tai palaikė ženklu, kad Dievas laimina jų planus nusižudyti. Pasimeldę ir išgėrę, jie susprogdino parako statines. Su išlikusiais gyvais buvo žiauriai susidorota – Ivano Rūsčiojo kariai iškėlė juos ant stulpų ir paliko sulaukti ilgos ir skausmingos mirties.
Dabar viena šalia kitos Cėsyse stovi dvi pilys – senoji, kurios didžioji dalis yra tik griuvėsiai. Ir naujoji, kuri pastatyta XVIII–XIX a. Pastarojoje įsikūręs meno ir istorijos muziejus (kuriame informacija pateikiama keliomis kalbomis, kai kur – net lietuviškai), čia galima dalyvauti ir viduramžiškoje puotoje – pradedant karštu alumi su obuolių gabaliukais, rankų plovimu vandeniu su rožių žiedlapiais, pagal senovinius receptus pagamintais patiekalais ir baigiant muzika bei šokiais.
Išskirtinė yra iki vasaros eksponuojama senovinių stalo žaidimų paroda. Du šio muziejaus darbuotojai asmeniškai daug metų kolekcionavo įvairių pasaulio šalių žaidimus ir galiausiai nusprendė parodyti juos visiems.
Senoji pilis tik palengva restauruojama, tačiau ir joje galima apsilankyti poroje išlikusių patalpų, kurias puošia įspūdingi plytiniai ornamentai palubėse.
Aukščiau už Rygą esančio miesto senamiestis
Atrodytų, Cėsių senamiestis lietuvių negali nustebinti – taip gerai Rytų Europoje pažįstamos akmenimis grįstos gatvės, tie patys senoviniai pastatai, pažymėti raudonų čerpių stogais ir jaukiais uždarais kiemeliais. Tačiau čia žavi išskirtinės latviškos detalės. Tai vienur, tai kitur galima pastebėti latvių numylėto ir ištobulinto Art Nouveau stiliaus ženklų.
Praeinant pro miesto bažnyčią verta stabtelti prie jos pagrindinių durų ir palypėti ant nedidelės pakylos. Gidas juokavo, kad čia galite pasijusti esantys gerokai aukštesni už Rygą. Jokios mistikos ar perkeltinės prasmės nėra – Cėsys tiesiog yra įsikūrę aukščiau jūros lygio nei Latvijos sostinė. Ryga yra pakilusi vos 6 metrus, Cėsys – 100.
Pagrindinėje miesto aikštėje stovinti išskirtinės architektūros kavinė dėmesį atkreipia azijietišką stilių primenančiu stogu ir dideliais vitrininiais langais. Bet gidas juokiasi, kad senosios kartos atstovai kartais nenoriai čia užsuka – kadaise šis pastatas buvo tualetas.
Įdomus yra kreivų sienų namų kampas – bandant jį nufotografuoti net kelis kartus pasimeti, pagal kurią liniją lygiuoti kadrą.
Senamiesčio gatvėse taip pat galima rasti senojo vienuolio statulą, kuris, anot legendos, kadaise saugojo miestą kas vakarą užrakindamas visus 5 Cėsių vartus. Kai kartą jis dingo, miestas netrukus ir buvo užpultas. Verta užsukti ir į vietos produktų parduotuvėlę „Ķimene“ („Kmynai“), kurioje – vietinis vynas, natūrali kosmetika, netikėtai nuostabaus skonio salierų traškučiai ir česnakiniai saldainiai.
Cėsis supanti gamta ir pramogos joje
Čia pat miesto centro pradeda vingiuoti pėsčiųjų takai po upių apylinkes. Aplink Cėsis teka net kelios upės, kurių pakrantėse – skardžiai, urvai, įdomios uolų formacijos, atodangos ir vieninteliai žinomi Baltijos šalių požeminiai ežerai (į juos – tik su gidu).
Žiemą (juo labiau – be sniego, kaip ir buvo man) pramogų kiekis sumažėja. Geresniu oru čia galima slidinėti, jodinėti, čiuožinėti su pačiūžomis, vasarą – ir užsiimti vandens pramogomis upėse.
Kur apsistoti?
Šalia Cīrulīši gamtos takų neseniai atsidarė ir vienas prabangiausių regiono viešbučių – „Villa Santa“. Buvusioje sanatorijoje keli leidėjai įkūrė viešbutį, restoraną ir spa centrą. Kainos čia nėra žemos – naktis kainuoja nuo 100 iki daugiau nei 200 eurų. Tačiau ir kokybė atitinkama – stilingas interjeras, puiki virtuvė, rami aplinka ir poilsis spa centre žvelgiant į pušų mišką.
Norint panašios ramybės, tačiau už mažesnę kainą, verta pavažiuoti kelis kilometrus už Cėsių į „Karlamuiza Country Hotel“, kuriame dviviečio kambario kaina prasideda nuo 45 eurų. Interjeras čia primins senovinį dvarą, bendrame kambaryje galima atsipalaiduoti prie židinio, o viešbučio savininkai pavaišins karštu vynu su keliais slaptais ingredientais.
Sigulda – vos už pusvalandžio kelio
Siguldos pristatinėti vargu ar reikia – nemažai lietuvių ten vyksta žiemos pramogų, kurios kasmet tęsiasi gerokai ilgiau nei Lietuvoje. Unikali Rytų Europoje šaldymo sistema ant lygumų slidinėjimo trasos leidžia sniegą išlaikyti ilgiau. Per žiemą prikaupiama natūralaus sniego, kuris atšilus orams laikomas specialiame sandėlyje, o jau spalį išberiamas ant 1,4 km slidinėjimo trasos.
Šalia jau ne vienus metus siūlomų pramogų – lyno keltuvo, šokimo su virve iš oro tramvajaus, oro tunelio, pėstiesiems bei dviratininkams skirtų takų, kurie sujungia net tris pilis, šiemet siūloma ir naujovių. Galima išsinuomoti elektroninius dviračius, o norintys išskirtinių ekstremalių patirčių gali rinktis atrakcioną „Zerglis“.
Jo kūrėjai aiškina, kad tai – vienintelė tokio tipo pramoga pasaulyje. Čia oro vagonų trasos lynais per Gaujos upės slėnį keliamasi nebe keltuvu, o tarsi skriste – prisitvirtinus prie specialaus įrenginio. Taip daugiau nei 50 metrų virš upės praskriesite iki 60 km/val. greičiu.
Kelionę į Latviją apmokėjo Latvijos investicijų ir plėtros agentūra. Straipsniui įtakos tai neturėjo.
