Jei įspūdžius rašyčiau proporcingai pagal praleistą laiką, maždaug du penktadalius sudarytų pasakojimas apie patį keliavimą. Tačiau tada tikriausiai niekas toliau neskaitytų, tad informaciją apie šią kelionės dalį sutrumpinkime iki kelių sakinių.
Čilės sostinėje nusileidome sekmadienį vakare ir iš vėlyvo rudens tiesiogine to žodžio prasme patekome į pavasarį – pietų pusrutulio metų laikai priešingi nei vyraujantys pas mus.
Kitą rytą šastelėjome į autobusą ir patraukėme į Valparaiso miestą. Šalyje gerai išvystyta autobusų sistema: autobusai tarp Santjago ir Valparaiso, kuriuos skiria kiek daugiau nei šimtas kilometrų, kursuoja taip pat dažnai, kaip greitieji autobusai Vilniuje, o gal dar dažniau.
Spindintis UNESCO perlas
Valparaisas – antras didžiausias Čilės miestas ir svarbiausias šalies uostas. Antroje XIX amžiaus pusėje jis buvo pagrindinė stotelė tarp Atlanto ir Ramiojo vandenynų ir klestėjo kaip išpopintas vaikas, pramintas mažojo San Francisko ar Ramiojo vandenyno brangakmenio vardais.
Nors XX amžiaus antroje pusėje atidarius Panamos kanalą Valparaiso, arba Valpo, kaip jį vadina čiliečiai, įtaka kiek sumenko, miestas rado kitų būdų spindėti – dabar tai reikšmingas kultūros centras, kurio istorinis kvartalas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.
Sakoma, kad Venecijoje nebuvai, jei neplaukiojai kanalais gondola, tai Valparaise nebuvai, jei nesikėlei funikulieriumi.
Valparaisas driekiasi palei vandenyną ir kopia į kalvas, kurios gelbsti, kai po dažnų žemės drebėjimų kyla cunamiai. Visoje pakrantėje gausu ženklų, rodančių evakuacijos kryptis.
Dėl daugybės kalvų ir miesto išsidėstymo skirtingais lygiais čia itin populiarūs funikulieriai. Jei sakoma, kad Venecijoje nebuvai, jei neplaukiojai kanalais gondola, tai Valparaise nebuvai, jei nesikėlei funikulieriumi.
Funikulieriai, net ir turistiniai, kainuoja keliasdešimt centų, tad mes leidome klestėti tinginystei, nors skaičiuoti šimtus spalvotų laiptukų taip pat gali būti smagu.
Vaikštant Valparaiso rajonuose galima aiškiai pajausti, kad tai – menininkų miestas. Kas antrą sieną puošia profesionalūs piešiniai – Valpas ne veltui įvardijamas kaip vienas iš pasaulio grafičių miestų.
Nauja šukuosena ir čilietiškas vynas
Girgždėti funikulieriais į viršų ir skaičiuoti skirtingas namų spalvas tikriausiai nepabostų dar ilgai, tačiau kadangi turime nedaug laiko, keliaujame aplankyti už dešimties kilometrų įsikūrusį kaimyną – Viña del Mar miestą. Jame turbūt pirmą kartą nuo kelionės pradžios aplanko mintis, kad stovime prie Ramiojo vandenyno, taip toli nuo Lietuvos.
Tai turėjo keistų padarinių mūsų veiksmams, nes nusprendėme nueiti į vietinę kirpyklą. Netrukus atsidavėme į čilietės kirpėjos rankas. Paaiškinti, kokio kirpimo norėtume, buvo sunku, nes ispaniškai nemokėjome, o Enrique Iglesias šukuosenos nenorėjome, tad teko tiesiog leisti pasireikšti kirpėjos meniniams sugebėjimams ir žiūrėti, kas iš viso to išeis.
Čakšt čakšt ir baigta. Rezultatais buvome patenkinti, o ir vaikai gatvėje nesijuokė.
Vakare valparaisiečiai mus pakvietė vakarienės kukliuose, bet jaukiuose namuose – pro balkoną hipnotizavo naktinė miesto panorama ir danguje kabanti pilnatis.
Šitaip linksmoje kompanijoje gurkšnodami vietinį vyną sužinojome, kad čiliečiai itin didžiuojasi Carménère vynuogėmis, kurios auga tik jų šalyje (šios vynuogės iš pradžių augintos Prancūzijoje, Bordo provincijoje, tačiau XIX amžiaus pabaigoje siaustelėjęs maras išnaikino visus vynuogynus. Vėliau paaiškėjo, kad šios vynuogės kuo puikiausiai auga Čilėje ir dabar tai yra vienas iš šalies pasididžiavimų).
Svarbu paminėti, kad visi pokalbiai vyko nekalbant jokia bendra kalba: mes kalbėjome angliškai, jie – Čilės ispanų. Tačiau (galbūt taip tik atrodė dėl vyno) vieni kitus puikiai supratome.
Taip pat vietiniai pasakojo, kad, palyginus su kitomis Pietų Amerikos šalimis, čiliečiai yra pakankamai nedraugiški ir nesvetingi (tai mus privertė pakelti antakius).
Dar vienas netikėtumas buvo žinia, kad Čilės gyventojai nelabai mėgsta savo kaimynų argentiniečių ir mano, kad jie užrietę nosis.
Svarbu paminėti, kad visi pokalbiai vyko nekalbant jokia bendra kalba: mes kalbėjome angliškai, jie – Čilės ispanų. Tačiau (galbūt taip tik atrodė dėl vyno) vieni kitus puikiai supratome.
Niekada nemieganti valstybės sostinė
Vėliau mūsų kelionė tęsėsi sostinėje. Santjagas, kaip ir visi milijoniniai miestai, gyvena sparčiu ritmu. Maža to, į jį grįžome, kai visi miestelėnai po darbų plūdo į gatves, kurias jau ir taip buvo nukloję prekeiviai, kurie pardavinėja absoliučiai viską: nuo piniginių iki švirkštų ar vaistų nuo paslaptingų ligų.
Visa tai kartu su palmėmis ir 30 laipsnių šilumos piešė kiek siurrealistinį paveikslą, bet prie tokio vaizdo greitai įpratome: Kalėdos juk visur Kalėdos.
Santjagą taip pat užtikome besiruošiantį Kalėdoms. Aikštėje prie pagrindinės traukinių stoties kėksojo papuošta eglutė, daug kur buvo pardavinėjamos kalėdinės dekoracijos, o prekybos centrai mirgėjo nuo šventinių pasiūlymų ir papuošimų.
Visa tai kartu su palmėmis ir 30 laipsnių šilumos piešė kiek siurrealistinį paveikslą, bet prie tokio vaizdo greitai įpratome: Kalėdos juk visur Kalėdos.
Santjago centre stūkso 69 metrų aukščio Šventos Liucijos kalva, kurioje yra parkas, papuoštas fontanais, laiptai ir fasadai. Užkopus į apžvalgos aikštelę, esančią aukščiausiame taške, atsiveria Andų apsupta miesto panorama, mat Santjagas išsidėstęs slėnyje.
Nors daugelis ir sako, kad grožiu Santjagas nė iš tolo neprilygsta kitoje Andų pusėje esančioms Buenos Airėms, mano akims, kasdien nematančioms kalnų, buvo gražu.
(Ne)baisūs žemės drebėjimai
Vakare susitikome su Leonardo, kuris priėmė nakvynei. Jis nusivedė mus į „Chinchinero“ restoraną, kuriame pirmąkart išsamiai papasakojo apie tai, dėl ko prieš kelionę jaudinosi mūsų draugai ir artimieji. Na, gerai, šiek tiek ir mes patys – žemės drebėjimus.
Čilės teritorijoje susikerta tektoninės plokštės, dėl to žemės drebėjimai yra neatsiejama gyvenimo dalis, ir vyksta taip pat dažnai, kaip išpardavimai Lietuvoje.
Dėl to Čilė ir vadinama šokančios žemės šalimi. „Po 1960 m. pietų Čilę supurčiusio žemės drebėjimo, kuris yra stipriausias kada nors užfiksuotas drebėjimas (9.5 balo), imta didelį dėmesį skirti pastatų konstrukcijoms.
Jau daugiau kaip penkiasdešimt metų statomi pastatai, kurie atlaiko itin stiprias stichijas“, – pasakoja Leonardo ir rodė į sieną, prie kurios sėdime. Jos storis – įspūdingas.
Kitame pasakojime – patarimai ir nuotykiai iš dykumos, kurioje saulė plieskia taip, jog po kelių valandų apsaugą pamiršę turistai gali varžytis raudonumo konkurse su virtu vėžiu.
