Šarūnės Palaitienės pasakojimas:
Nusprendžiau papasakoti mūsų vis dar vykstančios kelionės į Juodkalniją istoriją. Atostogos prasidėjo įprastai – ankstyvą rytą sėdome į savo dvejų metų neturintį „VW Touareg“ ir išvykome.
Planavome, kad kelionė bus poilsinė-pažintinė, norėjome aplankyti ir kiek ilgiau praleisti laiko Juodkalnijoje, nukeliauti į Albaniją, grįžtant aplankyti Serbiją, Slovėnijos Tatrus ir terminius baseinus.
Pirmoji nakvynė buvo suplanuota Čekijoje, miestelyje Mikulov. Esame jau jame buvę, bet šįsyk pakilome ir į patį miestelį – su siauromis gatvelėmis, namų vyno parduotuvėlėmis, užlipome į bokštą, iš kurio atsivėrė nuostabi panorama.
Toliau patraukėme į Kroatiją, apsistojome Zadare. Stebino gatvelės, pilnos turistų, iki blizgesio nuvaikščiotu grindiniu ir vandens vargonais. Tačiau norėjosi iš jo traukti toliau – į Juodkalniją, kurioje nakvynės buvo numatytos dviejose vietose – Dobrota ir Kruče miesteliuose. Bet…
Zadaras mūsų paleisti nenorėjo… Išvykus iš jo, maždaug už 10 km, pradėjo mūsų automobilis mirksėti visomis įspėjimo lemputėmis ir signalizuoti visas įmanomas klaidas. Avariniu režimu nuriedėjome į artimiausią degalinę, iš kurios autovilkikas vėl mus parvežė į Zadarą.
Servise pasakė, kad tą pačią dieną automobilio nesutvarkys, pradėjome ieškoti nakvynės vietos. Jau minėjau, kad Zadare be galo daug turistų. Tai buvo galima jausti ir „Booking“ – nei vieno laisvo kambario… Serviso darbuotojai pagelbėjo, surado netoliese esančiame viešbutyje paskutinį laisvą kambarį.
Kitą dieną, praleidę prie serviso gerą pusdienį 34 laipsnių temperatūroje, šiaip taip išvykome į mūsų tikslą – nedidelį Juodkalnijos miestuką Dobrota, esantį Kotoro įlankoje. Ir čia mus pasitiko nuostabūs apylinkių vaizdai, skaidri ir šilta (27 laipsnių) smaragdo spalvos jūra, pakrante vedanti gatvelė iki pat Kotoro su Italiją primenančiais namais. Toks malonumas ir atgaiva po netrumpos kelionės…
Planavome rytais maudytis, o popietėmis žvalgytis po Juodkalnijos kalnus. Vyras buvo padaręs namų darbus, prisižymėjęs žemėlapyje daug lankytinų vietų – serpantinus, ežerus, restoranus su nuostabiu vaizdu. Bet ir vėl mums pokštą iškrėtė mūsų „baltoji gulbė“ – vėl teko kviesti autovilkiką, ir mes likome Dobrota, o automobilis išvažiavo į Podgorije autorizuotą servisą. Šį kartą nepergyvenome – nakvynių dar buvo likę, vietovė puiki, nusprendėme, kad nėra blogai ir „tinginių atostogos“.
Patyrėme, kad Juodkalnijos gyventojai yra paslaugūs ir draugiški, visą laiką padėjo bendraujant su servisu, kad kuo mažiau būtų nesusikalbėjimo ir kultūrų skirtumo. Artėjo išvykimo laikas, bet servisas negalėjo pranešti gerų žinių – niekaip nepavyko rasti gedimo.
Turėjome naują patirtį – vingiuotais kalnų keliais, visą laiką lydimais smaragdinės jūros, keliauti su vietiniu taksistu, o čia vairavimo stilius labai savitas: gazas-stabdis-signalas-gazas-stabdis-signalas, ir taip visą kelią, kol neužsupo vaiko ir teko prašyti taksistą sustoti. Galvojate, toliau kelionė tęsėsi ramiau?.. Na ne… Tik galingiau įjungė kondicionierių, atidarė langą ir vėl – gazas-stabdis-signalas.
Atvykome į kalnuotą, palei pat jūros krantą įsikūrusį kaimelį Kruče. Iki jūros paėjėti aukštyn-žemyn tekdavo, bet kiekvieną kartą atrasdavome vis naujų vaizdingų vietų. Ir vėl iš poilsinės-pažintinės kelionės atostogavome „tinginių“ režimu. Iš vienos pusės gaila, kad negalėjome pamatyti to, ką buvome suplanavę, iš kitos – bus pretekstas dar kartą atvykti į Juodkalniją.
Nors mano požiūris – pasaulis per daug didelis ir įdomus, kad du kartus atostogautum toje pačioje vietoje, bet šįsyk mielai nusileisiu savo principui, ypač – kai vaizdai užburiantys.
Rytoj turime išvykti, automobilis vis dar nesutvarkytas, pajungus Lietuvos autorizuoto serviso darbuotojų pagalbą ir patarimus, tikimės sėkmės ir kad kaip nors pasieksime Lietuvą. Pajūryje prisirinkome daug akmenukų su skylutėmis, kurie, anot prietarų neša sėkmę.
Norite pasidalinti savo kelionės istorija? Pildykite formą apačioje:
