Šangrilos mitas
Šį mitą dar pavadinčiau Šangrilos sindromu. Jo kilmė – orientalisto Donaldo S.Lopezo knyga apie Tibeto įvaizdį bei jo formavimosi priežastis Vakarų pasaulyje „Prisoners of Shangri-la“.
Pats pavadinimas Shangrila gimė XX a. 4-ajame dešimtmetyje britų rašytojo Jameso Hiltono utopiniame romane „Dingęs horizontas“ (Lost Horizon) (pagal jį netrukus buvo sukurtas ir Holivudo filmas). Tibete niekada nebuvęs, bet apie šventas žemes beyuls ir apie pirmąsias europiečių ekspedicijas į sunkiai prieinamą egzotinį Žemės pakraštį, matyt, nemažai skaitęs autorius Šangrilą pavaizdavo kaip ypatingą dvasinį centrą, kone rojų Žemėje, prie Kunluno kalnų.
Šangrila tiek ilgainiui įsiūbavo Azijos mylėtojų vaizduotę, kad ši britų rašytojo išgalvota mistinė vietovė imta tapatinti su Šambala. O šioji – jau neišgalvota, bet vargiai apčiuopiama. Štai ją XVIII a. aprašė Tibeto dvasinis vadovas Pančen Lama VI. Jis Šambalos buveinę nurodė esant vakarinėje šalies pusėje, Ngari regione.
Bet užuominų apie ją aptinkama ir visai kitur Azijoje. Antai kaip vartai į Šambalą Altajaus tautų pasakojimuose įvardijamas Beluchos kalnas, stūksantis dabartinėje Rusijos teritorijoje prie pat Kazachstano sienos.
Iš apgraibomis surankiotų teorijų išskilo keli Šambalos įsivaizdavimai. Tarp populiariausių – jog tai buvusi (ar tebesanti) tiksli geografinė vieta – gal karalystė, gal vienuolynas, kur puoselėjamos slaptos religinės žinios bei ypatingi dvasiniai pasiekimai. Taip pat esti nuomonių, jog tai buvusi konkreti Tibeto budizmo mokykla ar bendruomenė, tačiau nuolatinės pastogės neturėjusi. Dar viena, labiausiai į metaforas ir fantastiką traukianti versija, kad Šambala – tai tam tikra psichozinė ar meditacinė būsena.
Galiausiai legendos, tikrų istorijų interpretacijos ir moderniųjų laikų spiritualistinė rinkodara glaudžiai persipynė. Iš jų atsirado net prekės ženklai. Centrinėje ir Rytų Azijoje Šambalos pavadinimas sėkmingai prilipo prie kavinių, restoranų, hostelių, kelionių agentūrų turų. O „Shangri-La“ apgaubė net milžinišką prabangių viešbučių tinklą. Šis vardas jau aptinkamas ir astronomijoje, ir niekaip su rytietišku dvasingumu nesusijusiose srityse.
Išskirtiniu projektu Šangrila virto atsidūrusi Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) kontrolėje. Džongdiano miestelis, plytintis tarp fantastinio grožio kalnų Junanio provincijos šiaurės vakaruose, Dičingo Tibeto autonominėje prefektūroje, 2001 m. buvo pervadintas Šangrila. Ten sakralus peizažas, kaip ir budistiniai vienuolynai, – ne butaforinis, bet visu pajėgumu kinų išsukta komercija – irgi tikra.
Taigi, jei jau užvaldė troškimas pažinti autentišką Tibeto kultūrą, reikėtų būdrauti, kad mistinės paieškos nepaklystų ne tik geografinėse erdvėse, bet ir nepakibtų tarp pramanų ir tikrovės.
Jei dieviška aplinka, tai ir savijauta dieviška
Ryškių Šangrilos sindromo pėdsakų esti ir keliautojų lūkesčiuose. Tie mistiškai nusiteikę turistai, kurie aukštikalnėse niekada negyveno, nebent Alpėse skriejo ant slidžių, linkę įsivaizduoti, jog ant Pasaulio stogo patirs katarsį, o kankinusios sveikatos problemos išnyks kone savaime, nes esą ten pasisemiama gerosios energijos.
Realybė dažniausiai būna kitokia ar net priešinga. Kad pirmą sykį lankantis Tibete, kaip ir bet kuriame kitame archajines tradicijas išlaikiusiame Rytų krašte, gali užplūsti emocinė euforija, kai net ašaros savaime rieda, manant, jog vyksta dvasinis apsivalymas (o iš tikro tai – kultūrinio šoko apraiška), dar nereiškia, kad fizinė savijauta bus irgi nuostabi.
Kuo aukščiau debesų, tuo labiau retėja oras, trūksta deguonies, keičiasi slėgis. Net treniruotiems, visiškai sveikiems lygumų žmonėms pirmomis dienomis gresia kalnų liga: galvos svaigimas ir skausmas, pykinimas, silpnumas. Gali trūkinėti atmintis. Jautriausieji išgyvena haliucinacijas (jos, žinoma, tik įkaitina mintis apie nežemiškas patirtis).
Norint kuo lengviau prisitaikyti prie aukštumų klimato, geriausia į jas kilti pamažu, pavyzdžiui, ne skristi tiesiai iš lygumų, o bent dalį kelio iš irgi kalnų išvagoto Nepalo ar Kinijos įveikti autobusu arba traukiniu.
Atvykus į Lasą – vieną aukščiausiai planetoje esančių sostinių – ar kitą aukščiau nei 3–4 km virš jūros lygio esantį miestą, svarbu sau leisti gerai pailsėti. Reikia vengti daryti staigius judesius ar greitai eiti, iškart nepulti važiuoti autobusu. Jame tyko įvairūs nemalonumai: dažnai sukant serpantinais, gali kankinti apsinuodijimui prilygstantys simptomai.
Apskrita prieš pirmą gyvenimo kelionę į Tibeto plokščiakalnį ar Himalajus vertėtų atsakingai pasverti savo fizines galimybes ir savęs paklausti, ar širdis – pakankamai stipri, ar nėra kitų sveikatos bėdų, kurios kelių kilometrų aukštyje gali paūmėti. O jau nuvykus į išsvajotąją geografinių aukštumų žemę, reikėtų ypač atsargiai, saikingai vartoti cheminius medikamentus ir alkoholį.
Pasakiškas kraštovaizdis – pasakiški ir orai
Turizmo kataloguose ir prie kelionių straipsnių puikuojasi metafizinį pasaulio grožį išspinduliuojančios Tibeto kalnų ir vienuolynų nuotraukos. Tikrovėje tie pasakiški peizažai – dar efektingesni. Bet tik tada, kai jų horizonto neužstoja tirštas pilkas rūkas ar pūgos.
Tibetas – ne kurortas, kuriame plūsta maloni šiluma paspaudus geriausių orų mygtuką. Taip, didžiąją metų dalį ten būna saulėta. Vasarą, ankstyvą rudenį slėniuose nors ir vėjuota, bet šilta ar net karšta. Tačiau vos pakilus aukščiau, metų laikas gali staigiai pasikeisti.
Pamenu, iš Lasos prie Dangaus ežero – Namtso išvykome apsirengę vasariškai. Tolstant saulę keitė šlapdriba – prireikė išsitraukti šiltą megztinį. Paskui jau ir jo neužteko. Autobusas tris valandas kratėsi po apniukusiu, surūstėjusiu dangumi, kad visai arti tikslo... apsigręžtų. Tą dieną dėl pavojingų oro sąlygų transporto priemonėms nebuvo leista pasiekti Namtso apylinkių.
Slaptos žinios – kaip ant delno
Labiau išprusę keliautojai, paveikti Nikolajaus Rericho ir ponios Blavatskajos istorijų, ar pasiskaitę apie austrų alpinisto Heinricho Harrerio per septynerius metus patirtus nuotykius ant Pasaulio stogo, tikisi Tibeto budizmo prieglobstyje akistatos su stebuklais.
Įspūdžiai ten iš tikro būna pasiutusiai stiprūs, o egzotiniai vaizdai ir mistiniai pojūčiai gali net sukrėsti. Nepratusiems prie tradicinės tibetietiškos aplinkos ateiviams nuostabą kelia paprastų pasauliečių pamaldumas ir jų monotoniškai atliekami ritualai, lamų kasdienybė, visiškai kitokia nei gyvenimas Europoje ar Amerikoje, vaizdinga, kartu baugi gompų atmosfera.
Tačiau nereikia naiviai tikėtis, kad ten vienuoliai žaviems atklydėliams tik ir puls atskleidinėti per amžius saugotas ezoterines magines žinias, juolab – atsitiktiniams smalsuoliams, kurie atvyko penkioms dienoms, lydimi gido. Tik ant vienos rankos pirštų galima suskaičiuoti keliautojus iš Lietuvos, kurie į Tibetą vyksta savarankiškai, yra išmaišę skirtingus kalnų šalies regionus ir ten pabuvoja ilgiau nei standartinė turistų grupė.
Na, o siekiant priartėti prie Rytų tikrovės, svarbiausia kuo toliau laikytis nuo tų veikėjų, kurie pučiasi Azijoje susipažinę su tantrinio sekso paslaptimis. Jie – agresyvūs melagiai, kurių pasakoms daugiau komentuoti neverta taškyti nė vieno papildomo žodžio.
Ar Tibete yra civilizacijos?
Pirmiausia svarbu atsakyti, kas ta civilizacija. Jei tai automobiliai, klozetas su vandens baku, kompiuteriai bei išmanieji telefonai, tuomet Tibete civilizacijos yra, nors ne apsčiai. Jei civilizacija – sveika visuomenė, autentiški papročiai, gili pasaulėžiūra ir filosofijos mokslas, tai Tibete tikros civilizacijos dar palyginti daug išliko.
Mitą, kad šioje dievybių buveinėje nėra civilizacijos, skleidžia visų pirma KLR valdžia. Kinai, XX a. vidury okupavę Tibetą, skelbia, esą jie tibetiečius išvadavo iš feodalinių tamsumų, o dabar ten kelia ekonomiką.
Siauraregiams atvykėliams iš Vakarų pasaulio atrodo didelė pažanga Kinijos pastangos Tibetą ir toliau civilizuoti. Kinai ant Pasaulio stogo stato aplinką teršiančias gamyklas, tiesia kelius ir įrenginėja šviesoforus būtinai tose laukymėse, kur buvo šventieji piligrimų ratai – koros, retina vienuolynus, visaip varžo klajoklišką gyvenimo būdą, riboja čiabuvių galimybes verstis gyvulininkyste, kad kiniškos prekės ir kinų servisas visiškai užvaldytų vietos rinką.
Pastaruoju metu KLR stiprina įspūdį, ir kad Tibetas visada buvo geltonosios imperijos dalis. Be to, jei ne princesė Venčeng, ištekėjusi už valdovo Songtseno Gampo, tai esą budizmas laukinės Sniegynų šalies taip ir nebūtų pasiekęs.
Teigti, jog Tibetas visada priklausė Kinijai – klaidinga. Iki drastiškų praeito šimtmečio permainų šios valstybės abi buvo savaip stiprios, labai turtingos, visiškai savarankiškos ir tarpusavyje konkuravo bei kariavo, tam tikrais laikotarpiais jas siejo vasaliniai santykiai. O budizmo kelias į uždarą Bod žemę, kur iki tol klestėjo bonas, buvo kur kas sudėtingesnis, nei supaprastintai pasakojama istorijoje apie vieną iš Songtseno Gampo žmonų.
Tibetiečiai neva gyvena vargingai
Nieko stebėtina, kad Vakarų turistams Rytų šalių čiabuviai atrodo kaip bėdžiai. Europiečių, anglosaksų vis dar iš inercijos nepaleidžia kolonijinis požiūris, kad visi mažiau pažinti ar nesuprantami svetimi kraštai yra purvini, atsilikę ir vargingi.
Dabar dėl nepalankios KLR įtakos tibetiečiai iš tikro nėra tokie turtingi, kokie buvo dar prieš nepilnus šimtą metų, kai neribojami naudojosi savo gamtos ištekliais ir gyveno ne pagal kieno nors primestą tvarką, o kaip įpratę per šimtus metų. Tačiau ir dabar jakų augintojai užsidirba pakankamai, kad galėtų pasistatyti didelius namus ar išsipuošti palapines, įsigyti gerus arklius ar visureigius ir svarbiomis progomis vienuolynams aukoti krūvas juanių.
Taigi, dar nuo laukinės gamtos bei archajinės pasaulėžiūros neatitrūkę tibetiečiai gyvena ne vargingai, o tiesiog kitaip nei mes. Be to, jiems norus ir dažnai kitokį nei mūsų prabangos supratimą diktuoja atšiaurios gamtinės sąlygos bei nemiestiškas ir ne vien sėslus gyvenimo būdas.
Dalai Lama XIV: kas jis?
Prie įsitikinimų, jog Tibetas – tamsi, skurdi šalis, šliejasi ir niekuo nepagrįsti kaltinimai garsiausiam šių laikų vienuoliui – Dalai Lamai XIV. Kad Jo Šventenybės autoritetas smuktų pasaulio akyse ir nebūtų jokių kalbų apie svarbiausią tibetiečių siekį – realios autonomijos regionui grąžinimą, Pekinas dabartinį Tibeto dvasinį vadovą kaltina ekstremizmu, protestų ar net susideginimų Tibete skatinimu.
Čia reikėtų laiką šiek tiek atsukti atgal. Dar būdamas jaunuolis, anuomet Tibeto politinis vadovas ir Gelug sektos galva Dalai Lama XIV, kurio tikrasis vardas – Tianzinas Gjaco, 1959 m. pavasarį, žlugus tibetiečių pasipriešinimui prieš kinų okupaciją, iš gimtosios šalies turėjo bėgti, kad naujoji valdžia nespėtų jo suimti, kaip tai nutiko Pančen Lamai X.
Dalai Lamai XIV pavyko pasprukti. Jo Šventenybė gavo Indijos politinį prieglobstį ir iki šiol gyvena Dharamsaloje. Net ir būdamas senukas, jis didžiąją metų dalį praleidžia keliaudamas po pasaulį, susitinka su kitų tikėjimų atstovais, rengia mokymus budistų vienuoliams bei pasauliečiams, taip pat – viešas paskaitas įvairiomis, ne tik religijos, temomis.
Pagrindinės Dalai Lamos skleidžiamos vertybės – atjauta visoms gyvoms būtybėms ir nesmurtinis Vidurio kelias. 1989 m. Jo Šventenybė už savo veiklą apdovanotas Nobelio taikos premija. Tačiau įtakingos pasaulio valstybės, nenorėdamos gadinti santykių su milžine Kinija, nedrįsta viešai ir tiesiai kelti Tibeto problemos klausimo.
Nepaisant to, kad Dalai Lama XIV – didelis eruditas, jo autoritetą menkina ne tik suinteresuotos politinės jėgos. Ciniški neišprusėliai jį laiko lupikautoju. Iš tikro valstybės, kuriose Dalai Lama lankosi, visiškai neremia arba tik simboliškai paremia jo vizitus, todėl kai kurie renginiai būna mokami. Lėšomis, gautomis už bilietus į Dalai Lamos XIV paskaitas, bent iš dalies padengiamos žymiojo vienuolio kelionės išlaidos.
Lietuvoje Dalai Lama XIV viešės jau ketvirtą kartą. Visi, kurie įsigys bilietą į Jo Šventenybės paskaitą, vyksiančią „Siemens“ arenoje birželio 14 d., taps jo vizito rėmėjais.
