„Patriotiniai jausmai gyvenant svetur sukirba kur kas dažniau nei būnant Lietuvoje“, – Vasario 16-osios išvakarėse prisipažino šiuo metu Pietų Korėjoje studijuojantis Vytas Neviera.
„Korėjoje apie Lietuvą dažniausiai niekas nieko nežino, todėl, kam nors parodžius susidomėjimą ir pradėjus kamantinėti apie mūsų istoriją, kultūrą, žmones, mintis užvaldo ilgesys. O pasakojant apie tai, kaip Lietuva kovėsi dėl nepriklausomybės, kad priespaudai priešintasi ne ginklu, o taikiomis intelektualinėmis priemonėmis, savaime kyla pasididžiavimo jausmas. Ypač tuomet, kai mano pasakojimas klausytojams palieka įspūdį ir jie prasitaria „nieko panašaus nesitikėję“. Tada supranti, kad, nors Lietuva pasaulio žemėlapyje yra viso labo menkas taškelis, esame didžių žmonių tauta. Tik gaila, kad dažniausia patys to nesuvokiame ir neįvertiname“, – atviravo iš Biržų kilęs 21 metų lietuvis.
Yra ir keikiančių
„Nuo pat vaikystės domėjausi pasauliu ir geografija. Rytai niekada nebuvo išimtis, netgi priešingai – vienas iš tų pasaulio regionų, kur žvilgsnis žemėlapyje nuslysdavo dažniausiai. Pietų Korėją pasirinkau dėl palankiausių sąlygų ir aplinkybių: Japonija tuo metu vis dar kentėjo nuo Fukušimos avarijos padarinių, Kinija, nors visada viliojo, tuo metu atbaidė dėl savo agresyvios interneto cenzūros politikos, o ir šiaip tokiai didelei šaliai, matyt, psichologiškai nebuvau pasiruošęs. Tuo tarpu Korėja žavėjo istorija, menu, politika, gamtovaizdžiu, todėl nusprendžiau – pabandyti verta“, – pasakojo vaikinas.
Studijos Vytui nekainuoja, tačiau išlaidų netrūksta. Korėjoje pragyvenimo lygis, kainos, bent jau miestuose, kur kas aukštesnės nei Lietuvoje. „Šalis priklauso turtingiausių pasaulio šalių klubu vadinamai organizacijai OECD, o tai jau savaime šį bei tą sako. Pragyvenimo išlaidas padengti padeda tėvai. Be to, paėmiau valstybės finansuojamą paskolą dalinėms studijoms užsienyje apmokėti. Šiuo metu, kol universitete atostogos, privačiai mokau kelis vaikus anglų kalbos ir taip prisiduriu“, – kalbėjo Vytas, gyvenantis ir studijuojantis Suvono mieste, 40 minučių autobusu nuo sostinės Seulo.
– Į Pietų Korėją buvai priimtas be nesusipratimų, vadinasi, svetimšaliai ten laukiami išskėstomis rankomis?
– Apie Lietuvą ten dažniausiai niekas nieko nežino arba yra girdėję nebent tai, kad buvome Sovietų Sąjungos dalis. Tačiau dažniausia vietiniai mane laiko amerikiečiu, nes vyrauja stereotipas, kad visi baltaodžiai (caucasians) užsieniečiai Korėjoje yra iš JAV ar Kanados. Tiesą sakant, dažniausia taip ir būna, nes labai daug jų čia dirba anglų kalbos mokytojais.
Užsieniečiai vertinami įvairiai – priklauso nuo mentaliteto. Kaip ir visur: yra dalis žmonių, kurie sutinka kitataučius nuoširdžiai, yra paslaugūs, demonstruoja susidomėjimą. Tačiau netrūksta ir tų, kurie skersakiuoja ir atvirai rasistiškai keikia.
– Pritapti turbūt trukdo ir kalbos barjeras?
– Paradoksalu: šiandien Korėja man yra šalis, kurią pažįstu geriau nei kurias nors kitas, nes visgi gyvenu čia daugiausia laiko, neskaitant Lietuvos. Tačiau kartu ją pažįstu labai menkai, nes nekalbu korėjietiškai, o tai yra itin svarbu, mat dauguma vietinių nekalba angliškai. Dėl to tarp tavęs ir tikrojo krašto, jo žmonių pažinimo stoja tarsi nematoma, bet sunkiai įveikiama siena. Laimei, turiu keletą draugų korėjiečių, kurie laisvai kalba angliškai, ir padeda tą sieną bent pajudinti. Vienas bičiulis mane ir kelis kitus studentus užsieniečius buvo pasikvietęs į savo namus, supažindino su šeima. Įspūdis nemenkas: šeimoje, kaip ir visuomenėje, nusistovėjusi labai aiški hierarchinė sistema. Tėvas be jokių diskusijų laikomas šeimos galva, motina rūpinasi buitimi: gamina valgyti ir tvarko namus. Vaikų pareiga – kuo geriau mokytis ir kuo tobuliau atlikti viską, ką bedarytų.
Atrodyti nepriekaištingai būtina bet kokia kaina. Plastinės operacijos čia kasdienybė.
Todėl jaunimas mokosi be saiko. Reikalavimai gana aukšti: tiek mums, o ypač jiems, nes pažymių vidurkis be galo svarbus ieškant darbo. Kartą nuėjome į biblioteką trečią valandą nakties (buvo vidurio semestro egzaminų metas), tai visos vietos tuo metu buvo užimtos!
Svarbiausia – statusas
– Vadinasi, pastangos Korėjoje vertinamos. Kitaip tariant, atsidavimu ir darbu galima daug pasiekti?
– Darbas Korėjoje suprantamas kaip didžiausia dorybė ir garbė, todėl žmonės dirba iš tikrųjų labai daug – nuo 8 val. ryto iki 20 val. vakaro. Tai viso labo normali darbo diena, todėl iš esmės dirbama ir dar ilgiau.
Atostogų trukme nesidomėjau, tačiau po darbo kolegos masiškai traukia į barus, kavines, restoranus atsipalaiduoti vakarieniaujant ar geriant stipresnius gėrimus. Ši kultūra čia labai akivaizdi: jei kolegos kviečia kartu išgerti, atsisakyti mažų mažiausia nemandagu – galima smarkiai įžeisti. Ar žmonės laimingi taip gyvendami, nežinau. Tačiau faktas, kad Korėja yra šalis, kurioje įvyksta daugiausia savižudybių pasaulyje (taip taip, nebe Lietuvoje), kalba pats už save...
– Ir vis dėlto tai išsivysčiusi šalis su aukšta gyvenimo kokybe: ketvirta didžiausia ekonomika Azijoje ir penkiolikta pasaulyje.
– Šalis tikrai pakankamai turtinga ir visi noriai stengiasi dėl tolesnės ekonominės gerovės. Materializmas, mano nuomone, čia ima viršų prieš viską. Būti turtingam – didžiausia laimė. Pažangai ir ekonomikos plėtrai beatodairiškai aukojama labai daug, net, mano nuomone, didžiausiu Korėjos turtu – gamta. Iškirsti didelius miškų masyvus ar nukasti keletą kalvų čia ne problema. Viskas juk dėl pažangos! Demonstruoti savo statusą visuomenėje labai svarbu, todėl prabangių prekės ženklų prekybos mastai tiesiog milžiniški. Atrodyti nepriekaištingai būtina bet kokia kaina. Plastinės operacijos čia kasdienybė: jas merginos darosi vos baigusios mokyklą. Dažniausiai tai būna dovana nuo tėvų atestato gavimo proga, nes, pasak korėjiečių, jei neatrodysi nepriekaištingai, apie gerą darbą galėsi tik pasvajoti.
– Ar norint rasti vyrą, irgi reikia atitikti griežtus grožio kriterijus?
– Vyrų ir moterų santykiai, mano akimis, čia iš esmės keisti. Iš tikrųjų juos labai aiškiai reglamentuoja tūkstantmečius egzistuojanti ir menkai tesikeičianti hierarchinė struktūra. Amžius, lytis ir išsilavinimas yra pagrindiniai kriterijai, nustatant tarpusavio santykius: kaip dera elgtis ir kalbėti, koks turi būti balso tonas ir kiek pagarbos reikia parodyti. Tai justi net ir jaunų porų santykiuose. Merginos čia jaučiasi kaip princesės, elgiasi keistai, reikalauja daug dėmesio, o jei jo neparodai tiek, kiek joms atrodo tinkama, kyla ginčai ir isterijos. Todėl korėjietės merginos ir neturiu.
Perskelta šalis
* Pietų Korėja oficialiai vadinama Korėjos Respublika. Joje penkerių metų kadencijai renkamas prezidentas yra vyriausybės vadovas.
* Pietų Korėjos sostinė ir didžiausias miestas – Seulas, vienas didžiausių metropolitinių miestų. Šalies gyventojų skaičius – 50 mln.
* Korėjos pusiasalio istorija siekia 5000 metų ir yra viena seniausių pasaulio civilizacijų pasaulyje. Tačiau Pietų Korėjos istorija formaliai prasideda tik 1948 m. rugpjūčio 15 d., kai buvo įkurta Korėjos Respublika. Prieš tai visas Korėjos pusiasalis buvo okupuotas Japonijos (1910–1946 m.), tačiau po jos pasidavimo Antrajame pasauliniame kare 1945 m. rugpjūčio 15 d. laimėjusios šalys perėmė valdymą ir padalino Korėją nuo 38 lygiagretės atitinkamai į pietinę ir šiaurinę.
* 1945 m. rugpjūčio 24 d. sovietai įžengė į Pchenjaną ir įsteigė savo karinę valdžią, o už poros savaičių, rugsėjo 8 d., amerikiečiai įkūrė Jungtinių Valstijų karinę valdžią Seule. Su Sovietų Sąjungos pagalba šiaurėje įsitvirtino stalinistinis-komunistinis vienpartinis režimas, o pietuose – JAV palaikoma demokratinė santvarka.
* Tai išsivysčiusi šalis su aukšta gyvenimo kokybe. Šalies ekonomika pagrįsta eksportu, kurios pagrindas elektroninės prekės, automobiliai, laivai, naftos produktai ir robotų technika.
