Kaip pasakoja šviesios atminties Eduardo Jonušo žmona Vitalija Teresa Jonušienė, po Antrojo Pasaulinio karo tai buvo pirmas atstatytas kurėnas pagal brėžinius, gautus iš Vokietijos Brėmerhafeno muziejaus.
„Jonušas sakydavo: aš miegu ir sapnuoju laivą ir man atrodo, kad man kažkas iš pasąmonės sako, kokius darbus turiu atlikti, atėjęs į vadinamą statybvietę“ – prisimena V. T.Jonušienė.
Vienas pagrindinių E.Jonušo pagalbininkų buvo klaipėdietis laivų statybos inžinierius Henrikas Mališauskas, kuris pamena, kad patirties kaip statyti tokį laivą tuomet nebuvo: „Buvo grynai intuicija, tada loginis sprendimas, kaip turi įtakoti – bus gerai ar ne, ir tikėjimas, kad ateityje viskas pasiteisins“. E.Jonušui talkino ir jo sūnus Jovas.
Trečiąją dešimtį skaičiuojančio „Kuršio“ statybos užtruko beveik tris metus – dvi su puse vasaros, kai tuo tarpu įgudę laivadirbiai tokį laivą suręsdavo per 45 dienas. Birželio 12-oji yra būtent ta diena, kai laikantis senųjų pamario krašto tradicijų ši medinė valtis buvo nuleista į Kuršių marias.
Kaip supažindina A.Armonavičius, šiandien kurėnai yra trys – Lietuvos jūrų muziejaus, Šturmų gyvenvietės ir seniausias – Neringos. Neringos savivaldybės mero Dariaus Jasaičio teigimu, pats laikas Neringai pradėti daryti žingsnius naujo kurėno statybai.
„Visų pirma turėtume rasti žmones, kurie sutiktų tokį laivą statyti bei žmogų, kuris jau pastatytu kurėnu rūpintųsi ir jį plukdytų. Jei tik atsiras tokių entuziastų, inicijuosime programą, užtikrinančią finansavimą kurėno statybos darbams. Gal tai galėtų būti naujo medinio Neringos laivyno pradžia“, – pradėti diskusiją apie galimybę statyti naują kurėną kviečia Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis.
Anot mero D.Jasaičio, Kuršių nerijos istorinės tradicijos puoselėjimas ir palaikymas neįmanomas be tam atsidavusių žmonių: „Šio krašto išskirtinumą formuojančių tradicijų ir simbolių išsaugojimo svarbą suprato šviesios atmintis Eduardas Jonušas su bendraminčiais. Esame dėkingi Vitalijai Teresai Jonušienei už suteiktą galimybę Neringos kurorto gyventojams ir svečiams matyti gyvą Kuršių nerijos laivybos tradiciją, o už ilgametį kurėno puoselėjimą ir atsakingą šiporiaus pareigų atlikimą dėkojame Aurelijui Armonavičiui“.
Iki XX amžiaus vidurio šimtai kurėnų raižydavo Kuršių marias – šios praeities simbolis šiandien yra būtent kurėnas „Kuršis“, plukdantis Neringos svečius, įvairių kurorto švenčių dalyvius, o kartais ir tampantis santuokos liudininku.
Kaip pastebi šiporius A.Armonavičius, tam kad seniausias pasaulio kurėnas galėtų ir ateityje puošti Kuršių marias, prisidėti gali kiekvienas – pasirinkęs pasiplaukiojimą mariomis iš Nidos uosto būtent šia medine plokščiadugne valtimi.
