Kai prieš mėnesį važiavome autorikša iš oro uosto ir pirmąsyk pamatėme mūsų naujus namus, buvo nemenkas šokas. Pirmiausia, atvykus iš mažos šalies pribloškia garsas: iš visų pusių signalizuoja vairuotojai, mašinų, motociklų ir autorikšų gyva galybė, šalia gatvės knibždėte knibžda vietiniai gyventojai, karvės, ožkos ir kiti padarai. Viskas atrodo nešvaru, daug apgriuvusių pastatų, lūšnų ir skurdo.
Pėstiesiems negalioja jokios privilegijos: nesvarbu koks šviesoforo signalas dega, yra perėja, ar nėra jos – mašinos važiuoja kaip važiavusios ir niekas nesustoja praleisti. Indiškas būdas pereiti gatvę yra pulti po ratais tiesiogine to žodžio prasme. Atkiši ranką ir žengi į gatvę, iš visų pusių lekiant mašinoms. Randi tarpą tarp jų, žengi toliau ir žingsnis po žingsnio, kažkokiu mistiniu būdu pavyksta išnešti sveiką kailį. Pirmomis dienomis nedrįsdavome su Aiste eiti vieni per gatvę. Laukdavome kokių nors vietinių prie kurių prisišliedavome. Mes jau mėnesį gyvename Indijoje, per gatvę išmokome pereiti savarankiškai, bet tai vis tiek yra siaubingai nejauku ir nesaugu.
Hyderabadas yra vienas sparčiausiai besivystančių Indijos miestų: čia steigiasi tarptautinių įmonių filialai, klesti IT sektorius ir plaukia investicijos. Miestas netgi stato metro, kurį planuoja pabaigti per artimiausius metus. Hyderabade gyvena apie 8 mln. gyventojų, taigi beveik tris kartus daugiau negu visoje Lietuvoje. Tiesa, niekas tikslaus skaičiaus nežino, vietiniai man yra minėję skaičius, kurie svyruoja nuo 6 iki 12 milijonų.
Nuo žmonių čia niekur nepabėgsi – ju pilni visi kampai. Daugybė gyvena lūšnynuose, miega gatvėse arba prašo išmaldos. Skurdas čia yra neįsivaizduojamų mastų. Yra ir kita Indija: apsiginklavusi išmaniaisiais telefonais, vilkinti vakarietiškais rūbais ir savaitgalius leidžianti prekybos centruose. Prie kiekvieno prekybos centro, banko ar restorano stovi apsauginiai, kurie patikrina tave ir tavo daiktus. „Viskas dėl saugumo“, - tvirtina vietiniai indai. Tačiau nepaneigsi, kad tuo pačiu apsisaugoma ir nuo nepageidaujamos vietinės faunos.
Hyderabado prekybos centrai savo prašmatnumu kartais gerokai lenkia lietuviškuosius „akropolius“. Čia visur akį rėžia vakarietiški prekės ženklai, viskas gražu ir tvarkinga – kitaip tariant labai pažįstama mūsų europietiškai akiai. Indija, iš tiesų, gręžiasi į Vakarus: nemažai reklamų ir plakatų yra su baltaodžiais, o ne su indais. O ką jau kalbėti apie pilnas lentynas odą šviesinančių kremų.
Šalia viso šito glamūro gyvena „tikroji“ Indija, kurios vyrai nesibodėdami šlapinasi gatvėse, moterys vaikšto su spalvingais sariais ir kurtomis, o vaikų išdaigos mokyklose palydimos mokytojų smūgiais ir patasymais už plaukų. Važiuojant pro lūšnynus nosį užspaudžia neįsivaizduojama smarvė. Tačiau einant pro vieną apgriuvusią lūšną, viduje matėme ant sienos kabantį plokščiaekranį televizorių.
Miesto oras labai užterštas, todėl jau pirmą savaitę nusipirkome respiratorius. Patys indai savo sveikata ir tuo ką įkvepia į plaučius nelabai rūpinasi: vos vienas kitas kuo nors prisidengia kvėpavimo takus. Taip ir vaikštome gatvėmis kaip kokie du ateiviai, su veidą dengiančiomis kaukėmis ir dar balti. Su mumis nuolat kas nors bando nusifotografuoti, paspausti ranką ar paklausti iš kur atvykome. Pradžioje tai mums buvo kaip nekaltas žaidimas, tačiau dabar jau vejame šalin visus panorusius su mumis įsiamžinti. Kartais jaučiamės kaip turistiniai objektai ar kažkokios įžymybės. Ypatingai, kai kažkas stengiasi mus nufotografuoti slapta. Nežinau, kam to reikia ir ką jie daro su tomis nuotraukomis, bet tai nėra labai malonu.
Prieš važiuodami į Indiją mes žinojome, kad čia viskas bus kitaip. Perskaitėme ne vieną knygą ir pašnekėjome su keliais čia buvusiais pažįstamais. Tačiau perskaityti ir išgirsti bei patirti savo kailiu yra skirtingi dalykai. Čia yra kitas pasaulis. Visom prasmėm.
