Tikriausiai daugelis čia keliaujančių tikisi išgirsti šokolado atsiradimo istoriją ir prisiragauti įvairiausių gardėsių, tačiau ar iš tiesų šių pramogų užtektų privilioti 100 tūkstančių lankytojų? Būtent tiek turistų muziejuje apsilankė per penkerius metus. Smagus faktas – tie lankytojai net iš 78 pasaulio šalių. Įdomu, kas gi taip juos vilioja?
Įdomiausius faktus apie šokolado muziejų atskleidžia muziejaus vadovė Odeta Kirnienė – ji geriausiai žino visas čia besislepiančias istorijas.
Muziejus – svarbi Lietuvos istorijos dalis
Šokolado muziejus įkurtas ilgiausiai Lietuvoje gyvuojančio saldainių fabriko teritorijoje. Jo istorija prasidėjo 1913 m., kai Antanas Gricevičius nedideliame mediniame name įrengė karamelės virimo katilą.
To meto Lietuvoje daugumą verslo įmonių valdė kitataučiai, tad norėdamas pabrėžti saldainių dirbtuvėlės lietuviškumą, A.Gricevičius pavadino ją tautinio augalo vardu – „Rūta“. Fabrikas plėtėsi ir sėkmingai veikė iki 1940 m., kol, Lietuvą prijungus prie Sovietų Sąjungos, jis buvo nacionalizuotas. Iki pat nepriklausomybės atgavimo jis veikė kaip valstybinė įmonė, o dabar fabrikas, kaip ir šokolado muziejus, priklauso A.Gricevičiaus proanūkiams.
„Rūtos“ šokolado muziejus atidarytas 2012 m. birželio 1 d., norint įprasminti senąjį fabriko pastatą, statytą 1928 m. pagal garsaus tarpukario architekto Karolio Reisono projektą. Sovietmečiu šis pastatas buvo kiek pakeistas – užmūrytas pagrindinis įėjimas, aptinkuotas ir nudažytas, tačiau šiandieninis pastatas – rekonstruotas ir kvepiantis trečiojo dešimtmečio autentiškumu.
Ekspozicijoje – įspūdinga istorija ir nepamirštami įspūdžiai
Pasak O.Kirnienės, nors muziejaus plotas nedidelis, ekskursijos su gidu čia trunka iki valandos. Ir priešingai nei artimiausiame šokolado muziejuje Rygoje, čia galima išgirsti ne tik konkretaus fabriko istoriją, bet kur kas daugiau.
Vos tik įėjęs į muziejų lankytojas gali išvysti kakavmedį, jo vaisius ir sėklas, t.y. kakavos pupeles, jas paliesti. Nustebtumėte pamatę, kad kakavmedžio vaisiai siekia net 20 cm ir sveria apie pusę kilogramo. „Gaila, kad šokoladas gaminamas ne iš viso vaisiaus, o tik iš jo sėklų, kurios fermentuotos ir išdžiovintos tesveria vos apie 40 gramų. Tad kakavos sėklos buvo ir tebėra brangios, senovės majų ir actekų naudotos net vietoje monetų“, – pasakoja muziejaus vadovė.
Dar didesnį įspūdį palieka vėliau pristatomas šokolado gamybos procesas – nuo kakavmedžio vaisiaus nuskynimo iki saldainių gaminimo. Tampa aišku, kaip kakavos pupelės, virtusios šokoladu, susilieja su gardžiausiais braškių, juodųjų serbentų, mėlynių, skrudintų riešutų ir kitais įdarais ir pagardais.
Ekskursijos pradžioje lankytojas sužino apie šokolado istorijos pradžią Centrinėje Amerikoje. Čia eksponuojamos ir seniausiai užrašyto šokolado recepto sudėtinės dalys, majų paveikslėliai, iš kurių visas pasaulis sužinojo apie tuometes su šokoladu susijusias apeigas, tradicijas. Seniausias ir vienas įspūdingiausių muziejaus eksponatų – tai trikojis majų šokolado puodelis, iš kurio šokoladas buvo geriamas prieš maždaug 1000 metų.
Jį padėjo įsigyti belgų kolekcionierius ir trijų šokolado muziejų Europoje įkūrėjas Eddy van Belle. Senosios šokolado istorijos eksponatus „saugo“ savo dydžiu įspūdinga actekų imperatoriaus indėno Montezuma Jaunesniojo figūra – tai žmogus, pirmasis europiečius pavaišinęs šokoladu.
O.Kirnienė pastebi, kad muziejaus lankytojai labai mėgsta su šiuo indėnu fotografuotis.
Toliau ekspozicija lankytojus nukelia į laikus, kai šokoladas buvo turtingųjų gėrimas. Eksponatų čia nemažai, bet didžiausią nuostabą sukelia specialių puodelių kolekcija. Pavyzdžiui, specialiai ūsuotiems vyrams skirtas puodelis – su atrama ūsams, kad tik turtingi ponai neišsiteptų savo išpuoselėtų ūsų. Arba specialus porcelianinis puodelis su pagilinta lėkštele, kad damos važiuodamos karieta šokoladu neapsipiltų savo prabangių suknelių. Būtent tokias istorijas muziejuje pasakoja gidai, taip leisdami prisiliesti prie šokolado istorijos.
Abejingų nepalieka ir Lietuvos šokolado istorija – tam muziejuje skirta atskira salė. Čia sienas puošia nuo pat „Rūtos“ įkūrimo sukaupta saldainių popierėlių kolekcija, kurią sudaro 400 skirtingų popierėlių. Muziejuje taip pat eksponuojama ir saldainių rinkinių dėžučių kolekcija. Muziejaus vadovė pasakoja, kad čia apsilankę vyresni žmonės dažnai beda pirštu į kurią nors jų, mat laiko joje savo smulkius siuvimo reikmenis, didesnėse dėžutėse – nuotraukas ir pan. Be to, šios salės sienas puošia ir iškarpos iš tuometinių laikraščių. Vyresniems žmonėms apsilankymas šioje salėje – tarsi trumpas grįžimas į praeitį, o jauniesiems lankytojams – puiki pažintis su istorija, nes eksponatai atspindi tai, kuo tuo metu gyveno lietuviai.
Muziejuje netrūksta ir šiuolaikinių pramogų. Daug dėmesio sulaukia daugialietiminis žaidimų stalas, kuriuo galima žaisti įvairius žaidimus, susikurti savo saldainio popierėlio dizainą. Mėgstantys iš įvairių lankytinų vietų siųsti nuotraukas ar atvirutes, tai gali padaryti ir čia – nusifotografuoti ir išsiųsti linkėjimą elektroniniu paštu.
Smaližiams – saldžios edukacijos
Iš kitų šokolado muziejų šis išsiskiria dar ir tuo, kad siūlo ir daugiau papildomų veiklų. Čia pat muziejaus patalpose vyksta šokolado dirbtuvės, kurių metu galima patiems pasigaminti saldainių. Lankytojai turi galimybę sudalyvauti ir degustacijoje, kurioje ragaujamas skirtingų laikmečių šokoladas. Muziejuje vyksta ir specialūs užsiėmimai vaikams, organizuojamos šventės bei gimtadieniai, kurių metu mažieji gali pasijausti lyg indėnų pasaulyje – tokia tema vykstančios dirbtuvės vaikams patinka labiausiai.
Šokolado muziejus vilioja saldumynų mylėtojus, tad būtų nuodėmė neužeiti į šalia veikiančią kavinę, kuri mieste žinoma kaip ypatingų desertų vieta. Šokoladiniai pyragai, pudingai, tortai, krembriulė, panakota su rabarbarais, šaltalankiais, mangais, vyšniomis, kiviais – desertą čia išsirinks ir didžiausi gurmanai. O. Kirnienė rekomenduoja paragauti tik šioje kavinėje gaminamo autentiško majų gėrimo ir XVIII a. karališkojo šokolado, o kavos mėgėjams pasilepinti šviežia kava, kuri skrudinama Vilniuje ir kavinę pasiekia ne rečiau nei kartą per mėnesį.
Saldžios kelionės pabaigai siūloma užsukti ir į firminę „Rūtos“ parduotuvę, kuri įsikūrusi lygiai toje pačioje vietoje, kurioje veikė ir tarpukariu. Sakoma, kad tai dar vienas muziejaus eksponatas. Pasakoti, kiek čia skanumynų pasirinkimo, turbūt, nė neverta – būkite tikri, tuščiomis iš šios išvykos negrįšite.
Ar dar kyla klausimų, kodėl čia turėtų apsilankyti kiekvienas smaližius?
