Be kita ko A.Mockus – trijų vaikų tėtis, kuriam šeima – vienas svarbiausių dalykų gyvenime. Paprastai į keliones jis ir leidžiasi su šeimyna arba draugais. Tačiau šiuo metu jis keliauja vienas – jau pora dienų keliauja piligriminiu Šv. Jokūbo keliu.
„Šeima spalio pabaigoje išskrenda į Egiptą, o aš išėjau į Šv. Jokūbo kelią. Turiu nuostabią žmoną, tad dėl mano sprendimo nebuvo jokių diskusijų“, – sakė klaipėdietis.
Paprastai Šv. Jokūbo keliu žmonės leidžiasi turėdami aiškius tikslus – vieniems ši kelionė padeda išsigryninti gyvenimo tikslus, kitiems – įveikti priklausomybes, išgyventi skaudžius sukrėtimus, netektis.
Kodėl juo leidosi A.Mockus? „Aš einu už visus draugus, klubo brolius, pažįstamus ir šiaip už visus, kam šiuo metu sunku“, – sakė jis, pridūręs, jog pastaruoju metu daug dirbo, tad ši kelionė – galimybė „prapūsti smegenis“.
„Padaryti vadinamą „restartą“, – sakė Šv. Jokūbo keliu einantis lietuvis.
Kelias, kurį jis ketina įveikti, netrumpas – maždaug 1000 km. Nuo vaikystės motociklais žavėjęsis, o pastaruosius keliolika metų daug jais keliaujantis vyras pėsčiomis keliauja pirmą kartą. Tačiau nemano, jog tai bus didelis išbandymas.
„KASP pratybose tenka ir sudėtingesni uždaviniai. Bet tokį atstumą, kokį užsibrėžiau dabar, eisiu pirmą kartą. Anksčiau daugiausia pratybose vienu kartu yra tekę nueiti apie 35 km“, – sakė A.Mockus. Prognozuoti, per kiek dienų įveiks kelią, jis nesiryžta – daug kas priklausys nuo oro sąlygų. Šiuo metu temperatūra naktį tesiekia vos 5-7 laipsnius šilumos, pučia šiaurinis vėjas. Dieną šilta, apie 20 laipsnių šilumos. Pirmąją naktį praleidęs lauke jis ketina ir toliau dažniausiai nakvoti gamtoje.
Apie tai, kaip jam sekasi, A.Mockus ketina rašyti kasdien ir dienoraščio įrašais dalintis su savo „Facebook“ draugais. Dalį šių įrašų galėsite išvysti ir 15min kelionių rubrikoje „Pasaulis kišenėje“. Šįkart – pirmasis A.Mockaus kelionės įrašas.
„Nusileidus Biarriz (Prancūzija), mane pasitiko puikus oras – maždaug 22 laipsniai šilumos. Netrukus privažiavo iš anksto, prieš kelionę sutartas taksi (kainavo 28 Eur) ir po valandos mane, jauną vokiečių porelę ir du angliškai kalbančius džentelmenus, kurie selfinosi ant kiekvieno kalnų posūkio, nuvežė į vietą. Vairuotojas ranka parodė pusę, kur eiti. Iš pradžių pagalvojau, jog jis parodė tą pusę, kur ir prasideda kelias. Pasirodo klydau.
Jis parodė tik gatvelę, kur yra piligrimų ofisai, ir kur reikia pasiimti piligrimų pasą bei gauti pirmą pažymėjimą bei kelio žemėlapį. [...] Šiaip ne taip perpratęs specialius kelio ženklus, kuriais žymimas visas Šv. Jokūbo kelias, radau išėjimą iš miestelio. Nors jau buvo labai tamsu (apie 20 val.) ir kad rasčiau pažymėtus orentyrus prireikė žibintuvėlio, išėjus į užmiestį ir pradėjus kilti į kalną, net ir tamsoje ėjo įžvelgti mane supantį kalnų grožį.
Emocionaliai gerai įkvėpė, kai lygiai 21 val., kylant kalno keliuku, kažkur tolumoje išgirdau bažnyčios varpų aidą. Jis, rodos, sklido iš kažkurio kalno viršukalnės. Pagalvojau, jog greičiausiai mano kelias ves pro tą dabar man mįslingą vietą.
Man einant sustojo automobilis. Vairuotojas paklausė, kur einu. Išgirdęs atsakymą dar paklausė, o kur žadu miegoti šiąnakt? Atsakiau, kad kur nors lauke. Pajutau nuostabą jo veide. Bet žmogus palinkėjo „Buen camino“ ir nuvažiavo savo kryptimi.
Dar kelios valandos į įkalnę ir, kai ganėtinai ilgą laiką nebemačiau kelio ženklų, nusprendžiau apsistoti ir nebekilti aukštyn į kalną, kad vėliau nebereikėtų leistis atgal ir ieškoti teisingo kelio.
Manau, jog apytiksliai galėjau nueiti 8 km. Įsikūriau netoli kelio posūkio, esančioje lygumoje, šalia kalno šlaito. Aplink nei gyvos dvasios, nors laikrodis rodo tik 23.20 val.
Pasiruošęs miegui kažkur tolumoje girdėjau kažką panašaus į žuvėdras ar gerves. Vis dėlto rodėsi, kad paukščiai labai toli nuo manęs.
Pabudau nuo tų pačių balsų, tik jie jau buvo gerokai arčiau manęs, rodėsi, gal net už kokių kelių šimtų metrų.
Prisipažinsiu, nebuvo labai jauku, nes jau nebeatrodė, jog tai žuvėdros ar gervės, labiau jau atrodė, kad kokie laukiniai kojotai (ir čia kalbu labai rimtai).
Pašvietus aplink save su žibintuvėliu tie balsai nutildavo. Ir taip kelis kartus... Labai baisu nebuvo, gal tik šiek tiek nejauku. Pagalvojau, kad galbūt nebūsiu pirmasis keliautojas, kurį kažkokie laukiniai žvėrys apdraskė, apsiraminau ir užmigau.
Apie 6 val. pažadino pravažiuojantis automobilis. Po jo, reguliariai, kas 5-10 min. vis kitas pravažiuodavo, o dar už geros valandos išgirdau ir pamačiau pirmojo šiandieninio piligrimo žingsnių garsus ir šviesas.
Tai man leido suprasti, jog esu teisingame kelyje ir nebereikės leistis žemyn ir ieškoti kito kelio. Užplūdus geroms emocijoms miego nebesinorėjo. Pradėjau budintis, bet kadangi buvo dar visai tamsu, pagalvojau, jog visai nieko būtų pradėti pildyti kelionės dienoraštį. Telefonas tikrai ne pats patogiausias dalykas šiam reikalui, bet jis tikrai geriau nei nieko.
Parašyti šį įrašą prireikė pusantros valandos, o dar ir daiktus reikėjo susidėti, bei pasiruošti tolimesniam keliui. Kas įdomiausia, nors taip ir neradau to „naktinio kebabų kiosko“ (kurio ieškojau miestelyje) tokio didelio noro valgyti jau ir nebejaučiu. Vis dėlto būtų gerai bent vandens artimiausiu metu rasti, nes liko tik geras gurkšnis.
Pasidaręs kelias nuotraukas ir pilnai susipakavęs daiktus aš ir vėl kelyje į Santiago...“
