Kodėl savanorystė?
Šią vasarą baigėme Vilniaus kolegiją, aš įgijau rinkodaros profesinio bakalauro laipsnį, o Greta tapo turizmo viešbučių administravimo specialiste. Dažniausiai baigę mokslus studentai puola ieškotis darbo, eina į Darbo biržą. Aš skubėti nenorėjau, man patinka keliauti, norėjau pamatyti pasaulį, pakeisti aplinką. Kada jeigu ne dabar?
Turėjau surasti būdą, kaip neturint daug pinigų išvykti į užsienį ir drauge tobulinti savo žinias rinkodaros srityje. Papasakojau apie savo ketinimus Gretai, pasitarėme ir nusprendėme bandyti vykti kartu.
Atradome AIESEC stažuočių ir savanorysčių programą, kuri siūlė ilgalaikes ir trumpalaikes stažuotes pagal specialybę įvairiose pasaulio šalyse nuo Indijos ar Malaizijos iki Europos. Nors programa buvo mokama, nusprendėme pabandyti. Netrukus prasidėjo kasdieniai „Skype“ interviu su AIESEC atstovais iš Indijos, Graikijos, Lenkijos, Vokietijos, Malaizijos.
Siūlomos stažuotės ir savanorystės buvo įvairios: pagalbininkas rinkodarai viešbutyje, vaikų darželio auklėtojas, administratorius, brošiūrų gamintojas, stovyklų mentorius. Rasti vieną vietą, tinkančią abiem su Greta buvo sudėtinga, todėl nusprendėme, kad bent jau į tą pačią šalį patekti būtų puiku.
Po dviejų mėnesių trukusių paieškų sulaukėme skambučio iš Kroatijos. Kroatai siūlė tobulą variantą abiems. Pasiūlė dirbti su projektu „World in your Hands“. Po mokymų reikėjo važinėti po mokyklas bei universitetus ir vesti paskaitas: 1) Rinkodara; 2) Socialinis verslas; 3) ES ir turizmas. Buvome atrinkti abu.
Projekto sąlygos ir darbas su vaikais
Savanorystė truko septynias savaites. Kadangi tai buvo savanorystė, atlyginimas nebuvo mokamas. Tačiau buvo suteiktas būstas, už kurį nereikėjo mokėti. Buvome apgyvendini gražiame jaukiame bute su plazminiu televizoriumi pačioje Rijekos miesto kalno viršūnėje su vaizdu į Adrijos jūrą.
Taip pat kartą per dieną gaudavome maisto iš studentų restorano (taip vietiniai juos vadino). Maisto buvo tikrai daug: sriuba, pagrindinis patiekalas, salotos ir desertas. Labai džiaugėmės ir tuo, kad gavome kortelių viešajam transportui, kuris mums čia taip pat nieko nekainavo.
Dabar galime pasakyti, kad vaikų auditorija yra pati geriausia ir šilčiausia auditorija, kokia tik gali būti!
Vienintelė bėda buvo, kad neturėjome interneto, nors jis buvo žadėtas. Internetas buvo būtina sąlyga dirbti, nes per savaitę kartais turėdavome po keturis užsiėmimus, kuriems reikėdavo ieškoti vis naujos informacijos.
Ačiū visagaliui bevieliui internetui, jog jį galima surasti beveik kiekvienoje kavinėje Rijekos miesto centre, tad buvome išgelbėti.
Prieš važiuojant į Kroatiją, reiktų žinoti, jog kroatai ne visada laikosi duoto žodžio. Tai įsitikinome ne kartą.
Niekada iki šio projekto neteko tokiu būdu bendrauti su vaikais. Tačiau dabar galime pasakyti, kad vaikų auditorija yra pati geriausia ir šilčiausia auditorija, kokia tik gali būti! Vaikai, priešingai nei suaugę, neslepia emocijų, yra kūrybingi ir patys geriausi klausytojai. Teko pasukti galvą kaip parengti paskaitas. Iki šiol visos mūsų kalbos ir prezentacijos buvo skirtos suaugusiems.
Dabar reikėjo pamiršti visas taisykles ir sugalvoti kažką nauja. Į savo paskaitas įtraukdavome įvairių žaidimų, komandinių užduočių, duodavome kūrybiškumą skatinančius testus, rodydavome įvairiausius vaizdo klipus iš „Youtube“, reklamas.
Prezentacijos dažniausiai būdavo spalvingos ir atkreipiančios dėmesį. Visą informaciją pateikdavome paprastu bet įdomiu būdu. Mokytojos liko sužavėtos, joms labai patiko mūsų naujas mokymo būdas. Jos sakė, kad iki šiol nėra mačiusios savo vaikų tokių susidomėjusių. Netrukus mumis susidomėjo ir kitos Kroatijos mokyklos. Viena anglų kalbos mokytoja buvo taip sudominta, jog paprašė mūsų pasidalinti visa informacija su ja, kad visa tai būtų galima panaudoti mokytojų susitikimuose ir ateityje pritaikyti mūsų paskaitas kituose užsiėmimuose.
Galime pasidžiaugti jog mūsų sukurtas mokymosi būdas padarė įtakos jaunosios kartos mokymuisi.
Užmezgėme tikrai artimus santykius su mokytojomis, turime krūvą pasiūlymų, kur apsistoti ir kaip praleisti savo vasaros atostogas.
Tarp važinėjimų į mokyklas bendraudavome su Kroatijos AIESEC organizacijos nariais. Jie paslaugūs, noriai padeda, tačiau nepersistengia, vėlavimas visada pateisinamas, užmaršumas taip pat. Jei reikia kokių nors dokumentų, pradėk tvarkytis prieš mėnesį, nes net dabar, kai sugrįžome, vis dar nesame gavę kai kurių žadėtų dokumentų. Tad jei vyksite į Kroatiją, per daug nesistebėkite.
Gyvenimas Kroatijoje
Į Kroatiją skridome pigių skrydžių oro linijomis „Ryanair“. Kadangi buvo ne sezonas, už bilietus sumokėjome apie 300 Lt žmogui. Nusileidome įstabaus grožio Krko saloje. Mus pasitiko salą skalaujatis žydras skaidrus Adrijos jūros vanduo, gėlės ir palmės. Nors buvo spalio 10-oji, iš rudens atvykome į šiltą pavasarį. Krko salą su žemynine Kroatijos dalimi jungia tiltas. Turėjome progą juo pravažiuoti, kai keliavome į Rijekos miestą, kuriame ir apsistojome.
Kaip jau minėjome, buvome apgyvendinti kiek toliau nuo miesto, kalnuose. Pro langus matėsi Adrijos jūra, gretimi miesteliai ir tolumoje stūksantys kalnai.
Kroatijoje skirtinga ne tik augmenija, kraštovaizdis, bet ir klimatas. Spalio mėnesį temperatūra svyravo nuo 12 iki 24 laipsnių šilumos. Rijeka, kur mes gyvenome, nėra turistų lankoma vieta. Vienintelis miesto išskirtinumas – uostas. Nors turistų nedaug, prie krantinių visada plūduriuoja keli laivai-viešbučiai..
Miestas nėra nei didelis, nei mažas, turi gražų senamiestį su itališko stiliaus namais ir siauromis gatvelėmis. Senamiestis nedidelis, tačiau jaukus. Pagrindinėje Korzo gatvėje įsikūrusios drabužių parduotuvės ir kavinės. Savaitgaliais ši gatvė virsta dainuojančių studentų gatve.
Šiek tiek nustebome, kai centre ant laiptų išvydome alkoholį gurkšnojančius jaunuolius ir policininkus, ramiai praeinančius pro šalį. Mat gurkšnoti alų ar yną gatvėse čia legalu ir įprasta. Rijekos gyventojai triukšmingi, daug rūko ir yra visiškai atsipalaidavę.
Rijekos molas, tai ilgas takas į jūrą, kuo puikiausiai tinkantis ilgiems pasivaikščiojimams ar romantiškiems saulėlydžiams stebėti. Šį miestą supa kalnai ir jūra, tad ir saulė leidžiasi į kalnus. Reginys vertas dėmesio.
Dar viena verta dėmesio vieta – Trsato pilis. Iš jos atsiveria nuostabus vaizdas su Rijeka, Adrijos jūra ir kalnais tolumoje.
Vienas iš švaresnių ir gražesnių miestų yra šalia Rijekos esantis Opatijos kurortas. Nutolęs vos 12 kilometrų, bet nuvažiavęs jautiesi tarsi pakliuvęs į visiškai kitą šalį. Opatija – visiškai kitokia negu Rijeka. Ji apstu palmių, gatvės nuolat plaunamos, gausu suvenyrų parduotuvių bei vyninių. Akį traukia žydras vanduo ir paplūdimiai. Šis miestas įsikūręs Učkos kalno papėdėje. Tai – puiki ir nebrangi vieta vasarai ar atostogoms. Žmonės tvarkingi, mandagūs, jaučiama kurorto atmosfera – puikus miestas poilsiui!
Ppavyko kruopščiau ištyrinėti Krko salą. Nuvykome ten vos prašvitus, kai miestas dar miegojo. Miestelis žavus, skaidrus vanduo, žydinčios gėlės, palmės, paplūdimiai, švelnus klimatas ir neapsakomai gražus senamiestis su senoviška varpine jo viduryje.
Nusprendėme prasieiti pakrante ir pasigrožėti laukine gamta. Nors patogių keliukų nebuvo, tačiau tai mums nekliudė. Nuėjome apie 7 km miškų takeliais. Aptikome neapsakomų vietų su turkio spalvos kerinčiomis vandens įlankomis.
Po ilgo pasivaikščiojimo įkalbėjau Gretą pabandyti tranzuoti iki kito miestelio. Žmonės draugiški, tad ilgai tranzuoti neteko. Nors nekalbėjo angliškai, tačiau gestų kalba mums padėjo. Netrukus jau vaikštinėjome Vrbniko miestelio gatvėmis. Ten aptikome ir siauriausią pasaulyje gatvę. Pats miestelis dvelkia senove, siauros gatvės, gausu gėlių, laiptelių, bokštelių.
Spėjau ir išsimaudyti. Vanduo nebuvo šilčiausias, Gretai buvo per šalta, tačiau aš nusprendžiau pasimėgauti Adrijos jūra.
Venecija ir kelionė namoNejučiomis prabėgo 7 savaitės. Kelionės namo planas atrodė štai taip: Autobusas Rijeka – Triestase (Italija); traukinys Triestas – Venecija. Pora naktų Venecijoje. Traukinys Venecija – Milanas; traukinys Milanas – Bergamas; lėktuvas Bergamas – Vilnius.
Venecija pateisino visus lūkesčius. Dar dabar naktimis sapnuojasi. Kroatija buvo šalis su daug gamtos, o čia visai kas kita. Kultūra, namai, žmonės, kanalai, gondolos. Tai gražiausias miestas, kokį iki šiol mums teko matyti. Galime pasidžiaugti, jog esame viena iš tų porų, kuri aplankė šį amžinai skęstantį, romantinėmis istorijomis apipintą miestą.
Važiuodami traukiniu turėjome progą pasigrožėti Alpių kalnais.
Ši savanorystė buvo ne tik puiki profesinė patirtis, bet ir naudinga ir nepamirštama gyvenimiška patirtis. Turėjome galimybę tobulinti savo profesinius įgūdžius bei anglų kalbą, taip pat tai buvo puiki proga pakeliauti ir praplėsti pažįstamų ratą. Dabar esame Lietuvoje, ieškome darbo ir esame atviri darbo pasiūlymams.
