Vieną dieną į Kenijoje gyvenančio Josepho Mwuaros senelės namus pasibeldė nepažįstami žmonės ir anuomet aštuonmečiam berniukui pasiūlė apsigyventi našlaičių namuose. Josepho senelę atėjūnai užbūrė pažadais apie prieglaudoje vaiko laukiantį geresnį gyvenimą: šiltą lovą, skanų maistą ir, žinoma, mokymą. Kitaip tariant, viską, ko vargingos šeimos savo vaikams neišgali suteikti.
„Jūs net neįsivaizduojate, kokią galią turi tokie pažadai“, – Londone vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Trust“ kalbėjo J.Mwuara. Vis dėlto jo gyvenimas našlaičių namuose nebuvo rožėmis klotas.
„Jaučiausi kaip žvėris zoologijos sode“, – liūdnai konstatavo dabar dvidešimtmetis vaikinas.
Jaučiausi kaip žvėris zoologijos sode.
Jis prisipažino, kad našlaičių namuose buvo verčiamas šokti ir dainuoti turistams. Tokiu būdu prieglaudos įkūrėjai sužadindavo užsieniečių gailestį ir skatino aukoti.
Tačiau nei turistų, nei Vakarų organizacijų parama našlaičių prieglaudoje gyvenančių vaikų buities nepalengvindavo – pinigai nuguldavo įkūrėjų kišenėse. Našlaičių namai Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje jau ne vienerius metus yra virtę pinigų melžimo įrankiu ar net prekybos žmonėmis centrais, mat likę neraštingi ir be socialinių įgūdžių paaugliai vėliau išvejami į gatvę, kur tampa nusikaltėlių taikiniu.
Net 80 proc. vaikų, augančių trečiojo pasaulio šalyse įkurtuose našlaičių namuose, nėra našlaičiai. Tai – saldžiais pažadais iš šeimų išvogti vaikai.
„Labai norėčiau pasakyti, kad Josepho istorija yra vienetinė, tačiau taip tikrai nėra. Kenijoje našlaičių prieglaudų turą turistai gali nusipirkti kartu su safariu. Važiuoji: liūtai, tigrai, o, ir našlaičiai – labai smagu“, – ironizavo Nyderlanduose ir Kenijoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Stahili Foundation“, kovojančios už vaikų apsaugą, švietimą ir žmogaus teises, vykdomoji direktorė Michelle Oliel.
Kenijoje našlaičių prieglaudų turą turistai gali nusipirkti kartu su safariu. Važiuoji: liūtai, tigrai, o, ir našlaičiai – labai smagu.
Šiuolaikinės vergovės apraiškos
M.Oliel įsitikinimu, jaunuoliai, vykstantys savanoriauti į našlaičių namus, patys to nenorėdami ir nesuvokdami tampa savotiškais prieglaudų verslo rėmėjais ir net skatina vaikų paėmimo iš šeimų procesus.
„Stebime koreliaciją tarp savanorystės idėjų sklaidos, savanorių skaičiaus ir prieglaudų skaičiaus augimo. Vaikai paimami iš šeimų ir yra išnaudojami, nors labiausiai jiems reikėtų apsaugos“, – 15min sakė M.Oliel.
Ji pažymėjo nenorinti demonizuoti savanorystės idėjos. „Savanoriai turi labai gerų norų ir siekių keisti pasaulį, tačiau laikas atverti akis ir pripažinti, kad tai daroma neteisingu būdu. Dauguma savanorių yra užaugę šeimose ir pirmiausia turėtų savęs paklausti, negi to paties nelinkėtų kitiems vaikams?
Mes, jauni žmonės, turėtume siekti nutraukti šiuolaikinę vergovę ir prekybą žmonėmis, o tariamos našlaičių prieglaudos šiems procesams tik padeda plėtotis. Todėl tiesiog nevykime savanoriauti į našlaičių namus. Turime suvokti, kad dvi savaitės ar trys mėnesiai tokios savanorystės nebepuoš jūsų gyvenimo aprašymo. Tai nebėra kieta ar įspūdį daranti patirtis. Jau nebe“, – pabrėžė M.Oliel.
Padėti reikia etiškai ir atsakingai
Internete galima rasti šimtus įvairiausių savanorystės formų nuo kūdikių panešiojimo iki ežerų valymo.
„Savanoriavimas yra gerai, bet mes turime tai daryti labai atsakingai ir etiškai, panaudodami savo žinias ir įgūdžius. Mes sakome, kad našlaičių priegaudos įgavo netinkamą veidą, todėl savanoriška veikla turėtų būti nukreipta geresniu keliu“, – kalbėjo M.Oliel.
Savanorystė nebėra kieta ar įspūdį daranti patirtis. Jau nebe.
Vakarų pasaulis jau seniai suprato, kad institucijos nėra tinkama vieta vaikams augti.
„Našlaičių namai gali būti labai trumpo laikotarpio sprendimas. Nėra gerų ar blogų prieglaudų – vaikams tiesiog labiausiai reikia šeimos. Todėl savo veiklą turime perorientuoti į pagalbą ir paramą šeimoms ir bendruomenėms. Vaikams nereikia savanorių, jiems reikia vietos ekspertų, kurie galėtų suteikti nuoseklų, kvalifikuotą, kultūrinį kontekstą atitinkantį rūpestį“, – aiškino M.Oliel ir pažymėjo, kad išlaikyti instituciją kainuoja 6-10 kartų brangiau nei suteikti individualią pagalbą šeimai.
Spręsti problemą ėmėsi australai
M.Oliel pasidžiaugė, kad sekdama Australijos pavyzdžiu Nyderlandų vyriausybė irgi ėmėsi svarstyti septynių veiksmų planą, siekdama uždrausti šalies studentams savanoriauti našlaičių prieglaudose.
Australai nusprendė, kad jų piliečiai nebebus įtraukiami į šį žiaurų nežmonišką procesą.
„Australai pirmieji suprato, kad institucinė globa besivystančiose šalyse nėra geriausia vaikų priežiūra. Nuolatinis nekvalifikuotų, trumpalaikių savanorių, besirūpinančių vaikais, kurie dažnai turi labai sudėtingas ir traumines istorijas, srautas daro daugiau žalos nei duoda naudos. Tai – ne pagalba, o savanorystės turizmas.
Be to, buvo įrodytas ir ryšys tarp vaikų, gyvenančių vaikų globos namuose, ir šiuolaikinės vergovės, kai vaikai verčiami dalyvauti kultūriniuose pasirodymuose ar net elgetauti. Todėl australai nusprendė, kad jų piliečiai nebebus įtraukiami į šį žiaurų nežmonišką procesą. Tikiuosi, Nyderlandai padarys tą patį, o po to ir kitos Vakarų pasaulio šalys“, – viltį išreiškė M.Oliel.
Mokinė tapo mokytoja
„Taip, aš buvau savanorystės turistė“, – 15min prisipažino Vilniuje gyvenanti 24 metų Madara Žgutė.
Savanoriauti ji nusprendė baigusi vidurinę mokyklą 2012 metais. Devynis mėnesius mergina praleido Ganoje, savanoriaudama vaikų namuose.
Į Afriką vyko turėdama kilnių minčių ir siekių išgelbėti pasaulį. „Maniau, kad padėsiu, kad manęs ten labai reikia, bet galiausiai išėjo taip, kad tai aš buvau ta, kuri gavo – žinių, patirčių, įgūdžių. Bet o kas liko tiems vaikams?“ – šiandien svarsto M.Žgutė.
Etiška savanorystė reiškia, kad prieš vykdamas kam nors padėti savanoris turėtų kritiškai įvertinti savo žinias ir gebėjimus.
Į Afriką įsiveržiau su pilna galva stereotipų, savo egocentriniu požiūriu ir vakarietišku mentalitetu.
„Tuo metu man, ką tik mokyklą baigusiai mergaitei, pirmą savanorystės dieną buvo leista mokyti vaikus muzikos, nors aš tam neturėjau jokios kompetencijos. Maža to, į Afriką įsiveržiau su pilna galva stereotipų, savo egocentriniu požiūriu ir vakarietišku mentalitetu. Nieko neišmaniau apie žemyno specifiką ir kultūrinius skirtumus, apsiribojau žiniomis iš Vikipedijos, todėl pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs. Pykau, kad aš noriu keisti, o jie nepriima pokyčių“, – prisimena M.Žgutė.
Nuo sumos gaudavo savo procentą
Į Ganą Madara išvyko per italų organizacijos koordinuojamą mainų programą. Muzikos ji mokė apie 40 vaikų nuo 3 iki 17 metų.
Netrukus lietuvė suprato, kad našlaičių namuose augančius vaikus sieja ir giminystės ryšiai.
„Ėmiau girdėti: „Jis mano brolis, ji mano pusseserė.“ Vieną dieną į globos namus atėjo moteris, atnešė vienai mergaitei dovanų. Moteriai išėjus mergaitė visą dieną praverkė prie įstaigos vartų. Paklausiau darbuotojos, kas ji tokia? Sako: „Jos mama.“ Nelabai supratau, kodėl tuomet mergaitė negyvena su ja? Mačiau, kad šis klausimas buvo nepatogus. Man paaiškino, kad mergaitė pati taip pasirinko. Kaip?! Juk jai tik ketveri!“ – stebėjosi M.Žgutė.
Devynis mėnesius savanoriaudama globos namuose ji neužfiksavo vaikų išnaudojimo atvejų.
„Tačiau tai neabejotinai buvo viena iš organizacijų, kuri vykdo savanorystės turizmą, nes į globos namus buvo pumpuojami labai jauni savanoriai, neturintys jokios patirties ar įgūdžių. Savanoriai keitė vieni kitus, jų visada būdavo daugiau nei reikėtų.
Į globos namus buvo pumpuojami labai jauni savanoriai, neturintys jokios patirties ar įgūdžių.
Už dalyvavimą savanorystės projekte aš nemokėjau nieko, tačiau buvo savanorių, kurie už tą pačią patirtį paklojo tūkstančius eurų. Kiek supratau iš globos namų direktoriaus žodžių, įstaiga gaudavo procentinę dalį nuo savanorių užmokesčio“, – pasakoja M.Žgutė.
Savanoriai keičiasi, todėl vaikams, vos spėjus prisirišti prie vienų žmonių juos jau keisdavo kiti: „Vaikas verkia, jam liūdna atsisveikinti. Tai – traumuojanti patirtis.“
M.Žgutė įsitikinusi, kad, jei esi ne daktaras ar inžinierius, Afrikoje, Azijoje iš tavęs menka nauda.
„Viską, ką darome, net jei tai – savanoriška veikla, turėtume daryti profesionaliai ir atsakingai“, – pažymi pašnekovė. Ji džiaugiasi, kad Vakarų pasaulis keičia požiūrį į savanorystės turizmą ir aiškiai įvardija jo nulemtas problemas.
Savo asmenine patirtimi Madara dalijasi su jaunais žmonėmis, dar tik galvojančiais apie savanorystę. Kritišką požiūrį į tai, ką prieš kelerius metus veikė pati, ji yra išreiškusi ir TED konferencijoje.
„Bus naudinga žinoti“
„ZIP Travel“ siūlo savanorystės programas Indijoje, Nepale, Tailande, Šri Lankoje, Vietname bei PAR.
Viską, ką darome, net jei tai – savanoriška veikla, turėtume daryti profesionaliai ir atsakingai.
Savanorystė gali būti atliekama šiose srityse: vaikų ir suaugusių mokymas, švietimas apie moterų teises, senyvo amžiaus žmonių bei gyvūnų priežiūra, gydymas bei sveikatos priežiūra ir pan.
Įmonės interneto svetainėje skelbiama, kad paprastai savanoriams nėra būtina išankstinė darbo ar savanorystės panašioje srityje praktika, todėl savanorystės programose gali dalyvauti visi norintys, tačiau ne jaunesni nei 18 metų.
Tik su medicina ir gydymu susijusiuose srityse yra reikalaujamas atitinkamas išsilavinimas ir bent jau minimali 1 metų turima darbo praktika.
„ZIP Travel“ atstovė Urtė 15min neslėpė kol kas negirdėjusi apie Vakarų pasaulio šalių protestą prieš savanorystės turizmą, savanoriaujant našlaičių prieglaudose: „Man tai yra naujiena. Bus naudinga tai žinoti.“
15min žurnalistės kelionę į Londone vykusius mokymus apie šiuolaikinę vergiją ir prekybą žmonėmis finansavo THOMPSON REUTERS FOUNDATION. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
