28 metų Rūta Šimkūnaitė niekada nenustygdavo vietoje, ieškodavo vis naujų iššūkių ir gyvenimo patirčių. Gal todėl nuo 16-os metų moksleivių vasaros atostogas mergina skirdavo ne poilsiui, bet darbui Anglijoje.
Vėliau, jau studijuodama vadybą Vilniaus Gedimino technikos universitete, Rūta pasinaudojo studentų mainų programa „Erasmus“ ir pusmečiui išdūmė į Graikiją.
Parvykusi į Lietuvą R.Šimkūnaitė įsidarbino vienoje tarptautinėje logistikos bendrovėje, užsiimančioje krovinių gabenimu laivais. Čia ji – jau šešeri metai.
Tačiau kasdieninių darbų įsukta Rūta mintimis grįždavo prie savo didelės, tačiau vis ateičiai atidedamos svajonės savanoriauti užsienyje. Galų gale mergina nusprendė: viskas – reikia ne svajoti, bet veikti.
Buvo moterų, kurių per du savanorystės mėnesius negirdėjau kalbant – tik rėkiant. Nuolatos rėkiant ant vaikų.
„Buvau sukaupusi tris mėnesius neišnaudotų atostogų. Įmonės vadovui papasakojau apie savo ketinimus išvykti. Jis manęs tik paklausė: „Ar po kelionės norėtum grįžti į tą pačią darbo vietą?“ Atsakiau, kad taip. Ir visi reikalai pajudėjo“, – šypsosi Rūta, vos prieš savaitę Atlanto vandenyno bangas skrodusi banglente, o šiandien jau braidanti po sniegu padengtas sostinės gatves.
Svarbiausia – būti naudingai
Galvodama apie savanorystę R.Šimkūnaitė save įsivaizdavo tik dirbančią su vaikais. Be to, mergina žinojo, kad nori į Lotynų Ameriką – ne tik dėl egzotiškos gamtos, bet ir dėl galimybės patobulinti ispanų kalbą, kurią Vilniuje buvo pradėjusi mokytis savarankiškai.
Naršydama internete Rūta susidaro nevalstybinius vaikų namus Peru: susisiekė su jų viceprezidentu, nusiuntė spalvingą gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką. Netrukus gavo atsakymą, kad yra laukiama.
Rugsėjį Rūta leidosi į trijų mėnesių kelionę. Pagal iš anksto kruopščiai parengtą planą du mėnesius ji turėjo savanoriauti Limos pašonėje plytinčiame Picapiedra kaime įsikūrusiuose vaikų namuose, o likusį laiką skirti artimesnei pažinčiai su Peru ir Bolivija.
Rūta niekada nesilankė nė vienuose Lietuvoje veikiančiuose vaikų globos namuose, todėl neįsivaizdavo, koks gyvenimas verda tokiose institucijoje. Nepamatuotų lūkesčių savanorystei svetimame krašte ji neturėjo: svarbiausia būti naudingai ir suteikti biologinių tėvų likimo valiai paliktiems vaikams meilės, kurios jiems, be abejo, labai trūksta.
Ne auklėtojos, o prižiūrėtojos
Vaikų namus Picapiedra kaime 1996 metais įkūrė verslininkų šeima, įsigijusi žemės sklypą. Įstaigos veiklą finansuoja turtingas, iš verslo į pensiją jau pasitraukęs vyriškis, kurį vaikų namų auklėtiniai švelniai vadina Papa Roberto.
Prižiūrinčios vaikus nuo ketverių metų paauglės turi keltis 5.15 val. ryto, kad iki mokyklos dar spėtų juos išmaudyti, aprengti, nuvestų papusryčiauti ir pan.
„Vaikai jį labai myli, visur kabo jo nuotraukos. Papa Roberto įstaigą aplanko kelis kartus per savaitę, rūpinasi jos ūkiu. Į jį auklėtiniai pagalbos kreipiasi net tada, kai jau būna palikę vaikų namus“, – pasakoja Rūta.
Iš viso šiuose nevalstybiniuose vaikų globos namuose jau yra užaugę apie 700 vaikų. Šiuo metu įstaigoje gyvena 87 vaikai nuo vienų iki 18-os metų. Kartu su jais visą laiką gyvena ir prižiūrėtojos.
Dalydamasi savanorystės įspūdžiais Rūta visą laiką vartoja būtent šį labiau kalėjimui nei vaikų globos namams tinkantį žodį. Kodėl ne auklėtojos?
„Nes buvo moterų, kurių per du savanorystės mėnesius negirdėjau kalbant – tik rėkiant. Nuolatos rėkiant ant vaikų“, – sako Rūta.
Ne vaikų teisės, o pareigos
Savanoriaudama R.Šimkūnaitė buvo atsakinga už pačius mažiausius – 1–3 metų įstaigos gyventojus. Mergina juos guodė verkiančius, žaidė su jais, maudė, keitė sauskelnes, maitino, naktimis migdė, o rytais kėlė iš lovų. Šiuose darbuose Rūtai padėjo kelios vyresnės įstaigos auklėtinės: globos namuose 11–12 metų mergaitės jau tampa mamomis su visa šioms pareigoms priklausančia atsakomybe.
Vaikai turi tol šveisti, šluoti ir valyti, kol kieme neliks nė šapelio. Baisiausia, kad jie tai padaro, tačiau jau po dešimties minučių kiemas vėl pilnas lapų.
„Suėjus 12-ai metų mergaitės perkeliamos į grupes, kuriose gyvena mažamečiai, suskirstyti pagal amžių. Tarkime, prižiūrinčios vaikus nuo ketverių metų paauglės turi keltis 5.15 val. ryto, kad iki mokyklos dar spėtų juos išmaudyti, aprengti, nuvestų papusryčiauti ir pan.“, – merginų, kurios Lietuvoje būtų laikomos viso labo į ankstyvąją paauglystę žengiančiais vaikais, pareigas vardijo Rūta.
Savanoriaujant ir stebint perujiečių gyvenimą R.Šimkūnaitei norėjosi labai daug ką iš esmės pakeisti. Kur, po paraliais, tarptautinių organizacijų ginamos vaikų teisės, apie kurias taip garsiai kalbama, tarkime, mūsų šalyje?
„Įstaigos valdžia sakydavo: „Kai kurie dalykai jums gali pasirodyti keisti, bet tokios yra mūsų vidinės taisyklės.“
Dažniausiai vartojamas žodis – „Apúrate!“
Viena iš absurdiškiausių taisyklių Rūta vadina reikalavimą vaikams nuo 12-os metų kiekvieną mielą rytą keltis po penkių tam, kad sutvarkytų įstaigos kiemą.
„Įsivaizduokite: jie plaudavo asfaltą šlapiu skuduru. Išeidavome į kiemą ir turėdavome žiūrėti, kad vaikai tai padarytų. Vaikai turi tol šveisti, šluoti ir valyti, kol kieme neliks nė šapelio. Baisiausia, kad jie tai padaro, tačiau jau po dešimties minučių kiemas vėl pilnas lapų. Visiškai beprasmis darbas“, – atsidūsta Rūta.
Šokiruotiems savanoriams įstaigos personalas aiškindavo, kad ši didaktinė priemonė esą būtina tam, jog vaikai suvoktų, kad viską gyvenime privalo daryti patys.
Dar vienas Rūtą sukrėtęs momentas nutiko tada, kai pagal dienotvarkę 4–5 metų vaikai turėjo linksmintis ir pramogauti.
„Prižiūrėtoja užleido muziką ir paragino vaikus šokti. Šie sukruto, tačiau ji sušuko: „Šokit visi!“ Mažyliai šoko aktyviau, tačiau, prižiūrėtojos manymu, nepakankamai. Tada ji ėmė rėkti: „Apúrate!“ (paskubėkit – liet.) Vaikai pradėjo judėti visomis galūnėmis – tačiau ne iš džiaugsmo, kaip turėtų būti, bet iš baimės“, – prisiminė R.Šimkūnaitė.
Suvokdavau, kad esu tik savanorė, atvažiavusi čia keliems mėnesiams, ir nieko negaliu pakeisti – tik prisitaikyti prie sąlygų.
Kartais stebėdama tokius epizodus ji neišlaikydavo įtampos ir pravirkdavo: „Tačiau suvokdavau, kad esu tik savanorė, atvažiavusi čia keliems mėnesiams, ir nieko negaliu pakeisti – tik prisitaikyti prie sąlygų. Daug kam nepritariau, tačiau neturėjau teisės griauti nusistovėjusios tvarkos.“
Vaikinai triūsia ūkyje
Nepaisant visko, Rūta sako, kad vaikų globos namuose mažiausieji jaučiasi geriausiai. Sudėtingiausia ištverti paaugliams, iš vaikystės nubloškiamiems tiesiai į suaugusiųjų gyvenimą.
„Vaikų namai patys užsiaugina maistą, todėl 11–12 metų berniukai jau triūsia ūkyje. Įstaiga turi daug žemės, todėl augina kiaules, galvijus, sodina daržoves, bananų plantacijas. Vaikinai dirba daržuose arba virtuvėje. Kartais joje sukasi ir merginos, tačiau pagrindinė jų pareiga – prižiūrėti mažesnius vaikus“, – pasakoja Rūta.
Dienotvarkė globos namuose griežtai sustyguota valandomis. Laisvalaikiui jaunuoliai turi vos 1,5–2 valandas per dieną.
„Kaip minėjau, jie keliasi labai anksti, dirba, tada su personalo priežiūra yra nuvežami į mokyklą. Po jos – vėl grąžinami į globos namus. Be prižiūrėtojų vaikams draudžiama išeiti iš vaikų namų teritorijos, kurią juosia aklina tvora“, – aiškino R.Šimkūnaitė.
Nuo pusės devynių vakaro tarsi prasideda laisvas laikas, tačiau, kai reikia keltis penktą ryto, apie dešimtą visi jau miega. Vadinasi, to laisvo laiko kaip ir nebūdavo.
Grįžę iš mokyklos vaikai kimba į darbus, nuo 15 iki 17 val. ruošia pamokas, o po to vėl dirba. Mergaitės, suguldžiusius mažesnius vaikus, privalo sutvarkyti namus: kasdien valo dulkes, šluoja grindis, plauna tualetus, vonias, skalbia.
„Nuo pusės devynių vakaro tarsi prasideda laisvas laikas, tačiau, kai reikia keltis penktą ryto, apie dešimtą visi jau miega. Vadinasi, to laisvo laiko kaip ir nebūdavo“, – pastebi Rūta.
Pagyrimo neišgirs – vien priekaištus
Kad ir kaip stengtųsi vaikai, jų niekada niekas nepagiria. Tačiau, neduok Dieve, kuri nors mergaitė pabus ne 5.15 val., bet keliomis minutėmis vėliau – iškart teks atlaikyti priekaištų laviną: „Per vėlai atsikėlei, vadinasi, nuo šiol eisi anksčiau miegoti, nes tau neužtenka miego. Pasižiūrėk, palikai šiukšlę! Jei tai pasikartos, kreipsiuosi į įstaigos vadovybę ir žiūrėsime, ką su tavimi daryti“, – prižiūrėtojų grasinimus perpasakoja Rūta.
Prasikaltusiam vaikų namų auklėtiniui gresia įvairūs nemalonumai. Tarkime, tuo metu, kai kiti vaikai kelioms valandoms bus nuvesti į miestelio šventę, prasižengėlis liks už įstaigos sienų, gaus daugiau darbų ir t.t.
Nors su vaikais įstaigoje dirba net trys psichologai, ne visi ištveria nuolatinę emocinę ir psichologinę įtampą.
„Mano savanoriavimo metu vienas paauglys bandė nusižudyti. Prieš man atvykstant viena mergaitė nukrito nuo stogo. Valdžia sako, kad ji tiesiog ėjo stogo pakraščiu, papūtus vėjui neišlaikė pusiausvyros ir nukrito. Tačiau įtikinamesnė versija, kad ji bandė nusižudyti – ir jai tai pavyko“, – sako Rūta.
Įsimylėjėlius išmeta į gatvę
Meilės ryšiai ir simpatijos įstaigos valdose – griežtai draudžiami. Nekaltas apsikabinimas, į prižiūrėtojų rankas patekęs jausmingas raštelis ar net įtarimų keliantis pašnekesys gali turėti žiaurias pasekmes: be jokio įspėjimo paaugliai išvejami į gatvę – šio sprendimo negali pakeisti nei apgailestavimai, nei atsiprašymai ar maldavimai.
Nekaltas apsikabinimas, į prižiūrėtojų rankas patekęs jausmingas raštelis ar net įtarimų keliantis pašnekesys gali turėti žiaurias pasekmes.
Viena naujai įstaigoje apsigyvenusi dvylikametė, matyt, dar iki galo nesusipažinusi su taisyklėmis, susižavėjo vyresniu vaikinu. Ji pradėjo daugiau su juo kalbėti, kartą – net prisiglaudė. Jis atsitraukė ir ją įspėjo: „Daugiau prie manęs nelįsk, čia tokie dalykai negalimi: jei kas nors pamatys, mus abu išvarys.“
Būna atvejų, kai su įstaigos tvarka negalintys susitaikyti paaugliai pabėga. Tada kelio atgal nėra.
„Tas vaikas ne tik grįžti, bet net įkelti kojos į įstaigos teritoriją negalės. Viena paauglė, kurios sesuo irgi gyvena vaikų namuose, paspruko. Vadinasi, ji savo seserį pamatys tik tada, kai ši sulauks pilnametystės“, – pažymėjo R.Šimkūnaitė.
Neturi net asmeninių drabužių
Prisitaikyti prie įstaigos tvarkos ir aplinkos Rūtai nebuvo lengva. Mergina nėra išlepusi, tačiau pratusi prie kitokio gyvenimo.
Prieš savanorystę mergina įsivaizdavo, kad per dieną turės kelias laisvas valandas ir nors mažą privačią erdvę. Tačiau kasdien jai teko miegoti vienoje patalpoje su dvylika mažamečių, trimis paauglėmis ir prižiūrėtoja.
Ryte prižiūrėtoja iš maišo traukdavo rūbus ir išdalydavo juos, kam papuolė. Todėl vienam vaikui tekdavo per didelis drabužis, kitam – per mažas, trečias – vos įtilpdavo.
Jokių išskirtinių sąlygų Rūta neturėjo: kaip ir visi įstaigos gyventojai, pradedant mažiausiais, baigiant personalu, savanorė maudydavosi tik šaltame duše. Drabužius irgi skalbė tik šaltu vandeniu.
„Vaikai maudomi kasdien. Drabužius rankomis jie irgi skalbia kasdien. Savo drabužių auklėtiniai neturi: ryte prižiūrėtoja iš maišo traukdavo rūbus ir išdalydavo juos, kam papuolė. Todėl vienam vaikui tekdavo per didelis drabužis, kitam – per mažas, trečias – vos įtilpdavo“, – stebisi Rūta.
Į mokyklą vaikai vykdavo vilkėdami uniformą. O namuose vaikščiojo lyg driskiai: „Prižiūrėtojos niekada netaiso ir nelopo drabužių. Atsivežiau ritę siūlų – tai buvo reikalingiausias daiktas.“
Prigulti pokaičio draudžiama
Įstaigoje tik vaikų žaidimų kambaryje patiestas kilimas – visose kitose patalpose grindys plikos – tik betonas. Langai nesandarūs, kai kur jų visai nėra. Plius dar tas šaltas vanduo.
Gal dėl šių buities sąlygų savanoriavimo metu Rūta net kelis kartus peršalo. Pakilus temperatūrai merginą krėtė drebulys ir vargino silpnumas.
„Tačiau vis tiek turėdavau keltis po penktos ryto ir eiti miegoti tik tada, kai suguldavo vaikai. Neturėjau teisės net trumpam prigulti, nes įstaigoje tai daryti dieną draudžiama“, – sako Rūta.
Sunkiomis akimirkomis merginą palaikydavo kiti įstaigoje dirbę savanoriai – vokietis, du amerikiečiai, ispanė ir prancūzė.
„Mes visi turėjome savo pareigas, tačiau kalbėdamiesi priėjome išvadą, kad pagrindinė mūsų užduotis – būti tiesiog gerais“, – šypsosi pašnekovė.
Viso labo kultūrų skirtumai?
Nepaisant griežtos įstaigos tvarkos, Rūta tikina, kad joje yra ir meilės, ir supratimo, ir rūpesčio – tik gal kitaip išreiškiamo.
„Dvi vaikų namuose išaugusios sesės sulaukė pilnametystės ir išėjo į taip trokštamą laisvą pasaulį. Tačiau jos nesugebėjo jame gyventi, kelerius metus praleido gatvėje. Galiausiai atėjo pas Papa Roberto ir paprašė padėti. Jis suteikė joms darbo vietas – sesės tapo prižiūrėtojomis. Viena – be galo griežta: nuolatos bardavosi, nė karto nemačiau jos apkabinančios vaiką. Klausėme: kodėl?
Mes visi turėjome savo pareigas, tačiau kalbėdamiesi priėjome išvadą, kad pagrindinė mūsų užduotis – būti tiesiog gerais.
Ji paaiškino: „Mano prižiūrėtoja buvo labai reikli, nepatyriau meilės, todėl kitaip ir nemoku elgtis.“ Mums tai skamba kraupiai, nes esame matę kitokio gyvenimo, turime kitokias vertybes. Tačiau dauguma vaikų ten gyvena nuo kūdikystės ir kitokio auklėjimo neįsivaizduoja, jie nežino, kokiomis sąlygomis vaikai auga Lietuvoje ar kur kitur pasaulyje. Todėl galiausiai jie jaučiasi laimingi“, – dviejų mėnesių patirtį apibendrino R.Šimkūnaitė.
Be to, sako ji, tai, kad įstaiga įsileidžia savanorius, rodo, jog ji neturi ko slėpti – yra, kaip yra. Turbūt tai ir vadinama kultūrų skirtumais.
